Asmenybės

7 faktai apie pasaulinės šlovės sulaukusį romaną „Vadink mane savo vardu“

Kai filmas „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“) buvo nominuotas keturiems „Oskarams“ (statulėlę gavo už geriausią adaptuotą scenarijų), antrą kvėpavimą įgavo ir amerikiečių rašytojo André Acimano to paties pavadinimo romanas. Prieš dešimtmetį išleista knyga tapo bestseleriu ne tik Amerikoje – sulaukė naujų vertimų ir į kitas kalbas. Lietuviškai ją išleido BALTO leidybos namai.

Romanas „Vadink mane savo vardu“ nukelia į Italiją. Tą vasarą Elijo tėvų viloje apsistojęs jaunas vyras turėjo būti tik vienas iš akademinio sluoksnio atstovų, kurie kasmet buvo kviečiami čia pailsėti ir padirbėti prie rankraščių. Pirmas žvilgsnis, pirmas atsainus mostas – ir svečias užvaldo Elijo mintis. Muzika, knygos, baseinas, dviračiai… Meilė, aistra, geismas… Abu bando dėtis abejingi, bet net oras aplink juos įsielektrina nuo įtampos ir laukimo.

Kas slypi už šios istorijos? 7 faktai apie pasaulinės šlovės sulaukusį romaną ir jo autorių.

Niujorkietis. Šešiasdešimt aštuonerių André Acimanas jau penkiasdešimt metų gyvena JAV ir rašo angliškai, tačiau interviu kartoja negalintis Amerikos vadinti namais, nors formaliai ir yra amerikietis. Jis mieliau save laiko niujorkiečiu. Rašytojas gimė Aleksandrijoje, Egipte, jo tėvai – sefardai, kurių protėviai į Šiaurės Afriką persikėlė iš Turkijos ir Italijos. Šeimoje kalbėjo prancūziškai. Kai Acimanas buvo paauglys, su šeima jam teko išvykti iš žydams nesaugaus tapusio Egipto. Kelerius metus praleidusi Italijoje, 1968-aisiais šeima persikėlė į Niujorką. „Niekada nesupratau, ką reiškia turėti pilietybę, nes maniškė taip dažnai keitėsi, – viename interviu sakė rašytojas. – Mano šeimos istorija – tarytum nuotykių romanas. Mes esame klajokliai.“ André Acimanas – profesorius, dėsto literatūros istoriją ir teoriją, veda specialų kursą, skirtą prancūzų klasiko Marcelio Prousto kūrybai.


André Acimanas
© Sigrid Estrada

Romanas – vienu įkvėpimu. Užrašyti istoriją apie paauglio ir jauno vyro netikėtai įsižiebusius jausmus plieskiant karštai Italijos saulei André Acimanas sumanė norėdamas prasiblaškyti. Jam nesisekė susikaupti ir rašyti jau pradėtą romaną, tad nutarė kiek pažaisti su šovusia į galvą nauja idėja – ir pasakojimas jį užvaldė. „Tiesiog įsimylėjau knygą, įsimylėjau istoriją, įsimylėjau jos personažus, – yra prisipažinęs. – Norėjau būti vienu iš jų, norėjau būti Oliveriu, tėvu, mama. Norėjau į Italiją – štai tikroji priežastis, kodėl parašiau šį romaną. Tiesiog negalėjau nustoti rašyti. Sėsdavausi prie kompiuterio ir, užuot, kaip įprastai, neskubėdamas taisęs sakinius, kažką perrašęs, vėl ir vėl taisęs, aš be sustojimo rašiau. Dialoguose pradėdamas naują eilutę net nežymėjau skyrybos ženklų. Nebuvo laiko.“ Po trijų keturių mėnesių rankraštį baigė. Autorius tikina, kad buvo apnikusios abejonės, ar jis bus publikuojamas, tačiau užteko rankraštį parodyti agentui ir kitą dieną šis pranešė pardavęs jį vienai leidyklai. „Vadink mane savo vardu“ Amerikoje išleistas 2007 metais.

Išbrauktos dalys. Kartą André Acimanas prasitarė, jog „Vadink mane savo vardu“ rankraštis buvo kiek ilgesnis, tačiau jis nutarė kai kurių pasakojimo dalių atsisakyti – norėjo, kad knyga būtų aiški, konkreti ir glausta. Nuo tada romano gerbėjai neduoda rašytojui ramybės klausdami, o kas gi buvo papasakota tose išbrauktose dalyse. Jis visiems atsako vienodai: šios dalys ir dabar guli kompiuterio atmintyje, jeigu po jo mirties kas nors užsimanys jas surasti ir tai pavyks, gali daryti ką tik panorėjęs.

