Škotų rašytojas Jordanas Leesas: „Be vaizduotės gyvenimas nuobodus“

Kai dirbi leidykloje ir skaitai svetimas knygas, anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai sėdi prie rašomojo stalo ir parašai savo. Taip trumpai būtų galima apibūdinti škotų rašytojo Jordano Leeso sėkmės istoriją. Vos pasirodžiusi jo debiutinė knyga vaikams apie berniuką, kuris netiki magija, – „Šnabždesiai. Netekčių ir atradimų labirintas“ – tapo bestseleriu.

Nuoširdi draugystė, įtaigus fantastinis pasaulis, nuotykiai, pavojai, įtampa, netikėti siužeto posūkiai ir iš knygos sklindanti šiluma. Tai stipriosios J. Leeso knygos „Šnabždesiai. Netekčių ir atradimų labirintas“ pusės, pakerėjusios pasaulio vaikus. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Daiva Krištopaitienė, išleido leidykla „Alma litera“.

Vienuolikmetis Bendžamijas tiki mokslu, logika ir proto galia, bet tik ne magija. Kartu su paslaptinga dovana jis gauna galimybę patekti į protu sunkiai suvokiamą, stebuklingą Šnabždesių pasaulį. Didžiulis, nuolat kintantis jo labirintas – pilnas tamsių paslapčių. Ar Bendžamijas ras kelią namo? Ar jis supras, kas jį sieja keistu, užburtu pasauliu?

Rašytojas J. Leesas gimė Škotijoje, bet užaugo Rytų Anglijoje, Esekse, kur ir šiandien gyvena kartu su žmona ir dukrele. Nuo vaikystės daug skaitė, vėliau studijavo literatūrą ir dirbo literatūros agentu. „Šnabždesiai. Netekčių ir atradimų labirintas“ yra jo pirmoji knyga, kuria kaipmat susidomėjo ir užsienio šalių leidėjai. Klausimus rašytojui J. Leesui uždavė žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Pradėkime nuo knygos pradžios. Kodėl visi baisiausi ir įdomiausi dalykai nutinka naktį?

Naktis yra baugi. Ir ne tik vaikams. Naktis atspindi mūsų nežinomybės baimę – tamsoje juk slėptis gali bet kas. Be to, naktyje viskas nutyla, pradedame girdėti garsus, kurių dieną negirdėtume.

Pagrindinis knygos herojus Bendžamijas, rodos, nieko bendra su magijos pasauliu neturi. Jis mėgsta leisti laiką knygyne. Ar knygų pasaulį aprašėte todėl, kad gerai jį žinote – pats dirbate literatūros agentu?

Knygoje daugiausia rašiau apie savo mėgstamiausią užsiėmimą – skaitymą ir rašymą. Skaityti knygas yra tam tikra magija, kurią kiekvienas galime patirti.

Jūsų knygoje veikia dvyniai. Ar manote, kad dvynius sieja ypatingas ryšys, kurį knygoje galima plėtoti?

Visada norėjau turėti dvynį. Man atrodo, kad dvyniai yra artimesni nei tiesiog broliai ar seserys. Tas ypatingas ryšys tik dar labiau sustiprina knygos personažės Elizabelos baimę dėl brolio. Istorijos yra saugi erdvė, kurioje vaikai gali tyrinėti ir suprasti svarbias temas. Nenorėjau vengti fakto, kad gyvenime vyksta ir liūdni dalykai – tokia yra realybė, o ji gerus dalykus padaro dar gražesnius. Žinau, ką kalbu. Kai augau, du mano broliai gulėjo ligoninėje, priežastys buvo labai rimtos, taigi, gerai žinau, ką reiškia liūdesys.

Bendžamijas išgyvena tėvų skyrybas. Ar tai – dar viena tema, apie kurią reikia kalbėti su vaikais?

Mano tėvai išsiskyrė, kai buvau jaunesnis nei Bendžamijas, apie kurį pasakoju knygoje. Taigi, tai išties buvo tema, kurią norėjau tyrinėti. Daugybė vaikų išgyvena tėvų skyrybas, ir tai gali būti labai baisu. Kai esi vaikas, visas tavo pasaulis apsiriboja šeima. Per skyrybas pasaulis subyra ir viskas atrodo itin painu. Knygoje norėjau vaikams parodyti, kaip Bendžamijas jautėsi.

