Romo Treinio „Dziedas“: romanas, kuris nepalieka abejingų

Romui TREINIUI (1957–2018) nebuvo lemta rankose palaikyti debiutinės knygos – „Dziedas“ pradėjo savo kelionę jau po netikėtos autoriaus mirties. Ilgamečio Jaunimo teatro šviesų dailininko, legendinio režisieriaus Eimunto Nekrošiaus asistento istorinis romanas daugeliui buvo didžiulis netikėtumas. Ir pagaliau jis sulaukė įvertinimo – apdovanotas šių metų rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus literatūrine premija.

Irma LAUŽIKAITĖ

Žurnalas „Knygos.lt“

2009–2010 metai, Mardasavas – lyg parašu baigiama knyga. Dzūkijos kaime prie Merkio romano veiksmas ir prasideda. Su dzūkiška linija ir pokario įvykiais susipina į Lietuvą XVII amžiuje atkakusios škotų giminės likimas, jos atstovai kaunasi lietuvių pulkuose per Livonijos karus, o jau XIX amžiaus pradžioje su Napoleono kariuomene žygiuoja į Rusiją. „Dziedo“ skaitymas – tarsi važiavimas trikinke, kurią traukiantys arkliai juda skirtingais istoriniais tarpsniais, tačiau ant pasostės besikratantis skaitytojas neišvirsta lauk, nes istoriniai siužetai gana darniai kaukši tuo pačiu ritmu: jei meilė, tai triskart meilė, jei skerdynės, tai visais laikais“, – knygoje sukurtą atmosferą savo recenzijoje portale Bernardinai.lt įtaigiai perteikė Arūnas Brazauskas, tiesa, pažėrė ir priekaištų, kad pasakojimas jam primena įtempto siužeto filmo scenarijų.

Septynerius metus romanas „Škotai, arba Mano kaimo aitvaras“ (pavadinimą jau vėliau, bet gavusi autoriaus pritarimą, koregavo leidykla) gulėjo kompiuteryje, perskaityti rankraštį turėjo galimybę tik artimieji ir draugai. Kai pagaliau romanu buvo susidomėta ir jis pradėtas rengti spaudai, užgeso kūrėjo gyvybė. „Dziedas“ knygynuose pasirodė praėjus keliems mėnesiams nuo jo laidotuvių. „Su Romu apkeliavome pusę pasaulio. Dabar, kai jo jau nebėra, savo rankose laikau jo parašytą knygą. Tai man buvo didžiulė staigmena. Jis ją tyliai ruošė turbūt visą gyvenimą“, – knygos viršelyje pasidalyta dainininko Andriaus Mamontovo, kurį su šviesų dailininku buvo suvedęs Eimunto Nekrošiaus „Hamletas“, nuostaba.

Istorinių romanų gerbėjai „Dziedo“ nepraleido pro akis, knygynuose tirpsta antrasis jo tiražas. Pristatant šią knygą užsiminta, kad epiniu užmoju, plačiu istoriniu kontekstu ir pagaulumu ji nenusileidžia istorinio romano renesansą Lietuvoje lėmusiam Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. „Kuo stiprus „Dziedas“? Gausiais istorijos vingiais, neįtikėtina škotų Lietuvoje istorija, stipriais jausmais ir charakteriais, tikrumu ir gyvenimo druska. Romanas nepalieka abejingų“, – mano knygą išleidusios leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.

Mirtis – toli gražu ne pabaiga

Mardasave sustojame prie kapinių – tų pačių, kurias autorius mini romano pradžioje. Tarp šimtamečių antkapių vis iškyla naujų, kapinių pakraštyje – Romo ir jo žmonos kapas. Jo sesuo Rita Treinytė uždega žvakutes. Nuo kapinių atsiveria vaizdas į keliuką, besileidžiantį link Ūlos ir sodybos, kuri buvo tapusi Romo namais („O netrukus atsitiko taip, jog iš tikro tapau „dzūku iš sodybos pusės“, – rašė jis knygoje). Vos pasukus keliu, prilekia šuo. „Juk čia Tobis, – sveikinasi Rita. – Tas, kur aprašytas, su šviesiomis blakstienomis… Kas „Dziede“ rašoma apie Šilus, kaimą, beveik viskas – tikros istorijos.“ Mardasavo senbuviai romaną perskaitė, gyrė, tiesa, vienas pasiguodė, kodėl Romas neaprašė tokios geros istorijos, kurią jam pasakojo… „Bet juk negalėjo viskas tilpti į vieną knygą“, – šypteli Rita.

