Naujausias Jessicos Hausner psichologinis trileris – fantastika ar realybė?
„Club Zero“ – jau ketvirtasis Jessicos Hausner filmas, kurio premjera įvyko Kanuose. Režisieriams – tai aukščiausias įvertinimas, o žiūrovams – kokybės ženklas. Jau už pirmą savo trumpametražį filmą ši austrų režisierė buvo apdovanota „Ateities leopardu“ Lokarno kino festivalyje („Flora“, 1995). Akivaizdu, kad jau tuomet buvo įžvelgtas kūrėjos talentas.
Jessica Hausner nuolat pabrėžia, kad labiausiai ją domina žmogiškasis elgesys, nes kiekvienas mūsų esame paslaptis – kiekvienas turi ir šviesiąsias, ir tamsiąsias puses, gali pasielgti gana paradoksaliai ir nelogiškai. Dviprasmybė ar paradoksalumas jos kine gali pasireikšti kuo įvairiausiai: siaubo filmai bus be aiškaus grėsmės šaltinio, stebuklas gali būti ne tik gėrio šaltinis, niekuo iš aplinkos neišsiskirianti paauglė gali tapti šaltakrauje žudike, o privati mokykla, kur, regis, moksleiviai turėtų jaustis apsaugoti nuo išorinio pasaulio – radikalizacijos erdve.
Režisierei įdomu detaliai analizuoti pamatinių socialinių institucijų krizes: santuokos, šeimos, vartotojiškos kultūros, kalbėti apie susvetimėjimą ir vienatvę, darboholizmą. Visa tai – šiuolaikinio pasaulio ligos, tad ne veltui priešpaskutiniame jos filme „Stebuklingoji gėlelė“ mokslininkė dirba ties šių dienų paklausiausiu vaistu – antidepresantu. Anot Hausner, kiekviena visuomenė susikūrusi taisykles, kad galėtų gyventi kartu, tačiau iš tiesų kiekvienas gyvena savame pasaulyje.
Dabartinė Z karta ir jos realybė(s)
Ši karta dar vadinama skaitmenine, nė neįsivaizduojančia, ką reiškia gyventi be interneto ir išmaniųjų technologijų. Anot psichologų, tai vienišiausia ir pesimistiškiausia karta žmonijos istorijoje. Vienas iš spėjimų, kodėl taip yra – tai socialinės medijos, kuriose šiuolaikinis jaunimas praleidžia kone visą laiką, save lygina su nepasiekiamais idealais, tapatinasi net su keliomis internetinėmis realybėmis, o kur dar nepamatuoti lūkesčiai iš „teisingos“ visuomenės: aukščiausi balai ugdymo įstaigose, suprojektuota ateitis geriausiuose universitetuose, prestižinis darbas, kopimas karjeros laiptais, žodžiu, visas gyvenimas turi
įkūnyti tobulą projektą. Nuolatinis galvojimas, kad privaloma būti ypatingu – nežmoniškas spaudimas jaunam asmeniui.
„Club Zero“ filmo centre – nusivylęs jaunimas, praradęs tikėjimą dabartine situacija, o tai puiki terpė plisti radikalioms ir pavojingoms idėjoms. Tėvams nuolat dirbant, nerodant dėmesio manant, kad už juos tai padarys mokykla, palaipsniui formuojasi nepasitenkinimo viskuo kultūra. Šia situacija pasinaudoja mokytoja Novak, kurios vaidmenį puikiai atliko Mia Wasikowska. Tačiau Jessicai Hausner svarbiausia ne pats nevalgymo kultas, o kodėl jaunimas jį renkasi: ką jie jaučia, kokios to priežastys. Tiesa, kad Z karta jaučiasi įpareigota pagerinti pasaulį, jie turi kažkuo tikėti, trokšta dėmesio, nes nori jaustis reikšmingi ir didesnių pokyčių dalimi. Tačiau atsisakymas valgyti yra paaugliško maišto išraiška, tėvų baudimas.
Jessica Hausner teigia, kad „Club Zero“ nėra realybės atkartojimas, o jos apmąstymas, tačiau ar tikrai? Galbūt refleksiją ir realybę skiria tik vienas žingsnis? Austrijoje planuojama filmą rodyti ne tik kino teatruose, bet ir mokyklose.
Naujausias Jessicos Hausner filmas „Club Zero“ kinuose jau nuo gruodžio 1 d.
Jums taip pat gali patikti