Tunelio ar labirinto gale visada yra šviesos. Kas yra šviesa jūsų asmeninio gyvenimo labirintuose?

Gyvenimas šiandien – labai chaotiškas. Šviesą atrandu ramiuose dalykuose: knygose, pasivaikščiojimuose, muzikoje. Šiandien mano gyvenimas labiau orientuotas į ramybės ir poilsio paieškas, o ne į pasiekimus.

Žodis „šnabždesiai“, bent jau lietuvių kalba, šiek tiek primena kitą knygą. Kalbate ir apie įkvėpimą, kurį jums paliko Hario Poterio pasaulis. Ar vaikų mėgstamos knygos rašytojui užkrauna tam tikrą liūdesį, kad sunku parašyti geriau, įdomiau?

Labai sunku parašyti ką nors, kas išliktų ilgam. Kartais netgi mėginimas tai daryti gali sukelti stiprų nusivylimo jausmą. Svarbiausia man – rašyti apie tai, kas jaudina. Ir jei skaitytojams tai patinka – puiku!

Jaunieji skaitytojai gal ir ne visada supras, tačiau vyresnieji, susidūrę su senovės legendomis ir mitais, knygoje atras jų atgarsių. Kodėl nusprendėte juos įpinti į savo knygą?

Mane žavi įvairių šalių ir kultūrų mitai bei legendos, smagu paskęsti juose ir vėliau atkartoti savo kūryboje. Kai rašai, jautiesi esantis dalimi to, ką kuria didinga žmonijos istorija. O joje tūkstantmečius egzistuojantys pasakojimai ir legendos užima itin svarbią vietą.

Esate sakęs, kad iki šiol mėgstamiausia jūsų knyga yra „Alisa Veidrodžio karalystėje“. Kaip jums atrodo, kada suaugusieji uždaro duris į fantazijų pasaulį? Kodėl jie nustoja fantazuoti ir kaip tai apriboja jų gyvenimą?

Vaizduotė yra geriausia, ką mes turime. Ji tarsi magija, suteikianti gyvenimo džiaugsmo. Sunku pasakyti, kada ir kaip žmonės praranda gebėjimą fantazuoti, bet jie turėtų mokytis to nedaryti, atvirkščiai – fantaziją lavinti. Juk be vaizduotės gyvenimas – nuobodus.

Ar tikite, kad šalia mūsų egzistuoja ir kitų pasaulių? O mūsiškiame magija taip pat veikia?

Neturiu įrodymų, kad kiti pasauliai egzistuoja, tačiau labai tikiuosi, kad taip ir yra.

Parašyti vieną gerai skaitomą knygą yra vienas dalykas, tačiau visai kitas turbūt imtis serijos, įsipareigoti leidyklai. Ar įsipareigojimai nestabdo fantazijos?

Nemanau, kad įsipareigojimai riboja kūrybiškumą, ypač jei leidykla, su kuria dirbi, stipriai palaiko ir vizijos sutampa. Sutartis, kurią pasirašiau su „Wreathenwold“ dar dėl kelių knygų, leido išplėtoti mano pasaulį, būti dar labiau kūrybišku.

Prieš tapdamas rašytoju buvote literatūros agentas, ar vis dar veikiate šiame literatūros lauke? Jei taip, kaip jūsų darbe sutaria rašytojas ir literatūros agentas?

Jau nebedirbu agentu, bet tai išties buvo malonus darbas. Nebeliko laiko būti ir agentu, ir rašytoju, tačiau ir viename, ir kitame darbe esu linkęs vadovautis širdimi, o ne ieškoti komercinės sėkmės. Netikiu, kad rašytojo likimas ar sėkmė iš anksto nulemti, bet aiškiai žinau – kuo daugiau dirbi, tuo labiau sekasi. Sėkmės aspektas tikrai svarbus, tačiau sėkmę reikia pasitikti pasiruošus.

Jūs tikrai žinote, kaip rašyti, kad debiutas pavyktų. Kokias tris rašytojo sėkmės sąlygas galėtumėte išvardinti?

Pirmiausia – skaityti daug knygų, antra – labai daug dirbti, o trečia – būti savimi, o ne kokiu kitu autoriumi.

