„Žmogus yra Kosminis Bailys“: sugrįžta A. Šliogerio knyga „Pokalbiai apie esmes“

Rugsėjo 12 diena – šviesaus atminimo filosofo Arvydo Šliogerio gimimo diena. Prisimindama Lietuvos filosofijos klasiką, leidykla „Tyto alba“ sugrąžina dviejų mąstytojų – Arvydo Šliogerio ir jo mokinio Virginijaus Gusto – knygą „Pokalbiai apie esmes“.

Kaip Vakarų filosofijos klasika, taip ir ši knyga paremta dialogu – tai pokalbiai apie gyvenimą ir filosofiją. Mirtis ir baimė, laisvė ir totalitarizmas, pasirinkimai ir ribotumas – knygoje keliami klausimai, į kuriuos atsakymų ieško ne tik šiuolaikiniai mąstytojai, bet ir daugelis mūsų.

Aštrus, atvirą nervą krapštantis ir todėl kartais nepatogus – toks A. Šliogeris šioje knygoje. Spalio 7 dieną 18 valandą kviečiame prisiminti mūsų filosofijos klasiką Vilniaus literatų namuose vyksiančiame renginyje. O belaukiant susitikimo, kviečiame skaityti knygos „Pokalbiai apie esmes“ ištrauką.

Apie mirtį ir baimę

Žmogus iš prigimties yra bailys, bet tai ne priekaištas. Individas yra sukaustytas baimės. Bet koks individas: ar tai būtų stirnaitė, ar pelytė, ar katytė, ar šuo, ar netgi tigras, liūtas, – jie visi sukaustyti baimės. Bet žmogus, palyginti su gyvūnais, yra sukaustytas dešimtkart, šimtąkart didesnės baimės, kaip individas par excellence, pasmerktas vienatvei, išskirčiai iš Juslinės Visuotinybės įsčių. Jei žmogų aš vadinu Niekio Vaiku, tai pirmiausia turiu galvoje jo nuolatinę stovėseną Niekio akivaizdoje ir jos nulemtą pamatinę baimę. Iš bekalbių būtybių, panirusių į pirmykštę juslumo košę, išsiskiriu tuo, kad esu drebanti būtybė. Kodėl taip yra? Todėl, kad esu kalbanti būtybė, ir manoji ikikalbiškoji (gyvūniškoji) baimė šimtąkart sustiprinama žodžio „baimė“, žodžio „mirtis“, žodžio „durklas“ ir tūkstančių kitų baisių žodžių.

Kodėl mes, baltieji krikščionys, taip bijomės mirties? Todėl, kad mums du tūkstančius metų buvo kalama į galvą, jog mirtis baisi, buvo gąsdinama, kaip baisu numirti, ir apskritai sukurtas galingas mirties mitas – jo mes iš tikrųjų ir bijomės. Taigi aš bijausi ne pačios bekalbės mirties, apie kurią nieko nežinau ir negaliu žinoti, ne – aš bijausi žodžio „mirtis“, apipinto tūkstantmečių siaubu ir bjaurastimi. Man kelia siaubą ne pati mirtis, o mirties mitas, mirties litanija, kuri tęsiama, tęsiama ir tęsiama. Dabar ji tęsiama dar bjauresniais ir baisesniais technologinio mito ir Ekrano ideologijos pavidalais, propaguojant sadizmą, terorą, žudymą, banditizmą ir kitokias amerikoniškosios ideologijos bjaurastis. Ir kartu du tūkstantmečius pliurpiama apie vadinamąjį nemirtingumą, o dabar jis žadamas jau visai konkrečiai, kaip cheminis nemirtingumas. Tačiau nemirtingumo kliedesiais gali tikėti tik mirties siauban nublokšta būtybė.

Žvirblis nebijo mirties, nes nieko apie ją nežino: jis kur kas drąsesnis už žmogų. Šie faktai parodo, koks drebantis padaras yra žmogus – tai Kosminis Bailys. O tai reiškia, kad bent slapčia, pats to nesuvokdamas, žmogus bijosi ir patyrimo, kaip sandūros su paslaptingu ir keliančiu grėsmę nežmogiškumu, kuriame gali glūdėti mirties geluonis. Žmogus bijo patyrimo. Dar sykį kartoju: todėl, kad jis skausmingas, žiaurus ir baisus. Taigi vienintelis būdas apsisaugoti nuo jo – įlįsti į kokią nors mašiną. Pirmapradė mašina yra kalba – tai universali mašina, iš kurios atsiranda daugybė antrinių ir dalinių mašinų, pradedant laukinio kuoka, baigiant kompiuteriu ir A-bomba.

