S. Fitzeko romane „Pacientas“ — šiurpi psichiatrinės realybė

Sebastianas Fitzekas, vienas žymiausių šiuolaikinių Vokietijos kriminalinių trilerių autorių, pristato įtampos nestokojančią knygą „Pacientas“, kurios veiksmas vyksta psichiatrijos ligoninėje. Pasakojimo centre — prieš metus dingusio berniuko Makso istorija. Tik vaiko pagrobėjas žino, kas jam nutiko. Tačiau pagrindinis įtariamasis, uždarytas į psichiatrijos ligoninę, visus kaltinimus neigia. Nors Berlyno policijai jau spėjo prisipažinti įvykdęs dvi siaubingas žmogžudystes, tačiau dabar psichiškai nesveiku laikomas Gvidas Tramnicas tyli, nes taip elgtis jam patarė advokatė. Policija įsitikinusi, kad jis pagrobė ir šešiametį Maksą, tik dar trūksta svarių įrodymų.

Kol kalinys neprisipažins, vaiko tėvai nesužinos, kas iš tiesų nutiko. Skęsdamas neviltyje ir siekdamas išsiaiškinti tiesą Makso tėvas ryžtasi apsimesti ligoniu ir tokiu būdu įsigauti į vieną iš griežčiausiai saugomų psichiatrijos ligoninės skyrių, kuriame uždarytas ir įtariamasis jo sūnaus pagrobimu. Galbūt tokiu būdu jam pavyks atskleisti tiesą?

Psichologinis trileris „Pacientas“ išleistas jau keturiolikoje šalių ir sulaukęs išties didelio skaitytojų susidomėjimo. Trumpame interviu Sebastianas Fitzekas dalijasi savo patirtimi ir įžvalgomis, kas rūpi šiuolaikiniam rašytojui, kokie iššūkiai kyla pasinėrus į šiurpias romano aplinkybes ir neabejotiną žodžio galią.

Savo romane „Pacientas“ skaitytojus perkeliate į ganėtinai šiurpią įstaigą — psichiatrijos ligoninę. Kodėl pasirinkote būtent tokią veiksmo vietą?

Rašytojo užduotis yra atverti skaitytojui duris į nepažįstamas vietas. „Paciento“ veiksmas rutuliojasi ne įprastoje gydymo įstaigoje, o psichiatrijos ligoninėje, skirtoje kaliniams. Kitaip tariant, ten, kur, tikėtina, daugeliui mūsų neteko nė kojos įkelti. Vis dėlto būtent nuo nusikaltėlių rankos nukentėjusios aukos ir jų artimieji man rūpi labiau nei patys žudikai. Man įdomu tyrinėti jų psichologiją, pavyzdžiui, kaip vienas dingusio sūnaus tėvas, būdamas visiškai sveiko proto žmogus, ryžtasi apsimesti psichikos ligoniu, kad pamėgintų išgauti tiesą iš toje pačioje ligoninėje uždaryto nusikaltėlio lūpų.

Ligoninėje uždarytas klastingas nusikaltėlis Gvidas Tramnicas bendraudamas su galimai pagrobto vaiko tėvu, kreipiasi „vis dar Makso tėve“, taip šį dar labiau skaudindamas. Įdomu, o jums nebūna per sunku kalbėti skaudžiomis temomis?

Aš stengiuosi neįžeisti kitų žmonių. Kadangi kaip rašytojas labai gerai žinau, koks ginklas gali būti netinkamai parinkti žodžiai, kokią žalą jie gali padaryti kiekvieno psichikai.

„Paciento“ kalinys iš tikrųjų įkūnija beprotį. Ar ne baisu pačiam tokiu tapti?

Kriminalinių trilerių rašymas nepaverčia autoriaus bepročiu. Šiek tiek išprotėjusiu jau esi prieš imdamasis kurti naują psichologinį trilerį. Tačiau, manau, kad tai daugiau savo baimių ir minčių išguldymas popieriuje, o ne grėsmingas atitrūkimas nuo realaus pasaulio.

Kaip manote, ar šiame pasaulyje bent vienas žmogus yra absoliučiai stabili asmenybė? Ar kiekvienas gali tapti bet kuo — nuo didvyrio iki nusikaltėlio?

Nemanau, kad yra vienas teisingas atsakymas. Dauguma žmonių yra geri, aš tuo tvirtai tikiu. Kai pasaulyje nutinka kas nors baisaus, į pagalbą skubančių žmonių visuomet atsiranda daugiau nei blogiukų. Nors, žinoma, negalime atmesti aplinkos, kurioje žmogus gimsta ir auga, įtakos. Vis dėlto teiginys, kad smurtą patyrę žmonės dažnai ir patys tampa nusikaltėliais, veikiausiai yra teisingas, nors ir nuvalkiotas. Aišku, egzistuoja ir dalis tų, kurie be jokios išorinės įtakos, o veikiau iš prigimties įkūnija tai, ką vadiname blogiu.

Šis jūsų kūrinys pilnas įtampos ir painių paslapčių. Ar netikėtus siužeto posūkius rezgate iš anksto, ar jie gimsta berašant?

Apie 80 procentų knygos gimsta rašymo proceso metu. Dažniausiai personažai kuria savo gyvenimą, o aš esu tik istorijos stebėtojas.

Stebina, kad nepaisydamas visos „Paciente“ kuriamos psichologinės įtampos, jūs vis dar sugebate neprarasti humoro jausmo. Kaip jums tai pavyksta?

Tiesą sakant, tokia tragikomiška pasakojimo maniera būdinga daugeliui šiuolaikinių vokiečių autorių. Ji padeda išleisti susikaupusias įtampas.

Kaip įsivaizduojate savo skaitytoją?

Žinau, kad jų yra daug, ypač Vokietijoje, o tai, be abejo, mane džiugina! Skaitydami mano knygas žmonės stoja akistaton su savo baimėmis, ir manau, jog tai yra labai gerai. Vienas jų, beje, dirbantis psichologu, kartą prasitarė, kad verčiau reiktų bijoti tų, kurie neskaito detektyvų ir kriminalinių trilerių, nei tų, kurie renkasi šio žanro knygas. Juk iš tiesų „Pacientas“ — savotiškas psichopato dienoraštis, o kriminalinė knygos pasakojimo linija skamba visiškai beprotiškai. Ir vis dėlto gyvenime nutinka daug beprotiškų dalykų…