Ciklo „Septynios seserys“ autorė Lucinda Riley: „Man rūpėjo įprasminti moterų pasiekimus“

Leidyklos „Tyto alba“ išleistas ciklas „Septynios seserys“ sulaukė ypač didelio susidomėjimo Lietuvoje. Šį rudenį pasirodžiusi trečioji dalis „Šešėlio sesuo: Star istorija“ iškart šoktelėjo į populiariausiųjų viršūnę. Kas paskatino parašyti šią septynių seserų istoriją? Atvirai apie įkvėpimą pasakoja rašytoja Lucinda Riley.

Kai sumaniau parašyti knygų ciklą apie septynias seseris, pavadintas Plejadžių žvaigždžių vardais, nė nenutuokiau, kur tai mane nuves. Labai traukė faktas, kad kiekviena iš tų mitinių seserų, pasak legendų, buvo unikali ir stipri moteris. Kai kas sako, kad tai tos pačios Septynios Motinos, apvaisinusios žemę, – pasigilinus į jų istorijas nekyla abejonių, kad jų būta nepaprastai vaisingų! – ir susilaukusios daugybės vaikų su įvairiais dievais, kuriuos žavėjo jų stiprybė, grožis ir misticizmo aura.

Man rūpėjo įprasminti moterų pasiekimus – ypač praeities moterų, kurių pastangos paversti pasaulį tokiu, koks jis yra šiandien, paprastai būdavo užgožiamos kur kas dažniau įamžinamų vyrų pasiekimų.

Tačiau feminizmo apibrėžimas remiasi lygybe, o ne dominavimu, ir mano aprašomos moterys – ir praeities, ir dabarties – pripažįsta norinčios ir jaučiančios būtinybę savo gyvenime turėti vyrą. Ko gero, vyriškumas ir moteriškumas – tai tie tikrieji, amžinai tarpusavyje kovojantys in ir jang pradai, turintys išmokti priimti vienas kito stiprybes ir silpnybes.

Žinoma, mums visiems reikia meilės, nors nebūtinai ta tradicine santuokos ir vaikų forma, ir aš tikiu, kad meilė – tai gyvybės šaltinis, be kurio mes, žmonės, sunykstam ir numirštam. „Septynių seserų“ ciklas atvirai apdainuoja amžinas meilės paieškas ir tyrinėja skaudžias jos praradimo pasekmes.

Keliaujant aplink pasaulį, sekant savo faktinių ir fikcinių moterų veikėjų pėdomis, renkant medžiagą apie jų gyvenimus, man nuolat tenka stebėtis ir gėrėtis ankstesnių kartų moterų tvirtybe ir narsa. Kovodamos su lytiniais ir rasiniais praėjusių laikų prietarais, netekdamos mylimųjų siaučiant karui ar ligoms, pradėdamos gyvenimą iš naujo kitame pasaulio krašte, tos moterys praskynė mums kelią, ir jų dėka šiandien galime mėgautis minties ir veiksmų laisve. Kurią priimame kaip savaime suprantamą dalyką.

Deja, pasaulis vis dar nėra tobulas, ir kažin, ar kada nors bus, nes iškyla vis naujų iššūkių. Vis dėlto nuoširdžiai tikiu, kad žmonėms – ypač moterims – tie iššūkiai išeina į naudą. Šiaip ar taip, esame tikros barbės devyndarbės – visų galų deivės! Ir aš kiekvieną dieną – viena ranka spausdama vaiką, kita rankraštį – su dėkingumu prisimenu, kad ši „laisvė“ būti tuo, kas esu, buvo iškovota tūkstančių nuostabių moterų kartų ir galbūt siekia pačias Septynias seseris…

Labai tikiuosi, kad jums patiko Star kelionė. Tyli kasdienė drąsa, gerumas ir vidinė stiprybė dažnai negauna pelnyto pripažinimo. Star neapvertė pasaulio, užtat pakeitė ją supančių žmonių gyvenimus – į gera. O kartu atrado save.

Q & A kalbina Lucindą Riley apie „Šešėlio seserį“

Ko gero, kiekviena iš seserų kažkuo artima ir Jums. Kuo panašios esate su Star?

Visų pirma, meile knygoms – esu su malonumu perskaičiusi visus Star „Šešėlio seseryje“ minimus romanus. Be to, man irgi drovu ir nejauku dideliuose visuomenės susibūrimuose – siaubingai bijau kalbėti viešai. Šiuo gyvenimo tarpsniu tą daryti man tenka dažnai, taigi, kaip ir Star, turėjau įveikti baimes ir galiu pasakyti, kad kalbėti prieš publiką man sekasi vis geriau.

Knygoje Orlandas vadovauja retenybių knygynui. Neabejoju, kad ir Jūs dievinate retas knygas – kokios Jūsų kolekcijoje mylimiausios ir kodėl?

Leidusi Orlandui prekiauti retomis knygomis, padovanojau sau malonumą pagyventi jo „kailyje“. Retos knygos man yra didžiausia įsivaizduojama prabanga. Kaip ir Star, nedvejodama iškeisčiau vardinę rankinę ar batų porą į kolekcinę knygą! Kasmet sau leidžiu įsigyti vieną ypatingą „retenybę“ ar jų rinkinį. Retas knygas dovanoju ir savo vyriausiajam sūnui per Kalėdas ir gimtadienius. Mano kolekcijos favoritai – „Penguin“ klasika bei oda įrišti seserų Brontë ir Dickenso ankstyvieji leidimai.

Dviejose pirmose ciklo knygose rašote apie vieną kurią nors seserį, o šioje istorijoje svarbus vaidmuo tenka Kelei. Ar tai dėl artimo judviejų ryšio, o gal į kitas knygas planuojate įtraukti ir daugiau seserų?

„Septyniose seseryse“, „Audrų seseryje“ ir „Šešėlio sesers“ pradžioje Kelė ir Star vaizduojamos kaip „pora“. Star istorija pasakoja apie jos ištrūkimą iš sesers globos. Kaip dėl to jaučiasi Kelė, sužinosite perskaitę jos pačios istoriją „Perlo sesuo“. Man labai įdomu, ar žmonės nepradės Kelės vertinti visiškai kitaip, kai susipažins su jos pačios mintimis ir jausmais. „Šešėlio seseryje“ matome, kaip seserys „išauga“ tarpusavio ryšį ir mokosi gyventi nepriklausomai. O tai nėra lengva.

Gal atskleisite mums, ką rašote dabar ir kur skaitytoją nuves Kelės istorija?

Kelės knyga – „Perlo sesuo“ atskleis audringą Australijos ir Pietryčių Azijos istoriją. Kelė – klajūnė, nenustygstanti ir smalsi. Iš pradžių atskirta nuo Star ji sielvartauja, tačiau tai jai suteikia progą sužinoti, kas ji yra iš tiesų ir kokį meną sugeba kurti. Galbūt ji netgi atvers širdį kažkam naujam…

Ir pabaigai: ar turite mylimiausią „Šešėlio sesers“ veikėją?

Tikrai taip: brolius Orlandą ir Mauzą. Norėčiau, kad Orlandas būtų mano brolis, o Mauzas – mylimasis!

Parengė Emilija Ferdmanaitė