Šnabždesiai
Netekčių ir atradimų labirintas

Iš anglų kalbos vertė Dangirutė Giedraitytė

Viskas prasidėjo nuo plyšio sienoje. Edvidas Drobelė vieną rytą pastebėjo jį savo miegamajame. Plyšys buvo gal trisdešimties centimetrų ilgio – plonas, juodas, blyškus akmens vypsnys. Siena veikiausiai įtrūko naktį, tačiau kada tai nutiko, Edvidui buvo paslaptis.

Tas plyšys atrodė kažkoks grėsmingas. Įsistebeilijęs į jį Edvidas matė vien tamsą, tarsi siena būtų buvusi tuščiavidurė. Smelkėsi šaltas oras, kvepėjo dulkėmis. Keisčiausia, jog pro tą plyšį lyg ir sklido vos girdimas šnabždesys. Edvidas net sudrebėjo. Gal tai tik jo vaizduotė įsismarkavo?

Aišku, kad Henselis apkaltins jį, taigi Edvidas nutarė plyšį paslėpti, mat jau ir taip buvo patekęs į tėvo nemalonę ir nenorėjo visko pabloginti dar labiau. Ant sienų kabojo žymiųjų žemėlapių sudarinėtojų pergamentiniai portretai, taigi buvo gana paprasta perkabinti vieną iš jų ir paslėpti plyšį. Vos tik Edvidas tai padarė, kambary tapo šilčiau, nuotaika pagerėjo, o dėl to girdėto šnabždesio veikiausiai kalta vaikiška vaizduotė.

Visą dieną ir kitą naktį nieko keista nenutiko. Edvidas ramiai miegojo sapnuodamas nuotykius, kurių taip troško.

Kai nubudo kitą rytą, sienoje vėl žiojėjo plyšys.

Piešinys, kuriuo jis buvo užmaskuotas, buvo perdrėkstas per vidurį, ir vėl galėjai matyti įtrūkį. Ant grindų mėtėsi pergamento skiautės ir nuorėžos. Edvidas vėl išgirdo šnabždesius – silpnus, bet grėsmingus, lydimus slopinamo juoko. Berniukas pasilenkė ir įsiklausė.

– Ką sakai? – sumurmėjo prisikišęs ausį prie pat plyšio. Bet išgirdo tik neaiškius prislopintus šnypščiančius balsus. – Ką? – nesuprato berniukas.
– Su kuo čia kalbi? – pasigirdo reiklus balsas.

Edvidas atšlijo nuo sienos. Tarpdury, rankomis įsirėmusi į klubus, prisimerkusi stovėjo jo dvynė sesuo Elizabelė. Jiedu buvo lyg veidrodinis vienas kito atspindys: šviesūs plaukai, apskritas veidas, smaila strazdanota nosis. Abu vienodo ūgio, tvirtai sudėti. Abu netgi judėjo panašiai, lyg lapės šmižinėdami tai šen, tai ten.

– Su niekuo! – Edvidas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsirėmė į sieną, uždengdamas plyšį.

Elizabelė nepatikliai pažvelgė į jį. Kiek anksčiau Edvidas būtų pasakęs seseriai apie plyšį. Jie būtų ištyrinėję jį drauge, prikūrę teorijų, juokęsi, ginčijęsi ir kartu sugalvoję istoriją apie paslaptingąjį plyšį. Jie, vienas kito atspindys iki paskutinės strazdanos, visuomet taip elgdavosi.

Bet dabar viskas pasikeitė. Jie nutolo vienas nuo kito. Ir dėl to kaltas buvo Edvidas.

Elizabelės veide šmėstelėjo liūdesys. Edvidas tai pajuto, bet nė vienas neištarė nė žodžio. Mergaitė susiraukė ir išdrožė lauk. Po kelių akimirkų trinktelėjo jos kambario durys.

Užplūdus pažįstamam liūdesiui, Edvidas pasisuko į plyšį sienoje.

