Biografijos ir prisiminimai

„Neortodoksiška“: kaip vieno išsilaisvinimo istorija virto serialu

„Netflix“ mini serialas „Neortodoksiška“ („Unorthodox“) šiemet pavasarį sujaudino ir sužavėjo į karantiną užsidariusį pasaulį, primindamas nepaprastą jaunos žydės išsilaisvinimo istoriją. Moters vardas Deborah Feldman, o savo istoriją ji pati aprašė knygoje, kuri pasirodė dar 2012-aisiais ir netrukus tapo bestseleriu, pagal ją ir sukurtas serialas.

Deborah Feldman „Neortodoksiška: kaip skandalingai išsižadėjau savo chasidiškų šaknų jau galima perskaityti ir lietuviškai (vertė Ieva Sidaravičiūtė, išleido BALTO leidybos namai).

Deborah gimė ir užaugo uždaroje, savitais papročiais išsiskiriančioje Satmaro chasidų bendruomenėje Brukline. Iš prigimties smalsiai mergaitei sunkiai sekėsi paklusti griežtoms taisyklėms, reguliuojančioms net ką galvoti ir su kuo kalbėtis. Bendruomenės moterys net karščiausią dieną privalo mūvėti storas kojines, o plaukus slėpti po peruku. Skaityti romanus ar pasilikti kambaryje vienai su svetimu vyru – draudžiama. Kalbėtis tarpusavyje angliškai – gėdinga. Apie išsilavinimą, profesiją ir karjerą negali būti nė kalbos. Svarbiausia Satmaro chasidų moters pareiga – kiekvieną penktadienį atsiduoti sutuoktiniui, gimdyti vaikus ir šitaip gausinti bendruomenės gretas bei atlyginti šešių milijonų žydų, žuvusių per Holokaustą, netektį. Septyniolikos ištekinta už vos pusvalandį pažįstamo vyro, Deborah metus neįstengė turėti lytinių santykių ir jautė baisią gėdą bei pažeminimą: intymi jaunos merginos sveikatos problema tapo viešai žinoma ir buvo nuolat aptariama šeimos bei giminaičių susibūrimuose. Ji jautėsi nelaiminga ir nevisavertė – juk nuo vienuolikos metų į galvą buvo kalama, jog moteriai nėra baisesnio prakeiksmo, kaip negalėjimas turėti vaikų.

Devyniolikos pagimdžiusi sūnų, ultrakonservatyvioje bendruomenėje dūstanti jauna moteris suvokė, kad ant kortos pastatyta ne vien pačios ateitis, ir ryžosi pasitraukti bei kurti savo gyvenimą už jos ribų. Pasipriešinti galingai senų tradicijų tėkmei labai nelengva, tačiau Deborah pavyko. Galiausiai, jau tapusi rašytoja, ji persikraustė į Berlyną, ten gyvena iki šiol. 2014 metais buvo išleistas „Neortodoksiškos“ tęsinys – knyga „Egzodas“, kurioje pasakojama apie Feldman gyvenimą Europoje.

Serialas, įžiebęs naują žvaigždę

Prieš aštuonerius metus pasirodžiusi pirmoji Deborah Feldman knyga įkvėpė bendrą vokiečių ir amerikiečių keturių dalių serialą, šiemet jis nominuotas net aštuoniems televizijos „Oskarams“ – „Emmy“ apdovanojimams. Statulėlę pelnė režisierė Maria Schrader, tarp nominuotųjų buvo ir pagrindinį vaidmenį atlikusi Shira Haas. Serialo sėkmė – neabejotinai ir talentingos aktorės nuopelnas.

Shira gimė Tel Avive, kaip pati sako, „religingoje, tačiau visiškai įprastoje šeimoje“. Kilusi iš žydų aškenazių: aktorės giminės šaknys – Čekijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje. Jos senelis išgyveno Holokaustą – karo metais buvo įkalintas Aušvico koncentracijos stovykloje. Shira, dar visai maža, taip pat įrodė esanti tikra kovotoja – trejų mergaitei diagnozuotas inkstų vėžys, tačiau gydomai dvejus metus jai pavyko įveikti klastingą ligą. Iki „Neortodoksiškos“ ji buvo neblogai žinoma gimtajame Izraelyje, bet po mini serialo premjeros „Netflix“ rytą Shira Haas prabudo tikra žvaigžde.

