Mokytojų išpažintis sudėję į knygą Giedrė ir Algis Bitautai: „Atviriausia istorija yra mūsų“

„Aš noriu padėti tašką. Tik kurioje vietoje jis turi atsidurti?!“ – taip prasideda pedagogų Algio Bitauto ir Giedrės Bitautienės knyga „Mokytojo išpažintis“. Tiesa, tame pačiame puslapyje yra dar trys žodžiai iš Š raidės, kurie, greičiausiai labai patiks jų mokiniams, bet gal visai nepatiks susiraukusiems kolegoms, kurių prototipai vis dar rikiuoja, rėkauja ir trepsi kojomis mokykloje.

Istoriko, edukologijos mokslų daktaro, švietimo influencerio A. Bitauto ir jo žmonos, knygų mylėtojos G. Bitautienės knyga „Mokytojo išpažintis“ – tikrais įvykiais paremta, šmaikšti ir skaudžiai juokinga istorija apie alfa kartos mokytoją idealistą Alfą ir keiksmažodžiu tapusią mokyklą, kurioje realybė pranoksta groteską. Naivus ir jautrus mokytojas, kasdien patenkantis į absurdiškas situacijas, vakarais lieja širdį supratingai žmonai Birutei.

Knygą „Mokytojo išpažintis“ išleido leidykla „Alma littera“. Su knygos autoriais kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Turbūt daug kas mūsų gyvenime prasideda nuo taško…

Algis: Į metų pabaigą dažno iš mūsų, mokytojų, sveikata pradeda šlubuoti. Savo aplinkoje turiu ne vieną kolegą, patekusį į ligoninę, – kankina pervargimas, panikos atakos. Kaip ir kitose profesijose, egzistuoja toks amžiaus tarpsnis, kai pradedi kurti savo gyvenimą ir karjerą, tuo pat metu atsiranda šeima ir vaikai. Štai kartą Giedrė man sako: „Arba mokykla, arba skiriamės“.

Mokykla mokytojus pasiglemžia. Nuo aštuonių ryto turi būti darbe, kitur gal ne taip svarbu, bet mokykla tikrai skambės, jei pavėluosi į pamoką. Ir į tėvystės atostogas mane sunkiai išleido, gal nežinojo, jog du mėnesiai, kai gimsta kūdikis, ir tėčiui priklauso. Privalai būti darbo vietoje, nesvarbu, gyvas, sveikas ar nesveikas. Neslėpsiu, būna svarstymų – gal jau viskas…

Mokytojo profesijos prasmė visada buvo platesnė, jis ne tik moko tam tikrų dalykų, bet ir formuoja požiūrį į gyvenimą. Kas šiai profesijai nutiko? Kodėl anksčiau mokytojai, gal ir pavargdavo, bet apie perdegimą nekalbėjo?

Giedrė: Todėl, kad atsirado daugybė ne visai pagrįstų reikalavimų. Ir visiems atrodo, kad mokytojas privalo eiti savo pašaukimo keliu, neduok, Dieve, jei paprašys, ko nors daugiau. Į Algio profesiją galiu žvelgti kaip pilietė, bet tuo pačiu – kaip jo žmona, vaikų mama. Pandemija ir karantinas daug ką pakeitė, reikėjo stipriai persiorientuoti – nėra vadovėlio, nėra medžiagos, o pamokoms pasiruošti vis tiek turi. Pamenu, jis ruošiasi, o aš su pusantrų metukų dukra išeinu iš namų, kad netrukdytume. Mokiniai, jų tėvai ir kolegos tuo laiku įprato, kad jis – visą laiką pasiekiamas. Šis noras mokytoją turėti bet kuriuo paros laiku išliko iki šiol.

Algis: Manau, šaknų reikėtų ieškoti dar anksčiau. Knygoje atsiremiame į 2018-uosius, kai suskambėjo šūkis „Mokytojas – prestižinė profesija“. Nereiktų pamiršti, kad tais pačiais metais startavo nauja mokytojo darbo apmokėjimo tvarka, vadinamasis etatinis užmokestis, pedagogams tapęs keiksmažodžiu. Anuomet mums buvo skambiai pareikšta, kad už kiekvieną darbo minutę bus sumokėta, mokytojai iš tiesų pradėjo skaičiuoti minutes, valandas. Bet kaip tu suskaičiuosi, kiek meilės įdedu ruošdamasis pamokoms?

Giedrė: Tik įsivaizduokite, sumoka už 12 minučių pasiruošimo pamokai! Algis pamokoms ruošiasi ir šeštadienį, ir sekmadienį. Ir tikrai ne po 12 minučių!

Algis: O dar kontrolinių darbų taisymai… Juk nepasakysiu – stop, daugiau nedirbsiu, už šitą nesumokėta. Vėl klaus, o kur tavo pašaukimas?!
Grįžęs po karantino bandžiau nubrėžti ribas, ypač bendraudamas su tėvais. Esu pasiekiamas darbe nuo pusės aštuntos, bet vakarai – mano. Pamokose mokai, per pertraukas budi, po pamokų dalyvauji mokymuose… Dažnai šiame chaose dingsta svarbiausia – pamoka.