Erdvioje seno namo svetainėje – galybė knygų. Virš darbo stalo – portretas, žvelgiantis ir iš knygos viršelio. Kadaise draugai Romui padovanojo Tomo Miškinio, garsiausio šilinių dzūkų staliaus (jo statytą sodybą draugai kaip tik ir nusipirko), nuotrauką. Romas grožėjosi išlikusiais meistro pastatytais kryžiais, paties pasigamintais įrankiais, išlandžiojo jo statytus pastatus ir stebėjosi, kodėl rąstinės vištidės durelės ir po daugybės metų negirgždėjo. „Ta nuotrauka ilgus metus buvo ir kompiuterio ekrane“, – pažymi Rita.

Rankraštis gal taip ir būtų likęs kompiuteryje, jei ne atsitiktinumas: 2017-ųjų rudenį dailininkas Algis Griškevičius surengė parodą Merkinėje, į jos atidarymą iš savojo Mardasavo atvažiavo ir Romas – kadaise jie kartu dirbo teatre. Laimei, tą vakarą kalba pasisuko ir apie parašytą, bet leidėjų dėmesio taip ir nesulaukusį romaną. Dailininkas apie rankraštį užsiminė leidyklai „Tyto alba“, su kuria buvo bendradarbiavęs, ir knygą nutarta išleisti.

„Mirtis – toli gražu ne pabaiga. Mirtis – tai žmogaus gyvenimo viršūnė, žmogaus gyvenimo VAINIKAS“, – romane gal kiek pranašiškai dėstė Romas.

Viskas, kas priklauso mano kartai

„Truputį apie save. Darželis, mokykla, hipiavimas, lotynų literatūra, Kerouacas – viskas, kas priklauso mano kartai“, – nedaugžodžiaudamas elektroniniame laiške parašė Romas, paprašytas romanu susidomėjusios leidyklos vadovės Lolitos Varanavičienės prisistatyti ir nurodyti savo ryšį su literatūros pasauliu.

Sesers Ritos Treinytės prisiminimuose Romas – vyresnis šešeriais metais, bet jos neatstumdavęs ir neatsisakydavęs drauge žaisti, jai ir draugėms rengdavęs spektaklius. Ji pamena, kaip brolis nutarė išmokti skambinti gitara, o tai, kad jos neturėjo, nepasirodė rimta kliūtis – ant didelės liniuotės nusipiešė stygas ir kantriai lamdė pirštus dėliodamas akordus. „Be abejo, mes ir mušdavomės, netgi esu santechniko veržle jam nuskėlusi dantį. Tiesa, jis nepyko ir vis kartodavo, kad labai patogu ten laikyti cigaretę, – šypteli. – Nežinau kodėl, bet kartą rašinėlyje parašiau, kad nemyliu savo tėvų, bet myliu brolį.“

Jų namai Radviliškyje visuomet buvo pilni knygų. „Aišku, Romas vėl sėdi tualete ir skaito“, – pamena Rita tėčio žodžius. Kai jos sūnus Leonas prieš porą metų dėdės paklausė, kokia jo mėgstamiausia knyga, šis išskyrė Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“, ją vis perskaitydavo iš naujo. „Nors kitą kartą esu girdėjęs, kaip paminėjo Jacko Kerouaco „Kelyje“… – sako Leonas. – Man ją įdavė gal kai buvau dvylikos.“ Po brolio mirties Rita ėmėsi tvarkyti jo namą ir visur rado knygų: „Ir lauko tualete, ir prie lovos, ir virtuvėje… Vienu metu jis skaitydavo kokias šešias.“

Kai jam nepasisekė įstoti studijuoti istorijos, nuo tarnybos sovietinėje armijoje Romas gelbėjosi mokydamasis pusiau sukarintoje mokykloje Šiauliuose, ten gavo vairuotojo teises. „Kitais metais pradėjo studijuoti bibliotekininkystę Vilniaus universitete ir pareiškė, kad veda. Jam tebuvo devyniolika. Tėvams buvo didžiulis šokas“, – pamena Rita. Romo išrinktąja tapo Šiaulių pedagoginiame institute dailę studijavusi Birutė.

