Romano „Marsietis“ pamokos gali praversti ir kovojant su koronavirusu

Sunku patikėti, bet į Marsą nukeliančio romano „Marsietis“ autorius Andy Weiras bijo… skristi ir tik išimtiniais atvejais, tik pasikonsultavęs su medikais drįsta sėsti į lėktuvą. Kaip ir tąsyk, kai knyga ir pagal ją sukurtas filmas sulaukė sėkmės, neatsispyrė kvietimui apsilankyti NASA kosminių skrydžių centre ir savo akimis pamatyti tai, ką taip tikroviškai aprašė.

Prieš penkerius metus pasirodęs romanas „Marsietis“ (neseniai jį lietuviškai išleido BALTO leidybos namai, vertė Aistis Kelertas) ir to paties pavadinimo filmas neprarado aktualumo iki šiol. Billas Gatesas „Marsietį“ įrašė į šios vasaros rekomenduojamų skaityti knygų sąrašą ir kalbėdamas apie pasaulį apėmusią pandemiją prisiminė jos herojų Marką Votnį: „Tikriausiai pamenate prieš kelerius metus sukurtą filmą, kuriame Mattas Damonas, vaidinantis Marse įstrigusį botaniką, įveikia visas baimes ir pareiškia: „Aš vis tiek sugalvosiu, kaip iš šito š… išbristi.“ Lygiai taip pat mes stengiamės kovoti su naujuoju koronavirusu.“

Romano „Marsietis“ veiksmas prasideda Marse siaučiančia smėlio audra, kuri priverčia misijos „Arėjas 3“ narius skubiai evakuotis. Kolegų paliktas kaip žuvęs, Markas Votnis vis dėlto išgyvena, tačiau lieka visiškai vienas toli nuo Žemės. Jis negali pranešti, kad yra gyvas. Jei ir pavyktų perduoti žinią, maisto atsargos pasibaigtų anksčiau, nei atvyktų gelbėjimo komanda. Galimas daiktas, astronautas nemirs iš bado. Labiau tikėtina, kad jį pribaigs sugadinta technika, negailestinga aplinka ar paprasčiausia žmogiška klaida. Kad ir kaip būtų, Markas dar nelinkęs pasiduoti. Pasikliaudamas sumanumu, inžinieriaus įgūdžiais ir nepalenkiamu atkaklumu, niekada nenuleidžiantis rankų astronautas įveikia vis naujas iš pažiūros neįveikiamas kliūtis.

Romanas susižėrė bene visus įmanomus apdovanojimus mokslinės fantastikos knygų kategorijoje, o filmas, kurį į ekraną perkėlė režisierius Ridley Scottas ir kuriame Marko Votnio vaidmenį atliko aktorius Mattas Damonas, nominuotas septyniems „Oskarams“, pelnė du „Auksinius gaublius“ ir dar kelias dešimtis apdovanojimų.

„Nuo vaikystės svajojau tapti rašytoju, pirmą knygą parašiau dvylikos, vis bandžiau sudominti leidyklas savo kūriniais, tačiau šimtus kartų sulaukiau „ne“, – viename interviu pasakojo Andy Weiras, nuo penkiolikos pasinėręs į programavimą ir dirbęs garsiose kompanijose. Jis priklausė programuotojų komandai, sukūrusiai visame pasaulyje žinomą kompiuterinį žaidimą „Warcraft II“. – Nuleidau rankas ir rašiau tik savo malonumui asmeniniame tinklapyje, visi norintys mano pasakojimus galėjo skaityti nemokamai. Vieną dieną kilo mintis parašyti istoriją apie misiją Marse. O jei kas nors nutiktų ne taip, kaip planuota? Ką darytų žmogus, atsidūręs beviltiškoje situacijoje?“

Taip prieš dešimtmetį Andy Weiras laisvalaikiu savo tinklapyje ėmė rašyti apie Marse įstrigusį Marką Votnį ir apie šio kovą dėl išlikimo. „Markas Votnis – tai ne aš. Galbūt toks, koks norėčiau būti. Jis pasižymi visomis savybėmis, kokių pats norėčiau turėti, ir jo nevargina tos, kurių norėčiau atsikratyti. Juk Markas Votnis nebijo skraidyti, – savęs pašiepti nevengia autorius. – Mano istorija apie Marsą buvo skirta ne plačiai auditorijai, o tokiems kaip aš – ištikimiems mokslinės fantastikos gerbėjams. Tokiems, kurie žiūrėdami filmą ar skaitydami knygą ima kabinėtis prie įvairiausių detalių, tikrina, ar taip galėjo būti iš tiesų. Ilgainiui susibūrė grupė kelių tūkstančių skaitytojų, kurie įdėmiai sekė Marko dienoraštį ir siuntė pastabas, jei suabejodavo kokiu nors faktu. Man rašė chemikai, inžinieriai iš įvairių pasaulio kampelių.“

2012-aisiais Andy Weiras nutarė jau ištobulintą elektroninę „Marsiečio“ versiją įkelti į „Amazon“, ją buvo galima atsisiųsti už 99 centus. Kai romanas akimirksniu atsidūrė mokslinės fantastikos topuose, su autoriumi susisiekė viena iš garsiųjų leidyklų ir pasiūlė išleisti popierinę knygą, tuo pačiu metu istorija susidomėjo ir Holivudas.

Kadangi baimė skraidyti nedingo ir aprašant didvyriškus astronauto žygius, derybos su leidykla ir kino studija vyko telefonu. Kai agentas pranešė, kad pats Ridley Scottas imasi režisuoti filmą, o Mattas Damonas įkūnyti Marse likusį nelaimėlį, Andy Weiras netgi pamanė, jog kuris nors bičiulis sumanė iš jo pasišaipyti ir visa tai užsuko tik norėdamas ištarti: „Apgavau.“ „Jaučiausi panašiai kaip loterijoje laimėjęs žmogus, kuris žiūri į bilietą ir vis negali patikėti, ar iš tiesų jam nusišypsojo tokia sėkmė, – kalbėdamas su žurnalistais juokėsi Andy Weiras, po dvidešimt penkerių metų galėjęs atsisakyti programuotojo darbo ir atsidėti rašymui. – Mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Ne tik galėjau tapti rašytoju, apie ką svajojau visą gyvenimą, bet ir susipažinau su galybe Holivudo žvaigždžių, astronautų ir rašytojų.“

2017 metais pasirodė antrasis Andy Weiro romanas „Artemidė“ (pernai jį lietuviškai taip pat išleido BALTO leidybos namai), jį irgi rengiamasi ekranizuoti. Kitąmet gerbėjai turėtų sulaukti dar vienos šio autoriaus knygos.

Andy Weiras ne kartą yra viešai kalbėjęs, kad pritaria kosmoso užkariavimo programoms, dvidešimt penkeri metai dirbant programuotoju leido suprasti, kaip svarbu turėti kopiją, tad rašytojas įsitikinęs, jog būtina įkurti žmonių koloniją kur nors už Žemės ribų. Paklaustas, ar nenorėtų pats prisijungti prie skrydžio į kosmosą, 48-erių amerikietis juokdamasis atsakė: „Neturiu atradėjo instinkto. Nenorėčiau palikti Žemės orbitos. Jei man pasiūlytų nemokamai prisijungti prie kokios nors misijos, tikrai atsisakyčiau. Man patinka Žemė. Man patinka internetas. Man patinka dietinė kola. Turiu dvi kates. Aš rašau apie šaunius žmones, bet nesu vienas iš jų.“