Knygų naujienos

Romanas „Miškas ten sutinka žvaigždes“: odė gamtai ir meilei

„Norėjau parašyti knygą, kuri padėtų žmonėms įveikti sunkius išbandymus – ligą, depresiją, nesutarimus šeimoje ir vaikystės traumas, – sako amerikietė Glendy Vanderah, pristatanti debiutinį romaną „Miškas ten sutinka žvaigždes“ (lietuviškai išleido BALTO leidybos namai). – Romano idėja kilo pažiūrėjus populiarų filmą „Pano labirintas“, kuriame mergaitė pasineria į fantazijų kupiną pasaulį ir tai jai padeda susitaikyti su realybe. Man patiko mintis, kad vaizduotė gali padėti vaikams įveikti traumas. Nutariau savo istoriją nukelti į man puikiai pažįstamą paukščių pasaulį – esu ornitologė.“

„Miškas ten sutinka žvaigždes“ sulaukė pripažinimo, tapo „The Washington Post“, „The Wall Street Journal“, „Amazon Charts“ bestseleriu. Skaitytojai jį lygina su pasaulį pakerėjusiu Delios Owens romanu „Ten, kur gieda vėžiai“: šios į Šiaurės Karolinos pelkes nukeliančios knygos autorė taip pat yra gamtos mokslų atstovė – zoologė.

Romano „Miškas ten sutinka žvaigždes“ herojė Džoana Tyl, gedinti mamos ir išvarginta kovos su krūties vėžiu universiteto doktorantė, grįžta baigti mokslo darbo apie paukščių lizdus kaimiškojoje Ilinojaus dalyje. Nuo aušros iki sutemų į tyrimą įnikusios vienišės kasdienybę vieną vakarą sujaukia prie namelio pasirodęs paslaptingas basas vaikas.

Mergaitė prisistato Ursa ir atkakliai tvirtina esanti atsiųsta iš žvaigždžių, kad savo akimis išvystų penkis stebuklus. Džo nenoriai sutinka leisti Ursai pasilikti – kol sužinos apie ją daugiau. Mėgindama atskleisti šio žavaus vaiko paslaptį, sulaukia atsiskyrėlio kaimyno Geibrielio Nešo pagalbos. Tačiau kuo daugiau laiko jiedu praleidžia kartu, tuo daugiau klausimų kyla. Kodėl mažametė ne tik skaito, bet ir supranta Šekspyrą? Ir kodėl jos akivaizdoje nuolat nutinka gerų dalykų? Tarp trijulės užsimezga neįtikėtinas ryšys, o Džo ir Geibas nustoja tikrinti tinklalapį, kuriame skelbiama apie dingusius vaikus…

Glendy Vanderah. © 2017 Ashley Nicole Johnson Photography

„Rašytojos Glendy Vanderah gražiai papasakota žmogiška istorija primena, jog kartais reikia pakelti akis aukščiau medžių viršūnių, – tuomet į gyvenimą pateks daugiau šviesos“, – taikliai pažymima „New York Journal of Books“ recenzijoje.

Viename interviu Glendy Vanderah prisipažino, kad jos vaikystė buvo sudėtinga – mamą vargino psichikos liga. Būsima rašytoja užuovėją rasdavo gamtoje, tiksliau – kieme prie namo Čikagos priemiestyje: „Mūsų kiemas buvo gana laukiniškas, mama prisodino įvairių vaismedžių ir gėlių, tačiau pablogėjus sveikatai juos apleido. Nevaldomos vešėjo vynuogės, avietės, serbentai, klestėjo senos obelys, tarp jų augo įvairių gėlių. Nuo vilnamedžių vėjo gūsiui nuplėšus sėklas, atrodydavo, jog siaučia sniego audra. Kiemas man buvo galimybė pabėgti iš namų, kai situacija tapdavo nepakeliama. Tada pasinerdavau į gamtos pasaulį.“

Pirmojo romano rankraštį Glendy Vanderah parašė… dešimties, jo heroje tapo skruzdė, keliaujanti po pasaulį ir susidurianti su blogomis ir geromis savo gentainėmis. Eksperimentai kieme prie namų nesiliovė ir augant, ją ypač domino paukščiai, tad nenuostabu, kad pasirinko biologijos studijas ir tapo ornitologe.

Jau dirbdama pagal specialybę visas jėgas skyrė nykstančioms paukščių rūšims tirti, tačiau pajutusi kūrybos trūkumą lankė kūrybinio rašymo ir gamtos fotografijos kursus, nors tuomet apie rašytojos kelią negalvojo. Juo pasuko netikėtai. Pirmiausia Glendy Vanderah atsisakė mokslininkės karjeros: su vyru, taip pat ornitologu, nutarė, kad tik vienas iš jų gali atsidėti šiam nelengvam darbui, nes reikia daug keliauti. Ji liko namuose auginti trijų vaikų: „Niekada nesigailėjau paaukojusi karjerą dėl vaikų. Esu dėkinga, kad su vyru turėjome užtektinai išteklių ir galėjome priimti tokį sprendimą. Abejoju, ar būčiau pabandžiusi rašyti, jei būčiau ir toliau dirbusi. Prie pirmojo romano sėdau, kai vaikai paaugo, išleisdavau juos į mokyklą ir turėdavau laisvą pusdienį.“

Rašytojos šeima gyvena Floridoje, prieš porą metų dėl vaikų atsikėlė į didesnį miestą. „Nors labai sunku gyventi ten, kur matau, kaip žmonės niokoja gamtą, kerta medžius, – man tiesiog skauda. Aplink mūsų namą stengiuosi sukurti laukinės gamtos oazę, kad širdys galėtų atsikvėpti“, – sako autorė.

Glendy Vanderah įsitikinusi, jog gerai parašytas romanas – tobula priemonė priversti žmones susimąstyti apie gamtos tausojimą. Kaip sektiną pavyzdį ji nurodė Delios Owens bestselerį „Ten, kur gieda vėžiai“. „Tai istorija apie mergaitę, kuri myli pelkes, bet skaitytojas nejučia užsikrečia meile herojės aplinkai. Tikiuosi, jog šis romanas paskatino pasidomėti ir pelkių išsaugojimu“, – viliasi.

Romanas „Miškas ten sutinka žvaigždes“ taip pat alsuoja meile gamtai. „Kai pradėjau jį rašyti, vienas bičiulis patarė tik nesileisti į ilgus aprašymus, nes pabosta skaityti, jei autoriui prireikia kelių pastraipų nupasakoti, kaip atrodė medis, – dėstė Glendy Vanderah. – Taip pat pastebėjau, jog mano vaikai nuobodžiauja skaitydami Marjorie Kinnan Rawlings romaną „Vienmečiai“ („The Yearling“), kurį pati kadaise tiesiog prarijau. Tuomet įsitikinau, kad šiuolaikiniam skaitytojui reikia rašyti kitaip, stengiausi, kad gamtos aprašymai nebūtų pernelyg ištęsti, nors redaktorius paprašė dar labiau sutrumpinti dalis, kur stengiausi paaiškinti Džo darbą, – iš tiesų aprašiau tai, kuo pati užsiėmiau dirbdama ornitologe. Nesigailiu, kad teko daug išbraukti, juk rašiau ne mokslo populiarinimo knygą.“