Vaikystės susižavėjimas. Rašytojas yra vedęs, su žmona užaugino tris sūnus. Ne viename jo romane iškylantis homoseksualus motyvas – vaikystės aidas. „Man buvo aštuoneri ar devyneri, kai Aleksandrijos paplūdimyje susižavėjau vyresniu vaikinu, septyniolikos ar aštuoniolikos. Abejoju, ar teisinga sakyti „susižavėjau“, nes buvau tokio amžiaus, kai dar nežinoma, kas yra seksualumas. Aš norėjau būti greta jo – suaugusio, kaip man tada atrodė, vyro. Norėjau būti jo draugu ir labai norėjau, kad jis mane pamiltų“, – pamena „Vadink mane savo vardu“ autorius. Po daugybės metų jis feisbuke paklausė, gal kas iš draugų pažįsta šį vyrą, kurį kadaise sekiojo Aleksandrijos paplūdimyje. Ir tas vyras atsirado. Atsiuntė savo jaunystės nuotrauką ir vaizdo įrašą, kaip atrodo dabar. „Apėmė keistas jausmas, – pasakojo rašytojas. – Iš vienos pusės, aš nesuklydau – jaunystėje jis buvo pritrenkiamai gražus. Antra vertus, dabar pamačiau jį septyniolikmetį, savimi nepasitikinčia laikysena ir kojomis be plaukų. Susižavėjimas tuo paaugliu išliko, tačiau negalėjau rasti sąlyčio taškų su juo ir vyru, dabar gyvenančiu Kanadoje. Vienintelis šiuos du skirtingus asmenis siejantis dalykas – žūklė. Prisiminiau, jog anuomet jis ateidavo į paplūdimį su meškere ir gaudydavo žuvis. Dabar jis – stambios įmonės, užsiimančios žvejyba, savininkas.“ Autorius abejojo, ar šis vyras prisimins mažą berniuką iš paplūdimio. Nusiuntė savo vaikystės nuotrauką ir gavo atsakymą: „Be abejo, prisimenu. Tu tas, kurio mama keista.“

Mama. „Aš buvau kurčios moters sūnus“, – paaiškina Acimanas. Mamos klausą pažeidė vaikystėje persirgta liga. Pasiturinčios šeimos palikuonė buvo atiduota į specialią mokyklą, kur klausos trūkumų turinčios merginos mokytos etiketo ir kitų elgesio subtilybių, reikalingų gerų namų šeimininkėms, taip pat kalbėti. Tiksliau, apsimesti, kad girdi ir kalba. „Aš buvau jos ausys. Jos mintys buvo mano mintys. Pagal tai, kaip ji juokdavosi iš kažkieno papasakoto anekdoto, suprasdavau, kad nieko nesuprato, tačiau juokiasi iš mandagumo. Kai prabusdavau naktį susapnavęs košmarą, ji tamsoje iš lūpų stengdavosi suprasti mano baimes.“

Būti rašytoju ir tėvu. Acimanas tik juokiasi iš nuostatos, kad norint būti geru rašytoju negalima turėti vaikų. Viename interviu paklaustas apie tai, papasakojo istoriją. Kaip 1994 metais pasirodžius pirmai jo knygai – autobiografiniam pasakojimui „Out of Egypt“ („Iš Egipto“) – nekantriai laukė recenzijų. Ir vieną dieną spaudos kioske išvydo „The New York Times“, kur buvo knygą giriantis straipsnis. „Tai buvo nuostabu“, – prisimena. Tačiau tą pačią dieną jis išėjo pasivaikščioti su trimis savo vaikais, tuomet dar visiškai mažais, ir vienas jų metro stotyje įlipo į išmatas. Šiaip ne taip nuramino sūnų, surado besimėtantį laikraštį ir kruopščiai ėmėsi valyti. O galvoje sukosi tik viena mintis: „Šiandien yra geriausia mano, kaip rašytojo, diena gyvenime, bet tik pažiūrėkite, ką aš darau.“ „Ir niekada negalėjau pasakyti, kad sulaukti puikios knygos recenzijos yra geriau, nei turėti šiuos nuostabius vaikus“, – neabejoja André Acimanas.

Filmavimo aikštelė. Rašytojas nedalyvavo kuriant filmą „Vadink mane savo vardu“ – teises ekranizuoti romaną pardavė vos tik jam pasirodžius, tačiau juostos kūrimas truko beveik dešimtmetį. Acimanui pasiūlė peržiūrėti scenarijų, kurį pagal jo romaną parašė garsus kino scenaristas, režisierius ir prodiuseris Jamesas Ivory. „Pagalvojau, nejaugi pradėsiu prie jo kabinėtis? – prisipažino. – Ne. Juk jis ir filmo režisierius Luca Guadagnino yra profesionalai.“ Tačiau rašytoją galima išvysti juostoje – jis pasirodo kaip Oliverio tėvo draugas. Taip sutapo, jog Acimanas su žmona asmeniniais tikslais vyko į Milaną, kur tuomet ir buvo filmuojama. Juostos kūrėjai pakvietė užsukti į filmavimo aikštelę ir pasiteiravo jo drabužių dydžio. Tik atvykęs suprato, kas laukia, – jam pasiūlyta pasirodyti prieš kamerą. Rašytojas sutiko, bet, kaip prasitarė viename interviu, už vaidmenį negavo nė dolerio.

Po beveik dešimt metų išvydęs savo knygos herojus kino ekranuose, Acimanas suprato, kad jie iki šiol gyvena jo mintyse, tad nutarė ryžtis romano tęsiniui. Pačiam buvo smalsu pasinerti į fantaziją, kaip toliau klostysis jų gyvenimas. Spalio pabaigoje pasirodys „Vadink mane savo vardu“ romano tęsinys „Find Me“ („Surask mane“) anglų kalba, istoriją ketinama perkelti ir į kino ekraną. Naująjį André Acimano romaną lietuviškai BALTO leidybos namai planuoja išleisti 2020-ųjų rudenį.