Sesuo nedalyvavo vestuvėse, jos neužfiksuotos ir nuotraukose, tik iš brolio pasakojimų žino, jog jaunavedžiai į civilinės metrikacijos skyrių atėjo pasipuošę specialiai jiems siūtais džinsiniais kostiumais – su stilingais švarkeliais ir platėjančiomis kelnėmis. Birutė susipynusi kasas, vieną surišusi raudonu kaspinu, kitą – mėlynu. „Jų liudininkė Marija atbėgo iš išleistuvių. Buvo pasipuošusi suknele, o rankose laikė gėlių puokštę, tad darbuotojos pamanė, kad ji ir yra nuotaka, – juokiasi Rita. – Jų gyvenime viskas buvo kitaip, įdomiau.“ „Jei ką darydavo, jis darydavo labai gerai, nesigirdamas. Ir su užsidegimu. Jei įsimylėjo, tai įsimylėjo iki pašaknų“, – pažymi ir vestuvių liudininkė Marija Burneikienė, kuri su Romu draugais tapo dar mokykloje, o vėliau ir supažindino jį su būsima žmona.

Susirgau teatru

„Truputį mokiausi universitete, persimečiau į telerežisūrą konservatorijoje, – laiške leidyklai savo gyvenimo faktus dėstė Romas. – Pamatęs pirmus Nekrošiaus spektaklius susirgau teatru. Suprasdamas, kad geriau už Eimį nepadarysiu, o blogiau nenoriu – nuėjau dirbti į Jaunimo teatrą. Visą teatro šlovės periodą pradirbau su Nekrošium. Pradžioje – apšvietėju, vėliau – šviesų dailininku. Su teatrais išmaišiau visą pasaulį, nebuvau tiktai Antarktidoje.“

„Pirmasis Romo įrašas darbo knygelėje – Jaunimo teatro kasininkas, – šypteli Rita. Kasose jau dirbo ir Birutė. – Bet netrukus pažymėta, kad priimtas scenos darbininku, paskui – apšvietėju. Ir taip – iki režisieriaus asistento. Birutė tapo grimere.“ Sesuo visuomet buvo laukiama Vilniuje – ir mažyčiame kambarėlyje, kurį pora nuomojosi Užupyje, ir vėliau bute Justiniškėse: „Atėję į svečius visi aiktelėdavo – pirmiausia jie nuplėšė tapetus, įrengė butą visiškai nestandartiškai, o tualeto duryse katinui prakirto angą.“ Kai Rita įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti istorijos, vos radusi laisvo laiko sukdavo Jaunimo teatro link – stebėdavo repeticijas, nepraleisdavo nė vieno spektaklio.

„Teatras Romui buvo šventas reikalas, – pamena juvelyras Sigitas Virpilaitis, keletą dešimtmečių su juo artimai bendravęs. – Sunku įsivaizduoti, kiek jis turėjo išmanyti techninių dalykų – koks prožektorius, kokia lempa tiktų geriausiai. Po spektaklio juk reikia kiekvieną laidą suvynioti, viską sudėti į vietas ir atsiminti, kur kokia lempa perdegė. Jis džiaugdavosi, kai pavykdavo padaryti taip, kaip prašydavo Nekrošius.“ Kartą per garsųjį „Kvadratą“ sugedo kažkas susijusio su apšvietimu, Romas nesutriko, užsimetė užkulisiuose rastus kalinio drabužius (veiksmas vyko kalėjime), išėjo į sceną ir problemą išsprendė. Per knygos pristatymą ne vienas bendražygis prisiminė, kaip įstrigus spektaklio repeticijoms, ilgai nerandant sprendimo ar kilus, atrodo, neišsprendžiamai dilemai pasigirsdavo: „Romkis išgelbės.“ Parinks tokį sprendimą, kad viskas scenoje stos į savo vietas. „Turėjo dovanėlę“, – pabrėžia scenografas Jonas Arčikauskas.