– Matai, ką padarei? – sumurmėjo. – Ji ir taip manęs nekenčia.
Vėl pasigirdo šnabždesiai, lyg kriketo kamuoliukai riedėtų aukštoj žolėj.
– Kalbėkit po vieną, – sudraudė Edvidas.
Keista, bet vienas balsas iš tiesų pagarsėjo.
– Tai tavo paties kaltė, – ištarė jis.
Edvidas krūptelėjo ir atšlijo nuo sienos. Širdis krūtinėje ėmė plakti tankiau. Tačiau jis palengva atgavo drąsą ir vėl palinko į priekį.
– Kas tu? – pasiteiravo.
– Niekas, – atsakė šnabždesys.
– Visi yra kas nors, – metė Edvidas.
– Ir aš buvau, – tarė balselis. – Bet paskui mane įkalino čia, ir dabar esu priverstas amžinai gyventi tarp Pynėsių pasaulio sienų. Nemiegojęs, nevalgęs. Nemirtingas, bet negalintis ištrūkti.
Todėl esu niekas.
– Neatrodo, kad būtum niekas, – suabejojo Edvidas.
– Tu labai mielas.
– Turbūt visa tai siaubinga, – sušnibždėjo Edvidas. – Gal galėčiau padėti?
– Taip ir žinojau, kad esi geras berniukas, – atsiliepė balsas. – Štai kodėl man patinka tūnoti tavo kambario sienoje. Turėtų būti būdas, kaip mane iš čia iškrapštyti. Bet nenorėčiau, kad rizikuotum dėl tokio seno nieko kaip aš. Ne, geriau jau palik mane čia.
– Aš noriu padėti, – ryžtingai ištarė Edvidas.
– Tu tikrai padarytum tai dėl manęs? – paklausė šnabždesys.
– Kodėl gi ne?
– Neturėčiau tau leisti.
Minutę kitą Edvidas pasiginčijo su plyšiu sienoje ir pagaliau jam pavyko įtikinti balsą priimti pagalbą. Ginčui nutilus, pasigirdo tylutėlis kūkčiojimas.
– Tu geras berniukas, Edvidai Drobele, – tarė balselis. – Ar esi girdėjęs apie Olfridą Pinutį?

Edvidas buvo girdėjęs. Olfridas Pinutis – vaikų rašytojas, parašęs knygas apie Džemimą Trūkeną. Džemima – tai dvylikametė seklė, narpliojanti paslaptingas bylas, nes nori padėti savo lėlei, ir tos knygos labai populiarios Pynėsių pasaulyje. Elizabelė jas mėgsta. Kadaise ir Edvidui jos patiko – tai buvo dar vienas dalykas, anksčiau siejęs jį su seserimi.

– Tai štai, Olfridas Pinutis mane čionai įkišo, – pridūrė balselis.
Edvidas apstulbo.
– Kodėl?
– Man nesmagu apie tai pasakoti, – ištarė plyšys sienoje, – bet Olfridas Pinutis – apgailėtinas apgavikas. Visus iki vieno pasakojimus apie Džemimą Trūkeną jis nukniaukė iš kažko kito. O pavogęs kieno nors idėjas, jis įmeta tą žmogų į Pynėsių pasaulio sienas, kad niekas niekada jo nerastų. Nori tikėk, nori ne, iš manęs jis pavogė „Džemimos Trūkenos ir paslėptų sielų rato“ bei „Džemimos Trūkenos ir žudiko iškamšos“ sumanymus. Paskui uždarė mane čia, kad niekas apie tai nesužinotų.
– Betgi tai kvaila, – pertraukė balsą Edvidas.
– Taip ir žinojau, kad nepatikėsi, – niūriai ištarė plyšys sienoje. – O ir kas patikėtų? Taip sakiau ir tam sukčiui, kai jis grūdo mane į šitą nelemtą kalėjimą, bet ir jis nenorėjo nieko girdėti. Tai buvo išties keista istorija, bet Edvidui pasirodė, kad balselis sienoje kalba nuoširdžiai.
Šiaip ar taip, kam jam meluoti?
– Kaip galėčiau tau padėti? – paklausė berniukas.
– Na, reikia, kad nueitum pas Olfridą Pinutį į namus.
– Ir ko tenai ieškoti? – norėjo žinoti Edvidas.
– Rakto, kad galėtum mane išleisti, – atsakė šnabždėtojas. – Lauksiu tavęs tenai, ir mudu
abu rasime raktą.

