Tinklaraštininkė Ieva iš @Perskaičiau: 2020 metų TOP 10 knygos, kurių nevalia praleisti

Pastarieji metai buvo sunkūs, varginantys, kupini iššūkių ir daug mus išmokę. Daugybė savaime suprantamomis laikytų pramogų tapo neprieinamos ir dažnas iš mūsų, tikiu, pagaliau pasiėmė į rankas tą seniai svajotą perskaityti knygą. Džiaugiuosi, kad savo laiką, skirtą skaitymui, praleidau ne tik maloniai, bet ir prasmingai.

Pristatau geriausias 2020-aisiais perskaitytas knygas, kurių, mano vertinimu, tiesiog negalima praleisti. Tai kūriniai, kurie gali padėti keistis, suprasti kitas kultūras bei laikus, įvairias socialines problemas. Šiuo atskirties ir trūkinėjančio ryšio tarp žmonių laikotarpiu, knygos privertė mane iš naujo suvokti jo gelmę ir vertę.

Ieva iš tinklaraščio Perskaiciau.lt

1. John Williams – Stouneris

Pradėsiu nuo romano – sąrašo karaliaus. Tai kūrinys, kurį drąsiai galiu įvardinti ne tik kaip geriausią praėjusiais metais, bet ir kaip vieną svarbiausių gyvenimo knygų apskritai. „Stouneris“ yra pasakojimas tiems, kuriuos žavi vidinių išgyvenimų dinamika arba tai, kas slypi po ramaus gyvenimo išorine iliuzija. Tai poetiška istorija, apie vieno paprasto žmogaus sielos audras, tylų susitaikymą, nebylų skausmą. Perskaičiusi šią knygą, pajutau empatijos pliūpsnį, manau, kad tapau šiek tiek supratingesniu ir jautresniu žmogumi.

2. Marina Abramovič – Eiti kiaurai sienas

Laikais, kai kenčiame nuo įvairių apribojimų, suvaržymų ir sunkumų, nesunku pradėti galvoti, kad artėjame prie savo galimybių ir kantrybės ribų. O kas, jei viena stipri moteris jums pasakytų, kad ribos tik jūsų galvoje? Ir ne tik pasakytų, bet ir parodytų savo gyvenimo pavyzdžiu.

Marina Abramovič augusi sovietmečio gniaužtų suvaržytoje šalyje, šeimoje, kur viską iki detalių kontroliavo griežti tėvai tapo menininke savo laisvumu, drąsa ir novatoriškumu nustebinusia visą pasaulį. Jos gyvenimo kelionė tiesiog įspūdinga.

Knygoje yra begalė istorijų, kai ji jautėsi palūžusi, o galiausiai vėl perėjo „kiaurai sienas” – ne lipdama per kitų žmonių galvas, bet padedama kitų, klausydamasi savo intuicijos. Kūrinys moko atvirumo pasauliui, o turbūt svarbiausia – sau. Pažeidžiamumas yra tikroji tvirtybė, o menas neprivalo būti gražus – tokias esmines žinutes transliuoja Marina Abramovič savo autobiografijoje.

3. Nora Ikstena – Motinos pienas

Dar vienas be galo stiprus dar 2019 m. išleistas romanas, todėl daugeliui skaitytojų galbūt jau žinomas. Latvių autorė taupiai ir tiksliai vartodama žodžius skrodžia sovietmečio realybę XX a. antroje pusėje. Visa tai perteikiama per sudėtingą trijų kartų vienos šeimos moterų santykių dinamiką. Visos jos turi labai skirtingą prieigą prie gyvenimo realybės, o skaitytojas paliekamas svarstyti – kodėl?

Autorė puikiai demonstruoja prisitaikymo prie sistemos kainą ir visą gyvenimą persmelkiantį su tuo susijusį šleikštulį.

4.Kazuo Ishiguro – Palaidotas milżinas

Galiu drąsiai teigti, kad Kazuo Ishiguro yra mano mylimiausias autorius. Jis lyg magas, kiekviename savo kūrinyje vis kitoks, tačiau galiausiai išliekantis savimi. Palaidotas milžinas visų pirma yra mistinė pasaka apie dviejų žmonių ryšį ir atleidimo svarbą santykiuose.

Tačiau Nobelio premijos laureatas tuo neapsiriboja. Vieną santuoką jis įpina į labai platų kontekstą – karų, nesantaikos, susitaikymo. Atminties ir užmaršties temos čia narpliojamos filosofiškai ir kaip visuomet subtiliai.

Šis kūrinys – dovana lėtojo skaitymo gerbėjams. Nors knygą užverčiau jau daugiau nei prieš du mėnesius, kai kurios scenos, kurios tuomet atrodė nereikšmingos, būna pasiveja mane ir priverčia tam tikrus dalykus permąstyti dar sykį.

5. Romain Gary – Aušros pažadas

Tai knyga, sukrėtusi iki paširdžių. „Aušros pažadas“, kaip ir daugelis labiausiai paveikių knygų, kalba apie žmogiškąjį ryšį, tačiau šį kartą – tarp motinos ir sūnaus. Tiesa sakant anksčiau minėtą „Motinos pieną“ ir „Aušros pažadą“ būtų galima pastatyti kaip priešpriešą viena kitai. Abi knygos yra apie santykio tarp tėvų ir vaikų kraštutinumus ir būtų puiki iliustracija minčiai, kad vienodai blogai yra ryšio trūkumas ir perteklius.

