„Mano mieloji žmona“: kai išsaugoti santuoką padeda… žmogžudystės

„Šis romanas – apie santuoką ir šeimą. Jame pasakojama apie porą, kuri griebiasi ekstremalių priemonių, nes nori, kad ryšys išliktų jaudinantis ir šviežias“, – trilerį „Mano mieloji žmona“ pristato amerikiečių rašytoja Samantha Downing. „Patiks tiems, kurie mėgsta, kai knygoje paliečiami šeimos santykių niuansai“, – sako žurnalistė, TV ir radijo laidų vedėja Rasa Tapinienė, išvertusi romaną į lietuvių kalbą (išleido BALTO leidybos namai).

„Mano mieloji žmona“ – tarsi „Deksterio“ ir „Pono ir ponios Smitų“ mišinys, pasakojantis penkiolika metų susituokusios poros istoriją. Iš pirmo žvilgsnio ši pora – kaip ir visos. Istorija – taip pat labai paprasta: jis sutiko pribloškiančią moterį, įsimylėjo, jiedu susituokė ir susilaukė vaikų. O tada atslinko nuobodulys. Visi turi paslapčių, kaip santuoką išlaikyti gyvą, šios poros būdas kiek neįprastas: juodu turi išsisukti dėl… žmogžudystės.

Debiutinis Samanthos Downing trileris „Mano mieloji žmona“ išverstas į daugiau nei 20 kalbų, tapo USA Today bestseleriu, geriausiu Amazon mėnesio trileriu, nominuotas Edgar Award pirmojo romano kategorijoje. Pagal jį ketina kurti filmą Nicole Kidman kompanija Blossom Films ir Amazon Studios.

„Žmogus savęs iki galo nepažįsta, juk, keičiantis situacijoms, keičiamės ir mes, – apie „Mano mieląją žmoną“ svarsto Rasa Tapinienė. – Juo labiau negali iki galo pažinti žmogaus, su kuriuo gyveni kad ir penkiolika metų. Taip ir nutiko pagrindiniam trilerio veikėjui. Man taip pat buvo įdomūs tėvo ir vaikų santykiai, kaip mes įsisukę į savo veiklą kartais nepastebime, kuo jie gyvena, ir kiek mes apie juos nežinome… O svarbiausia, kad autorė istoriją pasakoja sarkastišku tonu – toks pagrindinio veikėjo kalbėjimas įtraukia.“

Žurnalistei patinka skaityti trilerius, tačiau niekada neieško tokių, kuriuose būtų daug žiaurumo ir lietųsi kraujo upės: „Kaip ir televizijoje ar kitose visuomenės informavimo priemonėse, norint perteikti įvykio tragizmą, svarbiausia yra užčiuopti psichologinius momentus. Nereikia smulkmeniškai filmuoti ar fotografuoti kraupios avarijos, pakanka įamžinti gatvėje besimėtantį batą ar nukritusią ant pėsčiųjų perėjos kepurę. Toks vaizdas gali būti kur kas pagaulesnis. Istorijos, pasakojamos ne taip tiesmukai, dažniausiai yra labiau įtraukiančios. Tuomet skaitantis gali jas nusipiešti pagal save. Tai dar labiau įaudrina vaizduotę, nei būtų aprašyta tiksliai, su smulkiausiomis detalėmis, sukramtyta ir paduota. Man patinka tekstas, kuris palieka daugiau erdvės vaizduotei.“

Rasa Tapinienė mano, kad net pusę jos skaitomų knygų sudaro detektyvai ir trileriai. „Juk dažniausiai skaitau savaitgaliais ar per atostogas, kai norisi atsipalaiduoti ir pernelyg neapkrauti galvos papildoma informacija, kurią reikėtų ilgai apdoroti. Įtempto siužeto knygos leidžia pabėgti nuo rutinos ir išvėdinti galvą.“

Verčiant trilerį, – žurnalistės sąraše trisdešimt knygų, tiesa, įtempto žanro nesudaro nė pusės, – norėtųsi ne lėkti puslapiais ir iškart perskaityti, o palengva, kaip ir skaitytojui, įsitraukti į istoriją. „Tačiau esu pasimokiusi, jog reikia iš pradžių perskaityti knygą iki galo, nes kai kurie siužeto niuansai, paaiškėjantys tik istorijai įsisukus, gali būti svarbūs vertimui, – pastebi Rasa Tapinienė. – Tad negali pasilikti sau to atradimo džiaugsmo…“