Aktorė keliskart perskaitė Feldman knygą, bendravo su chasidų moterimis, gilinosi į bendruomenės papročius, per du mėnesius pramoko jidiš – primirštą kalbą, kurią šiandien beveik išstūmė ivritas, mokėsi skambinti pianinu, lankė dainavimo pamokas (didžiausia herojės svajonė – studijuoti konservatorijoje). Serialo ir knygos siužetas sutampa tik iš dalies, pakeistas ir pagrindinės veikėjos vardas – filme ji tapo Estera. Jauna aktorė šį vaidmenį vadina sudėtingiausiu per savo karjerą. Tačiau taip pat – „tikra dovana“. „Estės viduje liepsnoja tiek daug prieštaravimų. Ji kieta, užsispyrusi ir žino, ko nori, tačiau kartu labai pažeidžiama ir naivi, trokšta patikti žmonėms, pritapti. Toks vaidmuo – tikra dovana, nuostabus iššūkis kiekvienai aktorei“, – sakė Haas interviu žurnalui „Vogue“.

Ką gi, jaunoji izraelietė nusipelnė tokios dovanos. Vaidinti teatre ji pradėjo būdama vos keturiolikos. Po ketverių metų – 2013-aisiais debiutavo televizijoje: nusifilmavo seriale „Štiseliai“ („Shtisel“), pasakojančiame apie ultrakonservatyvių judaizmo atstovų – haredimų – šeimą. Čia Shiros herojė – taip pat maištingo charakterio, laužo ortodoksalioje bendruomenėje vyraujančias elgesio taisykles, tačiau vis dėlto jos nepalieka, nenutraukia ryšių su artimaisiais. Dėl „Štiselių“ kraustėsi iš proto visa šalis, o kai 2015 metais parodė „Netflix“, serialas išpopuliarėjo ne tik Izraelyje. Pati aktorė nemano reikiant įžvelgti kokį nors simboliškumą, kad ji du kartus suvaidino iš ultraortodoksalios aplinkos kilusius personažus – ne viename interviu yra pabrėžusi, jog neverta klijuoti etikečių ir vienodai vertinti visus, išpažįstančius ortodoksalias tikėjimo tiesas.

2014-aisiais Haas debiutavo kine – jos talentas ryškiai sužibo režisierės Tali Shalom-Ezer dramoje „Princesė“. Debiutinis vaidmuo pelnė geriausios aktorės apdovanojimą Jeruzalės kino festivalyje, o filmas, pasakojantis apie sudėtingus, ant nekalto prisirišimo ir seksualinio artumo ribos pavojingai balansuojančius dvylikametės paauglės ir patėvio santykius, atstovavo Izraeliui Sandanso nepriklausomo kino festivalyje. Tais pačiais metais bene garsiausia Holivudo izraelietė Natalie Portman pakvietė Shirą vaidinti savo, kaip režisierės, debiutinėje juostoje „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“, sukurtoje pagal Amoso Ozo memuarus. Premjera įvyko Kanų kino festivalyje, o po poros metų Haas suvaidino dramoje „Zoologijos sodo prižiūrėtojo žmona“ – filme, pasakojančiame apie Varšuvos zoologijos sodo darbuotojų žygdarbį namuose slėpti kelis šimtus žydų, aktorė vaidino kartu su garsiąja kolege Jessica Chastain.

Shira Haas neslepia: didžiulė „Neortodoksiškos“ sėkmė visame pasaulyje ją nustebino. Aktorė sako tokios reakcijos nelaukusi, kita vertus, pasakojimas apie itin uždarą, ypatingą bendruomenę netikėtai tapo universalia istorija. „Nenorėjome parodyti atsiribojimo nuo religijos – herojės gyvenime ji ir toliau atlieka svarbų vaidmenį, tai jos pasaulėžiūros pagrindas. Tačiau galiausiai religija nebetrukdo jai žengti į pasaulio ir savęs pačios pažinimą. Turbūt tai ir daro šią istoriją tokią universalią ir artimą daugybei žmonių. Sulaukėme atsiliepimų iš viso pasaulio. Žmonės rašė, kad žiūrėdami serialą galėjo susitapatinti su Este, kad jaudinosi, verkė dėl jos, nes šios moters istorija priminė jų pačių patirtį, – kalbėjo aktorė interviu „Vogue“. – Nesvarbu, esate žydas, musulmonas, krikščionis ar ateistas, – žmonės yra žmonės, ir būtent apie tai yra knyga ir šis serialas. Taip pat apie tai, kaip svarbu rasti savąjį kelią – nepaisant jokių aplinkybių.“

