E. V. Buožytė: „Kurti naują pasaulį tekstu ar piešiniais – nuostabus jausmas“

Šių metų vasario pabaigos Eidvilė Viktorija Buožytė laukė su ypatingu nekantrumu ir jauduliu. Savo pirmąją ir parašytą, ir iliustruotą knygą „Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė” (leidykla „Nieko rimto“) ji pirmąkart į rankas paėmė Knygų mugės metu. Ir kiek tuokart buvo džiaugsmo akyse ir širdyje. Tuo džiaugsmu iškart norėjosi dalintis su kitais. Kaip prasidėjo Eidvilės Viktorijos kelias į vaikų literatūrą? Kas ją įkvepia kūrybai? Ir kodėl ji savo knygos pagrindiniu herojumi pasirinko kibirą? Apie tai kalbėjome su debiutuojančia rašytoja ir patirties turinčia iliustruotoja.

– Prisistatykite mūsų skaitytojams – iš kur esate kilusi? Kur studijavote?

Esu vilnietė, čia gimiau, augau ir gyvenu dabar. Vaikystėje gyvenome jaukiame bute Antakalnyje, miškų apsuptame name, su broliu, sese, mama ir tėčiu. Kai mama mane išmokė skaityti, knygos nepaleisdavau iš rankų ištisas dienas! Iki šiol skaitymas ir klajonės gamtoje – mėgstamiausi užsiėmimai.

O ir moksluose atsispindi mano meilė knygomis – vidurinėje ir aukštojoje mokykloje rinkausi grafikos specialybę ir iliustraciją.

– Kaip prasidėjo jūsų kelias į vaikų literatūrą? Kada supratote, kad norite tapti būtent vaikų knygų rašytoja ir dailininke?

Būdama šešerių ar septynerių iliustravau pirmąją istoriją. Tai buvo H. K. Anderseno pasaka apie bjaurųjį ančiuką. Nuo tada vis daugiau piešiau ir svajojau kurti tikras knygas vaikams. O kai svajonių labai sieki, jos išsipildo su kaupu!

– „Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė“ yra pirmoji jūsų parašyta knyga, tačiau iliustravusi esate ne vieną. Kaip skiriasi kūrybos procesas? Ar savo tekstą iliustruoti yra lengviau, ar sunkiau?

Kuriant paveikslėlių knygą procesas labai įdomus! Teksto ir iliustracijų kūrimas susipina ir viskas vyksta tuo pačiu metu. Rašant tekstą, šalia atgyja piešti veikėjai, o piešiant iliustracijas vis atsiranda naujų detalių tekste.

– Vieni dailininkai, pabandę parašyti ir iliustruoti savo istoriją, vėliau to baidosi. Kiti, atvirkščiai, į svetimas knygas daugiau nebesidairo. O kaip jaučiatės jūs, kai pamatėte, kad galite ir rašyti?

Jaučiuosi tarsi atradusi raktą, kuriuo galiu atrakinti mintyse pasislėpusias istorijas ir jas paleisti lakstyti knygose. Kurti naują pasaulį tekstu ar piešiniais – nuostabus jausmas ir pačiai vienai, ir kartu su kitais autoriais!

– Jūsų iliustracijos tikrai patraukia akį. Iš kur semiatės įkvėpimo?

Kasdien stebiu žmones, gamtą, miestą. Mokausi iš Lietuvos ir užsienio iliustruotojų, rašytojų, fotografų, muzikantų ir kitų kūrėjų. Laikui bėgant žinios ir įkvėpimas kaip vijokliai apraizgo idėjas ir pavirsta naujais kūriniais.

– Ne kiekvienas drįstų pagrindiniu knygos herojumi pasirinkti kibirą. Kodėl būtent šis daiktas?

Kartą išgirdau, kad senelių sode gyvena skardinis kibiras, į kurį vaikai kadaise rinkdavo obuolius. To kibiro vardas buvo Čarlis! Pamaniau, kad būtina papasakoti apie to puikaus kibiro nuotykius!

– Pats Čarlis atkeliavo iš Amerikos ir apskritai yra matęs daug daugiau nei jo draugai ar netgi eilinis žmogus. Kokią vietą jūsų gyvenime užima kelionės?

Kelionės – pats gaiviausias įkvėpimo šaltinis. Labai mėgstu keliauti, o keliaudama kurti – naujos idėjos tuomet trykšta sraunia upe, tik spėk žvejoti!

– Kaip svarbu gyvenime turėti tokį ištikimą draugą kaip pelė Pupelė?

Labai svarbu! O kad turėtume tokius gerus draugus kaip Pupelė, turime ir patys būti pačiais ištikimiausiais draugais.

– Ar rašysite vaikams toliau? Galbūt jau turite kitos knygos idėją arba netgi esate ją pradėjusi?

Mintyse kirba visokiausių idėjų, kurios kaupiasi eskizuose ir juodraščiuose. Ateityje jos kaip medžiai išaugs į gražias, spalvingas knygas.

Vaivos Rutkauskaitės interviu