Edvidas nenumanė, kaip keliaus plyšys sienoje ir kaip jiedu susitiks, bet susiruošė daiktus. Į kuprinę įsimetė įskilusį žiūroną, aplamdytą sąsiuvinį su klaidingais žemėlapiais, paskutinius kišenpinigius. Pasiėmė ir drabužių persirengti, savo mėgstamą kandžių sukapotą kepurę su snapeliu ir sukutį – Elizabelės dovanotą viduvasarį; tegu toji dovana primena jam apie namus, tėvą Henselį ir ypač Elizabelę, pačią geriausią draugę.

Ištrūkti iš namų buvo sunku. Henselis nenuleido nuo Edvido akių. Laimė, kai Edvidas su Elizabele nueidavo gulti, Henselis mėgdavo įsitaisyti foteliuke ir išgerti puodelį aguonų sirupo. Tas gėrimas buvo skirtas tik suaugusiesiems – butelyje skaidrus, pilamas susidrumsdavo, o pauostytas pakutendavo dvyniams nosis. Išgėręs trečią puodelį Henselis paprastai užmigdavo prie židinio, ir tai Edvidui labai pasitarnavo.

Tačiau didžiausia bėda buvo Elizabelė. Ji – daug budresnė ir tikrai protingesnė už Henselį su Edvidu. Elizabelė stebėdavo brolį iš tolo, akies krašteliu, vanago žvilgsniu, tuo pat metu užsiimdama kitais dalykais. Taigi Edvidui teks saugotis Henselio, bet dar labiau – Elizabelės.

Atėjo vakaras, ir Edvidas apsimetė einąs miegoti. Netrukus jis išgirdo, kaip Elizabelė užpūtė lempą prie jų kambarius skiriančios sienos. Po valandos, palengva perėjęs prieškambarį, Henselis pravėrė Edvido kambario duris. Patenkintas, kad sūnus užmigo, Henselis užsuko pas Elizabelę ir vėl nušlepsėjo į svetainę, įsipylė į puodelį aguonų sirupo ir jaukiai įsitaisė fotelyje.

Edvidas kantriai laukė. Namie buvo tylu. Pagaliau, regis, praėjus šimtmečiui, pasigirdo ženklas – Henselis pirmą kartą knarktelėjo. Edvidas tyliai apsirengė, sugraibė kuprinę, prisirišo lėlytę prie kelnių diržo ir nusėlino per namus.

– Ir kur susiruošei? – staiga išgirdo, kai jau buvo prie pat laukujų durų.
Edvidas atsigręžė. Sugniaužusi kumščius ir nenuleisdama nuo jo akių, šešėlyje stovėjo Elizabelė.
– Eik miegoti, – paliepė Edvidas.
– Kur keliauji? – neatlyžo sesuo.
– Turiu kai ką padaryti, – atsakė Edvidas. – Eik miegoti. Tuoj grįšiu, pažadu.
– Aš eisiu su tavim.
– Ne.
– Tada kviečiu Henselį.
– Mudu niekuomet vienas kito neskundžiam, – metė Edvidas. – Toks susitarimas.
– Šitaip susitariau su ankstesniuoju Edvidu, – atsakė Elizabelė, ir jos žodžiai tarsi susmigo broliui į pilvą. Jis pasisuko eiti. – Kodėl manęs nekenti? – paklausė sesuo neįprastai tyliai. – Ką bloga tau padariau?
– Nieko, – atšovė Edvidas skaudama širdimi.
– Tai kodėl slepi nuo manęs?
– Viską papasakosiu grįžęs, – pažadėjo Edvidas. – Prisiekiu.
Jis tikrai ketino tai padaryti.
– Aš tavęs neišleisiu, – užsispyrė Elizabelė.

Ji žingtelėjo pirmyn ir įsirėmė rankomis į klubus, kur kabaldžiavo jos lėlė. Grėsmė. Nejučia ir Edvidas siektelėjo savo lėlytės. Dvyniai kurį laiką stovėjo lyg statulos šešėlyje; atrodė, tuoj tuoj užvirs lėlių mūšis, bet tai tikrai būtų pažadinę Henselį, ir Edvidas turbūt būtų pralaimėjęs.

Nenuleisdamas akių nuo sesers Edvidas atatupstas žengė žingsnį. Tada dar vieną. Vis dar nepaleisdamas sesės iš akių, jis pravėrė laukujes duris ir išpuolė lauk. Elizabelė pajudėjo tik paskutinę akimirką, bet ne sugriebė lėlytę, o kažką nusibraukė nuo akių.