Keisti papročiai ir ritualai

Chasidų gyvenimas – nepaprastai ritualizuotas, ir kuriant serialą ypač daug dėmesio buvo skiriama tam, kad jų papročiai, ritualai atrodytų kuo tikroviškiau – kaip knygoje aprašė Deborah Feldman. Svarbu buvo viskas – nuo aprangos ir maldų, kalbamų prieš valgį, iki draudimo sėdint kryžiuoti kojas.

Už serialo herojų aprangą atsakingai kostiumų dizainerei Justine Seymour teko ne tik gerokai paplušėti, bet ir būti apsukriai: tradicinių chasidų drabužių ir aksesuarų neįsigysi įprastose parduotuvėse. Antai, štreimeliai – kailinės kepurės, kurias vedę chasidų vyrai dėvi per šabą ir kitas religines šventes, dažniausiai siuvamos iš sabalų kailių ir yra labai brangios. Serialui reikalingus 45 štreimelius iš dirbtinio kailio pasiuvo Hamburgo teatro rekvizito dirbtuvės – kostiumininkei prieš kiekvieną filmavimą teko juos purkšti laku ir šukuoti, kad žvilgėtų ir atrodytų kaip tikri. Dalį drabužių Seymour įsigijo nuvykusi į Brukliną, tačiau ir tai padaryti nebuvo lengva. Chasidų tradicine apranga prekiauja vos kelios parduotuvės, ir po uždarą bendruomenę pasklido žinia apie keistą užsienietę, dideliais kiekiais perkančią vyriškus švarkus ir marškinius, – Seymour tiesiog atsisakydavo aptarnauti. Likusius rūbus, panašiausius į chasidų aprangą, dizainerė įsigijo… musulmonų parduotuvėse, įsikūrusiose turkų apgyvendintuose Berlyno rajonuose.

„Galbūt mūsų pastangas įvertins tik koks vienas procentas žiūrovų, tačiau mums tai buvo labai svarbu“, – tikina Shira Haas. Vien herojės vedybų scena buvo repetuojama dvi dienas – kad atrodytų autentiškai, visi aktoriai turėjo gerai žinoti, kodėl jų herojai įvairiose situacijose elgiasi būtent taip, nuolatos konsultavosi su chasidų papročių, religijos specialistu. Nors pati Shira ir daugelis aktorių – žydai, kai kurios tradicijos nustebino netgi juos. „Kiekviena žydų bendruomenė – skirtinga, apibendrinti labai sunku. Ši konkreti bendruomenė turėjo daugybę ritualų, apie kuriuos net nežinojau. Tarp jų – ir paprotys po vedybų nuskusti nuotakai galvą. Buvau apie jį girdėjusi prieš daugelį metų, bet nežinojau, kad kur nors tai dar vyksta!“

Kai režisierė Maria Schrader pranešė, kad galvos skutimo scena bus filmuojama jau pačią pirmą dieną, Shira sako buvusi tokia sukrėsta, jog kurį laiką negalėjo ištarti nė žodžio, – be abejo, ji žinojo, kad filmuojantis teks nusiskusti plikai, tačiau nemanė tai įvyksiant taip greitai. „Ką? Pačioje pradžioje?! Man net užėmė kvapą. Bet vėliau paaiškėjo, kad tai buvo puikus sumanymas, padėjęs dar labiau įsijausti į vaidmenį. Žinoma, galvą galima nusiskusti tik vieną kartą – paskui būtų tekę laukti, kol ataugs plaukai, todėl žinojau, kad viską reikia padaryti nepriekaištingai. Labai jaudinausi, bet norėjau tai padaryti, norėjau papasakoti šią istoriją.“