Knygos pristatyme prisiminta ir istorija, kaip per vienas pirmųjų Eimunto Nekrošiaus „Hamleto“ gastrolių Romoje nedidelė kompanija patraukė apžiūrėti Amžinojo miesto garsenybės – Trevio fontano. Vienas aktorius sumanė ant jo užsilipti, ropštėsi ir įkrito į vandenį. Netruko prisistatyti pareigūnai, kadangi tai buvo viešosios tvarkos pažeidimas, šlapią aktorių ketino vežti į nuovadą. Romas įsiveržė į karabinierių automobilį, atsisėdo greta įsismarkavusio kolegos ir važiavo kartu, areštinėje abu sulaukė ryto. Juk negalėjo jo palikti vieno!

„Su Romu buvo labai smagu, jis – tiesiog gaivalas, – pamena ir Sigitas. – Rėždavo tiesą į akis, vieną po kito pildavo keiksmažodžius, siųsdavo aktorius „ant trijų raidžių“ ir staiga nutilęs galėdavo tarstelėti: „Kokį gerą aš tau perskaitysiu Omaro Chajamo eilėraštį…“ Akimirksniu pasikeisdavo, lyg būtų ne tas pats žmogus. Tiesiog uraganas, kaitaliodavosi kaip oras kalnuose. Rėždavo viską tiesiai, kartais net būdavo nejauku… Bet tokia buvo jo natūra, tad nekreipdavai dėmesio į emocijų srautą. Nes žinojai, kad širdyje jis – draugas, kuriuo gali pasitikėti bet kokioje situacijoje.

Į gyvenimo galą sakydavo – aš esu sufijus, domėjosi jų filosofija. Romas nepakluso įstatymams, visų priimtiems dėsniams, tradicijoms – kaip ir sufijai, neprivalėję paisyti visų musulmonams būtinų dogmų.“

Romas buvo nuostabus pasakotojas. Įtraukiančios jo istorijos įstrigdavo į atmintį, tačiau jei po kelerių metų vėl imdavo kokią pasakoti, toji būdavo gerokai pasipildžiusi. „Matyt, daug kam ją pasakojo, įsigyveno, atsirado vis naujų detalių… – juokiasi Sigitas. – Klausaisi ir imi svarstyti, ar viskas, ką jis kalba, yra tiesa? Pirmą sykį išgirdęs priimi už gryną pinigą, o kitą jau kyla įtarimas, ar iš tiesų įvykiai klostėsi taip, kaip girdi pasakojant.“

Knygos visuomet supo Romą. Sigitas tvirtina, kad visas įdomiausias ir svarbiausias knygas gaudavo iš daug skaitančio draugo: „Kai esi dvidešimties, skaitai viską – tik duok.“ Romas turėdavo įvairiausių oficialiai neprieinamų knygų, tokių, kurios buvo leidžiamos slapta ir platinamos iš rankų į rankas. Netgi pats kai kurias visas ar ištisus jų puslapius persirašydavo.

„Romas – tas žmogus, kuris išmokė mane gerti romą. Tuomet parduotuvėse buvo pilna kubietiško „Havana Club“, kokio dabar negausi… Išmokė gerti žalią ir juodą arbatą. Kartą užtiko kokybiškos žaliosios kažkurio Vilniaus mikrorajono parduotuvėje – labai pigiai, tad nusipirko visą geležinį konteinerį. Namuose supilstė į trilitrinius stiklainius, ne vienus metus ši arbata buvo geriama.“