Šioje knygoje Romain Gary savo tikrą gyvenimo istoriją įpina į pagražintą atsiminimų šydą, pro kurį šmėkščioja ir pagrindinio veikėjo vaikystės metai Vilniuje. Romain Gary ir mamos santykis – svarbiausias kūrinio akcentas. Jis ir žavi ir gąsdina. Knyga praplečia suvokimo ribas tėvų ir vaikų santykyje, padaro jį ko ne beribiu. O rašytojo talentas aprašyti jausmus, į gyvenimo skaudulius žvelgti su šypsena, tiesiog užburia.

6. David Wallace-Wells – Negyvenama žemė

Praėjusiais metais dėl pasaulinių pastangų suvaldyti Koronaviruso sukeltą krizę drastiškai sumažėjo CO2 emisijų, pasaulis trumpam atsikvėpė. Kodėl svarbu, kad tai būtų ne tik laikinas pagerėjimas, bet ir nuoseklus kelias didelių pokyčių link, puikiai paaiškina „Negyvenama žemė“.

Ši knyga ne tik pateikia gąsdinančius skaičius, bet nagrinėja klimato kaitos problemą iš tiesų plačiai – aptaria net 12 pasaulyje artimiausiu metu chaosą sėsiančių elementų. Autorius klimato reiškinį prilygina internetui. Tai yra sąvoka, kurios apimtį ir kompleksiškumą žmogui suvokti iki galo tiesiog neįmanoma, tačiau verta stengtis. Tikiu, kad perskaitę šią knygą pajusite skausmą ir ryžtą siekti, kad žemė, kokią turime dabar, išliktų gyvenama mūsų vaikams.

7. Bernardine Evaristo – Mergaitė, moteris, kita

Tai knyga, kurios autorė, galima sakyti, iš naujo išrado prozos tekstą. Pasirodo, jis gali būti nepaprastai poetiškas.

Mergaitė, moteris, kita – suteikia balsą labai skirtingoms moterims, leidžia įsliūkinti į jų slapčiausias mintis. Visuotinės izoliacijos kontekste stipriai rezonuoja knygoje rutuliojama mintis apie visų mūsų susietumą ir vienį.

Kūrinyje akcentuojamos Jungtinėje Karalystėje diskriminaciją patiriančios grupės – juodaodės, homoseksualios, translytės, nepriteklių kenčiančios ar dėl įvairių kitų priežasčių atskirtį jaučiančios moterys. Knyga puikiai iliustruoja, kaip susipina, rodos, nepažįstamų žmonių gyvenimai ir kartu leidžia jautriai pažvelgti į socialines problemas.

8. Trent Dalton – Berniukas nuryja visatą

Tai debiutinis Australijos autoriaus romanas, turintis autobiografinių bruožų ir kviečiantis susipažinti su šios daugeliui idiliškas asociacijas keliančios šalies tamsiais užkaboriais. Priklausomybė nuo narkotikų, smurtas, gaujų karai, skurdas – labai sunkios temos šioje knygoje pasakojamos šviesiai ir lengvai. Galbūt todėl, kad tai daroma berniuko, o vėliau, paauglio akimis.

„Berniukas nuryja visatą“ yra knyga, leidžianti pamiršti viską aplinkui, turinti daug trilerio ir populiariosios literatūros elementų. Tam tikras požiūris, kad viskas yra susiję, pojūtis, kad svarbiausi gyvenimo momentai vyksta ne laiko tiesėje, o tarsi visi vienu metu – man buvo tai, kas šiurpino odą ir darė knygą tikrai išskirtinę.

9. Delia Owens – Ten kur gieda vėžiai

Dar viena knyga, leidžianti užmiršti realybę ir perkelianti į gamtos karalystę bei JAV pelkynus. „Ten kur gieda vėžiai“ paliečia nemažai skirtingų temų, bet pagrindinė prasmės gija yra skirta vienatvei. Tai istorija apie vaiką, paauglę, galiausiai žmogų, kuris ne tik kenčia nuo savo tėvų socialinių problemų ir apleistumo, bet ir visuomenės uždarumo bei nenoro priimti kitokius nei save.

Visa tai įvilkta į lengvos detektyvinės istorijos rūbą, tačiau čia ji tikrai ne esminė. Verta paminėti, kad Delia Owens šį pirmąjį savo romaną parašė būdama 70 metų, iki tol visą profesinį gyvenimą paskyrusi gamtos tyrinėjimui. Autorės kaip gamtininkės patirtis ir išmanymas ryškiai atsispindi kūrinyje ir tiesiog panardina į alternatyvią, užburiančią realybę.

10. Sally Rooney – Normalūs žmonės

Knyga, kuri laikui bėgant, man patinka vis labiau. Šią dviejų jaunų žmonių istoriją iš tiesų sunku pamiršti. „Normalūs žmonės“ yra kūrinys, kuris viena vertus yra tiesiog romanas, šiek tiek toksiškų santykių istorija. Kita vertus, prasmingas plačiame visuomenės problemų kontekste.

„Normalūs žmonės“ yra apie turtinę nelygybę, psichinę sveikatą, nepaaiškinamą ryšį tarp dviejų žmonių, savivertės trūkumą, nesugebėjimą suvokti savęs ir pasimetimo tarp skirtingų vaidmenų ir savęs paties projekcijų. Kūrinys taip pat kalba apie jaunų žmonių problemas, nerimą dėl ateities, greitą perdegimą. Gražiausia, kad visos šios temos, bent mano akimis, į vieną siužetą suplaktos labai organiškai.