Shira Haas gyvena Tel Avive ir sakosi kol kas tikrai neplanuojanti kraustytis iš Izraelio, nors daug dirba, keliauja ir namie būna labai retai. Žinoma, šiemet aktorės karjerą ir keliones gerokai pristabdė pandemija. Knygos ir serialo gerbėjus visame pasaulyje dominantis klausimas – ar bus kuriamas „Neortodoksiškos“ tęsinys. Shira tikina, jei taip nutiktų, labai norėtų ir toliau vaidinti Esterą – jau vien todėl, kad pasauliui dabar nepaprastai reikalingi patys įvairiausi personažai. „Netflix“ gali atverti daugybę durų. Pasaulis milžiniškas, bet tuo pat metu – ir labai mažas, – samprotauja aktorė. – Esu įsitikinusi, kad žiūrovams įdomūs žmonės, kurie yra kitokie nei jie. Menas, kinas, televizija turi galimybę parodyti įvairias kultūras, įvairias bendruomenes. Tai nuostabu.“

Stebėti savo istoriją – nelengva

Pati Deborah Feldman nuo pat pradžių aktyviai dalyvavo įgyvendinant „Netflix“ projektą – ji neturėjo teisės kištis į filmavimo procesą, tačiau davė labai naudingų patarimų. Galų gale, juk projekto prodiuserės buvo rašytojos bičiulės Anna Winger ir Alexa Karolinski – moterys, su kuriomis susipažino apsigyvenusi Berlyne.

Deborah Feldman. Alexa Vachon nuotrauka

Vis dėlto matyti savo istoriją atgyjant ekrane nebuvo lengva. „Maniau, esu tam pasirengusi. Juk aš tai parašiau, apie tai kalbėjau daugybę metų. Tačiau dabar kiti žmonės – ne aš – interpretavo mano gyvenimą, atliko vaidmenis, montavo scenas. Pirmą kartą mačiau, kaip kiti suvokia mano patirtį remdamiesi tuo, ką perskaitė mano knygoje. Atrodė, lyg daugybę metų būtum kalbėjęsis su psichoanalitiku, o paskui jis būtų tau įteikęs knygą, parašytą pagal tai, ką jam papasakojai. Skaitai tą knygą ir ieškai savęs – nes tavo išgyvenimai joje pateikti iš svetimo žmogaus požiūrio taško, – kalba rašytoja. – Jau vėliau, žiūrėdama serialą, jaudinausi, ar Estei pavyks išlaikyti orumą. Tai mane jaudino ir rašant „Neortodoksišką“: kaip papasakoti apie intymius, gėdingiausius ir skaudžiausius dalykus išliekant oriai? Neslėpsiu, man buvo neramu, kaip Shira sugebės perteikti pažeminimo, vilčių žlugdymo patirtį ir kartu išlaikyti moters orumo jausmą. Nerimavau, nes žinojau: jeigu jai nepasiseks, tai bus ir mano nesėkmė. Tarsi pati būčiau praradusi orumą savo istorijoje. Baisu kam nors patikėti savo istoriją žinant, kad nebegalėsi jos kontroliuoti. Kita vertus, ir netroškau jos kontroliuoti. Žinojau: jei kas ir gali perkelti ją į ekranus, tai – tos moterys.“

Feldman prisipažįsta, kad kuriant „Netflix“ serialą labiausiai nustebino, kaip magiškai jis pritraukė daugybę žmonių, kurių praeitis buvo panaši į jos. „Jie dirbo aktoriais, statistais, konsultantais, vertėjais, ir po kurio laiko darbas filmavimo aikštelėje ėmė priminti seniai matytų pažįstamų žmonių susitikimą. Šiaip ar taip, nors ir įkvėpta mano gyvenimo, seriale vaizduojama istorija tapo kur kas reikšmingesnė. Joje tilpo begalės žmonių patirtys. Ši istorija – tiek pat mano, kiek ir bet kieno kito. Keitėsi tik smulkmenos, bet pagrindinės temos – skausmas, konfliktas, vienatvė, pažeminimas – liko tos pačios. Stebėdama, kaip knyga virsta serialu, jaučiausi taip, lyg mano gyvenimo istorija taptų kur kas platesnio kultūrinio pasakojimo dalimi, ir tai be galo džiugino.“