Birutė ir Romas išsiskirdavo bet kokioje kompanijoje. Nerimstančio šviesų dailininko nebuvo įmanoma nepastebėti, o jo žmona sėdėdavo visiškai rami. „Tai buvo išskirtinė pora, abu labai ryškūs. Jie tarpusavyje derėjo, – pažymi Sigitas, kartu su jais praleidęs nemažai laiko. – Bendro jų gyvenimo pradžia buvo labai sudėtinga, Romas pasakojo, kad yra tekę glaustis ir tokiose pašiūrėse, kur pro skylėtą stogą lovoje galėdavo žiūrėti į žvaigždes. Tai juos suvienijo, nepritekliai parodė, kas yra tikras žmogus, snobizmą iškart matydavo.“

Vis labiau ir labiau norėjau čia likti

„Eimiui išėjus iš teatro, išėjau ir aš. Tapau Jo asistentu LIFE. Vėliau kartu kūrėm „Meno fortą“. Padėjau Rimui Tuminui statyti Mažajį, vėliau ten ir dirbau. Patekęs į Šilus (apie tai rašiau knygoje) vis labiau ir labiau norėjau čia likti. Ir vieną dieną kartu su žmona apsisprendėm! Pardavėm butą Vilniaus senamiestyje ir atsikėlėm į Mardasavą“, – kaip svarbų biografijos faktą laiške leidyklai nurodė Romas.

Sodybą greta Merkio sutuoktiniai įsigijo 1989-aisiais. Iš pradžių tik pusę namo, vėliau – visą. Čia leisdavo vis daugiau laiko, o galutinai įsikūrė 2013 metais.

Romo neviliojo jokie tolimi egzotiški kraštai. „Kai kviesdavome per atostogas kur nors nuvažiuoti, jis tik mostelėdavo ranka, – su teatru iki soties prisivažinėdavo, – ir sakydavo, kad geriausia – Dzūkijoje“, – prisimindamas šypteli Sigitas Virpilaitis. „O vos tik čia išlipdavo iš automobilio, iškart eidavo kurti ugnies ir traukdavo kepsninę, palengva visas kaimas susirinkdavo pasiklausyti istorijų, – pasakoja Rita. – Romas pasakojo, kad per gastroles jį yra kalbinę pasilikti ne viename pasaulio kampelyje, minėjo pasiūlymą dirbti apšvietėju Bogotoje. Ir visuomet atsakydavo, kad nieko nenori, tik vieno – būti Mardasave.“

Čia, slyvos ir lazdynų apsuptyje, sodybos šeimininkas buvo įsirengęs darbo kabinetą – ant mažesnės kaladės atsisėsdavo, ant aukštesnės pasidėdavo kompiuterį. Pavasarį šakos suvešėdavo, tad ir karštą dieną ten galėdavo patogiai įsitaisyti ir rašyti.

Rita prisimena, kad dar mokykloje brolis buvo parašęs detektyvą, tačiau paprastas mėlynas sąsiuvinis kažkur nusimetė. Marija daugelį istorijų, sudėtų į romaną, yra girdėjusi iš autoriaus lūpų – kartais, kai pati svečiuodavosi, jis išsitraukdavo iš bufetuko segtuvą ir imdavo skaityti, ką parašęs.

Tad kai Birutė prasitarė, jog vyras rašo romaną, artimųjų nenustebino. „Kartą dėdė mokė mane vairuoti, įsikalbėjome, pasakiau, kad ketinu studijuoti istoriją, – pasakoja Romo sūnėnas Leonas, dabar jau diplomuotas istorikas. – Tuomet jis ir paklausė, ar žinau ką nors apie Salaspilio mūšį. Kai prisipažinau, kad nieko, rėžė, kad dėl tokių šmikių kaip aš ir rašo savo knygą. Davė paskaityti rankraštį, ten ir radau apie šį mūšį.“

„Kai gavau išspausdintą rankraštį, ištiko šokas – pusę knygos skaičiau liedama ašaras, – prisipažįsta Rita. – Mane taip sujaudino tas amžino Merkinės žydo paveikslas, toks jausmas, kad kažkur esu mačiusi… Kai sodyboje tvarkiau Romo knygas, daugybėje istorinių veikalų radau lapukų – jo vartyta, ieškota faktų. Tačiau nesame kalbėjęsi, kodėl pasirinko rašyti apie škotus.“