Apie baimę patirti

Žmogus yra suspaustas kalbos ir jos daiktiškųjų kristalų – prietaisų, kultūros, ideologijų, instrumentų – replėse, bijo patyrimo, nes jis skausmingas; žmogus stengiasi nuo patyrimo atsiriboti, bet kartu negali be patyrimo, nes tik patyrimas suteikia gyvenimui prasmę, intensyvumą, tikrumo džiaugsmą, nors ir yra skausmingas. Tik iš skausmo atsiranda džiaugsmas. Tokia keista patyrimo dialektika ir dviprasmiškas žmogaus santykis su juo atsiranda kartu su hominidu, ir pabėgti nuo tos dviprasmybės neįmanoma. Tai pamatinė žmogaus, kaip kalbančios būtybės, būklė šioje žemėje. Siekti patyrimo ir kartu jo nekęsti – tokiam likimui pasmerktas žmogus.

Štai kodėl žmogui buvo lemta padaryti dar vieną judesį, nebūdingą jokiai kitai gyvai būtybei, – išrasti dirbtinį patyrimo pakaitalą, puikiai aprašytą Kanto, įgyvendintą technomokslo ir kasdien praktikuojamą beveik kiekvieno žmogaus. Visa vadinamoji kultūra, be viso kito, yra ir milžiniškas dirbtinio patyrimo mašinų – bažnyčių, laboratorijų, koncertų salių, muziejų, restoranų, bibliotekų, stadionų ir kitokių pramogų (suprask: linksmo patyrimo gamyklų) – masyvas. Egzistencinis patyrimas nuo dirbtinio skiriasi tuo, kad egzistencinio patyrimo akimirką, kuri visada netikėta, patiriamas absoliutaus nežmogiškumo, visiškai Kito, arba Juslinės Transcendencijos, smūgis; na, o dirbtinio patyrimo akimirka suplanuojama iš anksto (rytoj eisiu į koncertą, poryt į futbolo rungtynes, o štai dabar atsisėsiu prie Ekrano ir patirsiu banditų tarpusavio skerdynes), be to, irgi iš anksto ir planingai padaromas pats patyrimo objektas, pavyzdžiui, meno kūrinys, kaip dirbtinio patyrimo mašina, šiuo požiūriu niekuo nesiskirianti nuo įmantraus patiekalo restorane arba to paties Ekrano.

Apie prisiminimus

Prisiminimas niekada nebūna fotografinis blogąja šio žodžio prasme: juk niekada tiksliai neprisimeni to, ką esi kažkada pasakęs, padaręs kokį judesį ar skleidęs kokią nors temą. Taip nebūna, tikslumo būti negali (jo ir nereikia filotopui, labai mėgstančiam prustiškąją prisiminimo matricą) – prisiminimas visada yra ir sugrįžimas, ir kartu – negalėjimas sugrįžti. Gali prisiminti tik aurą, kontūrą, tokį kadaise pasirodžiusio daikto, žodžio ar įvykio debesėlį.

Anąkart mes šnekėjome apie sugrįžimą, kurį gražiausiai yra aprašęs Platonas ir Marcelis Proustas: prisiminimas visada yra netikslus ir tai yra gerai. Sugrįžti reikia ne pagal mašinos principą, ji visą laiką štampuoja tą patį, o pagal netikslų gyvybės principą. Sugrįžti verta, pavartosiu man nelabai būdingą žodį, į aurą, o ne į kokį nors griežtą kontūrą ar tuo labiau absoliučiai tą pačią vietą. To padaryti negali.

Šis pastebėjimas man kilo fotografuojant. Turiu mėgstamas vietoves, kraštovaizdžius… keli yra prie Vilniaus, keli prie Varėnos, Strėvoje, dar šen bei ten. Kai pradėjau fotografuoti ir man atrodė, kad pavyko padaryti keletą gražių nuotraukų tam tikroje vietoje ir tam tikru metu, visiškai natūralu, kad šią sėkmę norėjosi pakartoti. Taigi mėginau atsistoti į tą pačią vietą, užfiksavęs laiką, tai yra stoviu toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, manydamas, kad saulė bus toje pačioje vietoje, turiu galvoje planą, pagal kurį visos sąlygos būtų tiksliai pakartotos, bet nė karto man nepavyko pakartoti tų puikių kadrų. Šis patyrimas leido suprasti, kad toks mašininis sugrįžimo siekis yra visiškai bevaisis – į gyvybę nebesugrįši. Tam tikra prasme kas jau yra buvę, yra mirę, ir bet koks bandymas dabartyje restauruoti tai, kas yra nutikę kaip gyvos gyvasties akimirka, tampa beviltišku reikalu. Turbūt Platonas ir tai turėjo galvoje, pasakodamas apie anamnesis, – kai tu prisimeni, prisimeni ne tiek formą, kalbant Aristotelio kalba, kiek aurą, kuri supa šią formą.