„Manęs kartą paklausė, ar žinau, kad škotai gyveno Lietuvoje, – pamena sūnėnas. – Aišku, nežinojau, o jis stebėjosi, kodėl tokios įdomios temos lietuviams vis dar neatskleistos. Gal tas ir masino jį apie tai rašyti? Juk žavėjosi „Trimis muškietininkais“ ir mūsų istorijoje rado tokių pat patrauklių faktų, kuriuos būtų galima sudėti į pasakojimą. O knygų apie tai nėra… Kažkada dar manęs klausė, ką mano karta kalba apie partizanus, kaip jaučia tą laikmetį, ką galvoja. Atsakiau, kad tą patį, ką jis apie XIX amžiaus sukilimus prieš carą… Tai yra – nieko. Romane yra ir linija apie žmones, atsidūrusius kare ir turinčius pasirinkti: egoistiškai saugos save ar aukosis. „Dziedas“ – labai patriotiška knyga.“

Romano rankraštį paskaityti gavo ne vienas draugas. „Užgerbiau, – akimirka, kai pradėjo skaityti knygą, įsirėžė Sigitui Virpilaičiui į atmintį. – Kartais žmogus turi kažką, bet per gyvenimą taip ir neatskleidžia. Žinai, kad domisi tam tikrais dalykais, bet nežinai, kad tai gali kuo nors virsti. Romas mėgo dalintis tuo, ką sužinodavo, degančiomis akimis yra pasakojęs apie kadaise Kėdainiuose gyvenusius škotus. Bet viena – papasakoti, o kita – sudėti į romaną… Man atrodo, jis rašydamas kaifavo, nes skaitydamas jauti, kad kai pagauna giją, kurią gali vystyti, staiga tekstas pradeda plaukti… Pats didžiausias kaifas.“

„Daug to romano gabaliukų buvau girdėjusi, bet niekada nepagalvojau, kad Romkis prisės, sudės viską į knygą ir taip atsivožęs, kaip sakoma pas mus Radviliškyje, viską parodys, – emocingai dėsto Marija Burneikienė. – Įstrigau ties septyniasdešimt septintu puslapiu… Ir Romkiui sakiau: kaip galiu toliau skaityti, jei jau pradėjo mano kambaryje lakstyti arkliai ir žvangėti ginklai? Kaip tu taip sugebėjai sudėlioti?“

Rankraštį autorius buvo nusiuntęs su knygų leidyba susijusiems žmonėms, minėtame laiške leidyklai „Tyto alba“ prisipažino siuntęs ir jai, bet atsakymo nesulaukė. Ištrauką išspausdino dzūkų kultūros žurnalas „Dainava“. Ir viskas. Nežinia, ar romanas taip ir nebūtų likęs tik Romo kompiuteryje, jei ne atsitiktinis pokalbis parodoje Merkinėje…

Tai tiek…

„Jau pusantrų metų našlauju, gyvenu vienas, jei neskaitysim 17-čio siamo katino. Šiuo metu po truputį rašinėju „Škotų…“ tęsinį. Noriu į visus Livonijos karo nuotykius pažiūrėti kiek kitu, kvailelio Gabrieliaus, žvilgsniu. Jo naivumas ir nekaltumas turėtų tapti lakmusu šio pasaulio neteisybėms… Tai tiek“,–trumpąlaišką 2017-ųjų rudenį leidyklai baigė Romas.

Kai sūnėnas Leonas, tada aštuoniolikametis, pirmąsyk perskaitė rankraštį, nuo dėdės nenuslėpė manąs, kad meilės istorijos jame gal kiek banalokos. „To knygoje reikia“, – buvo įsitikinęs autorius ir pridūrė, jog tai – ir duoklė skaitytojams. Jo herojai romane myli karštai ir iki paskutinio atodūsio. O gal jis net neabejojo tokiais jausmais, nes pats buvo tai patyręs? „Jie gyveno kaip vienas. Man laiškus rašydavo drauge – truputį parašydavo Romas, paskui Birutė, dar kažką nupiešdavo… – iki šiol kaip brangią relikviją saugo jų draugė Marija. – Po Birutės mirties jis vis kartodavo, kad jo gyvenimas pasibaigė…“

Birutė sveikata nesiskundė, atrodė, kad prieš kiek laiko aneurizmos operacija buvo atlikta sėkmingai, tad jos mirtis 2016-ųjų balandžio 1-ąją visiems buvo netikėta. Kai netekties skausmui kiek atlėgus kas nors užsimindavo, kad našliu likusiam vyrui reikia naujos gaspadinės, Romas tik nukirsdavo: „Gyvensiu vienas.“ Žinia, kad leidykla rimtai susidomėjo rankraščiu, suteikė įkvėpimo ir jis sėdo rašyti romano tęsinio. Dėl Romo nerimavę draugai užsimena tikėjęsi, jog užsidegimas kurti naujas istorijas praskaidrins neviltį, į kurią jis buvo puolęs.

„Sausio 21-ąją paskambinau pasveikinti jo su gimtadieniu, – praėjusių metų pradžią prisimena Rita. – Jis tada buvo Varėnoje, tepasakė, kad perka kepenėlių, pasuks vėliau. Nepaskambino. Dar kažkurią dieną nepavyko su juo susisiekti. O vasario 2-ąją paskambino kaimynystėje gyvenantis mano draugas ir pasakė, kad turi pranešti liūdną žinią. Kitas kaimynas užsuko pas Romą, nes šis buvo prašęs parduotuvėje nupirkti pieno, bet tądien neatsakė į skambučius… Ir rado negyvą. Matyt, širdis neatlaikė.“

Romanas tuo metu dar buvo redaguojamas, o rankraštį patikėta peržiūrėti sūnėnui: „Su dauguma taisymų sutikau, bet įsivaizduodamas, ką jis sakytų, dėl tam tikrų dalykų sakiau „ne“.“ Tai, kad jis vadinsis „Dziedas“, autorius jau buvo patvirtinęs.

Pavasarį išspausdinto romano pristatymas buvo neįprastas – džiaugsmas buvo sumišęs su netekties skausmu. „Tiesą pasakius, dar negalėjau atsiversti knygos, – atviras Sigitas Virpilaitis. – Dar per sunku. Lyg esu jau susitaikęs, bet… Ir taip užtenka: užkimba gera žuvis – ir švysteli, kad reikia Romkiui pasigirti ir pasakyti, kad durnas, jog nevažiavo drauge. Tik tada prisimeni, kad nebepaskambinsi. Ar rengdamas parodą pagalvoju, kaip bus smagu, ateis Romkis… Ir vėl suvokiu, kad to vertintojo nebebus. Tada ir nebelieka tikslo tą parodą rengti, nes nelieka tų, kuriems norėtum parodyti, ką padarei.“

„Kaip būtų smagu – važinėtų Romas po kaimus ir pristatytų savo knygą… – atsidūsta Rita Treinytė. Tiesa, jos namuose vis dar gyvena brolio katinas. – Žinau, kad Varėnos bibliotekoje sudaryta eilė norinčių perskaityti „Dziedą“.“

Po Romo mirties artimieji jo kompiuteryje rado pradėtą romano tęsinį, atidavė jį leidyklai – neseniai ištraukos buvo paskelbtos portale Bernardinai.lt. Gaivališka pasakojimo galia įtraukia į nuotykių sūkurį, tačiau sekant herojų pėdomis nejučia apima graudulys, jog dar keli sakiniai – ir įvykių gija nutrūks amžiams. Širdį suspaudžia ir dėl dar vienos prarastos galimybės: kai praėjusį rudenį netikėtai anapus iškeliavo Eimuntas Nekrošius, kurio ištikimas bendražygis ne vienus metus buvo šviesų dailininkas, paskutinį savaitgalį su juo bendravęs Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys interviu vienam portalui užsiminė, jog legendinis teatro režisierius, svarstydamas, kokį spektaklį uostamiestyje galėtų pastatyti, prasitarė, kad jam labai patiko Romo Treinio romanas „Dziedas“.