Apie būtinybę ir prabangą

Pastaruoju metu mane labai dažnai kamuoja mintys apie pavyzdinį žmogaus tipą ir apie pavyzdinį meno kūrinį. Žinai, kur galiausiai sustoja mano mintys? Prie mano senelio pirkios. Pasakysiu paprastai: jeigu man reikėtų rinktis Milano katedrą arba mano senelio dvigalę pirkią, pasirinkčiau senelio pirkią, nes joje įkūnyta pati gražiausia architektūra, nes ten yra tik tai, kas būtina… Ten, jeigu ir yra papuošimų, tai jų tiesiog nepadoriai (estetistiniu požiūriu) nedaug. Visas dirbtinis grožis šioje dvigalėje troboje nėra savitikslis. Jis tik nežymus priedas, jis irgi neišeina už būtinybės ribų. Nėra jokių freskų, jokių milžiniškų kolonų, visokiausių išsidirbinėjimų, skulptūrų, viskas labai kuklu, viskas labai paprasta, štai kodėl man tai žmogiškosios kūrybos taurumo ir grožio viršūnė. Pavyzdinis žmogaus tipas šioje žemėje man yra valstietis, nes jis mažiausiai naikina. Būtent valstiečio kūriniai – ar tai būtų pastatas, ar noragas, ar kultuvė – dabar man vis labiau tampa pavyzdiniais meno kūriniais, nes juos darant mažiausiai naikinama nežmogiška gamta. Naikinama tik tiek, kiek būtina, – tik tam, kad išliktum.

Kol dar esama būtinybės rėmų, viskas gerai, bet žmogus yra keistas padaras, nes būtinybę jis linkęs paversti prabanga ir tuoj pat ją suabsoliutinti, sudievinti, išpuošti visokiausiais blizgučiais ir skelbti, kad taip ir turi būti, kad prabanga ir yra žmogaus lemtis ar pašaukimas.

Apie žmogų ir gamtą

Ir paukščiai, ir šuneliai, į savo lizdą sugrįžta gandrai, sugrįžta į savo vietas tie patys kikiliai, tie patys žvirbliai, tos pačios žaliukės, tie patys bukučiai ar dar kas nors. Gamtoje valkatų nėra. Tik žmogus gali tapti valkata, iš tikrųjų jis ir yra kosminis valkata. Nėra jokios laukinės gamtos, kaip girdime sakant miesčionis. Paukščiai, žvėrys, net vabzdžiai – visi jie turi namus ir prisirišę prie konkrečios vietovės.

Galima pasakyti ir taip – visi gyvūnai naminiai. Nebent juos galima ištvirkinti, demoralizuoti, – o tai ir daro žmogus, hominizuodamas gamtą, nežmogiškumo masyvus; taip, tik žmogus demoralizuoja gamtą. Kaip žmogų galima demoralizuoti, kaip jis gali degraduoti, taip ir gyvūnas degraduoja, ypač patekęs į žmogaus rankas. Tada jis išsigimsta. Bet jeigu gyvūnas yra natūralus, tada jis naminis, o tai reiškia, kad ir jam galioja horizonto linija. Iš to galima padaryti ištisą gyvūno metafiziką, pavyzdžiui, apmąstyti gyvūno ir jo gimtosios teritorijos santykį arba kasmetinio paukščių sugrįžimo į tėvynę motyvą.

Žinoma, pozityvistas pasakys, kad tai savisaugos instinktas. Na ir kas? Na, taip, galų gale aš, prisirišęs prie savo tėviškės žemės, irgi galiu pasakyti – taip, tai savisaugos instinktas. O kas čia bloga? Tai gerai. Na, nebent tu jau išprotėjai, virtai technozombiu, Ekrano vergu ar holivudiniu barbaru arba žiaurių aplinkybių buvai priverstas tapti žmogumi be Tėvynės. Summa summarum, man regis, visa tai akivaizdu, jei dar nesi tapęs globalistinių haliucinacijų ar technomito auka.