Giedrė: Algis daug metų dirba ir klasės auklėtoju. Šeimoje turime susitarimą, kad namuose jis – pasakų tėtis, skaito mergaitėms knygas vakarais. Žiūrėk, sekmadienio vakaras, jau kažkas ir skambina. Vieną kartą, kitą. Reikia pakelti, gal kažkas svarbaus, bet ne, auklėtinio mama – dėl apipaišyto vadovėlio. Jos vaiko netenkina vadovėlio būklė. Kitai mamai neaišku, kodėl auklėtojas neveža savo klasės vaikų į užsienį…

Po tokių skambučių iškėliau Algiui ultimatumą, nuo klasės kenčia šeimos santykiai!

Dirbote ne vienoje mokykloje, turbūt jaunam mokytojui nėra lengva pritapti naujame kolektyve?

Algis: Esu turėjęs patirčių ir privačiose, ir valstybinėse mokyklose. Pedagoginio darbo pradžioje skrupulingai ruošdavausi pamokoms, vėliau viena mokinė rašė, kad sapnuoja mano kontrolinius. Kartą pavadavau susirgusią kolegę, atėjęs vesti pamokos, išdėliojau savo priemones. Kitą savaitę grįžtu, visos jos – ant žemės. Pasirodo, taip kolegė išreiškė savo nepasitenkinimą, kai vaikai pasakė, kad norėtų mokytis pas mane, o ne pas susirgusią mokytoją.

Vadinasi, kūrybiškumas mokykloje nėra pageidaujamas?

Algis: Nelabai. Kaip sakė viena kolegė, turi eiti pats ir kovoti dėl to, ko tau reikia, niekas neateis ir nepasiūlys. Neseniai mokymuose didžioji dauguma auditorijos kalbėjo apie tai, kad pirmaisiais darbo metais jie pagalbos negaudavo, atvirkščiai, mokyklos senbuviai į naujokus žiūrėdavo kaip į konkurentus: ai, čia tie su savo naujomis idėjomis…

Giedrė: Socialiniuose tinkluose Mokytoja Veronika, kurios istorija taip pat atsidūrė mūsų knygoje, pasakojo, kad kolegėms labai nepatikdavo, kai ji dalindavosi nuotraukomis socialiniuose tinkluose arba darydavo vaikams šou.

Algis: Mokykloje daug matavimosi ir negebėjimo suvokti, kad visi esame skirtingi. Jeigu man viena nepavyksta, tai gal kita sekasi geriau. Mokytojų bendruomenėje jaučiamas stiprus susvetimėjimas. Kolegė, mokykloje dirbanti nuo 1987 metų, pasakojo, kad anksčiau kolegos buvo labai bendruomeniški, dabar to žmogiškojo ryšio trūksta.

Neabejoju, kai su vaikas nuveiki kiek daugiau nei numatyta programoje, jiems tai daro įspūdį…

Algis: Turi būti charizmatiškas, degti. Būna, jie sako: oho, kiek čia skaidrių, tai jūs pats tiek jų padarėt? Svarbu surasti santykį. Suprantu, kad iš 31 atėjusio į pamoką gal tik vienam ar dviem istorija įdomi, kiti ateina, nes pamoka privaloma. Yra bajeriai, kuriuos esu įvaldęs, pavyzdžiui, jeigu jau dėvėti kedus, tai tik „Jordan Air“. Šiais metas pradėjau lankyti boksą pas MMA pasaulio čempioną, iškart – autoritetas, vaikai ateina per pertraukas, kalbasi apie treniruotes, kovas.

Savo knygoje kalbate ir apie tai, kas turbūt nepatiks švietimo bendruomenei…

Giedrė: Ir aš dėl to išgyvenau, mums buvo svarbu, kaip reaguos kolegos Algio mokykloje. Taip jau būna, žmonės skaito ir ieško, mėgina susekti, kas yra kas. Algis ne kartą aiškino, kad knyga kalba kur kas plačiau, ne tik apie jo mokyklą.

Algis: Sudėjome knygą iš mano patirčių. Ne visas aprašiau, kai kurių mokyklų vadovai pernelyg žinomi. Personažus sulipdžiau iš daugelio asmenybių, bet knygoje esama keletos charakterinių personažų, mokyklos bendruomenės nariai juos atpažino. Tačiau tai nėra nukreipta į žmogų, labiau į situacijas. Pradėjęs imti interviu iš kolegų, dirbančių įvairiose šalies mokyklose, pamačiau, kad panašūs dalykai vyksta visur.

Giedrė: Ko gero, pati atviriausia istorija, kurios Algis net nenorėjo įtraukti, yra mūsų dukters gimimas. Mano nėštumas buvo tobulas, buvau perskaičiusi daugybę knygų, peržiūrėjusi filmų, gimdyti išvykau pakilios nuotaikos. Gimdykloje buvau sudorota komentarų, grįžau išvargusi, nusiminusi, ir tą mėnesį, kai Algio man labiausiai reikėjo, jis turėjo būti darbe – nauja mokykla, būtina įsivažiuoti. Vaikas klykia, man stogas važiuoja, Algis į darbą eina nepailsėjęs, mokykloje – chaosas.

Algis: Mano kolegos irgi neišleido tėvystės atostogų, jis jaudinosi, kaip atrodys prieš mokyklos bendruomenę… O kaip žmona namuose?

Mūsų, mokytojų, darbas yra kitoks, apie tai – ir visos istorijos.

Kaip vyko judviejų darbas?

Giedrė: Algis maldavo liežuviu, o aš užrašinėdavau. Rašyti pradėjau per motinystės atostogas, dukrytę užmigdžiusi turėdavau keletą minučių rašymui.

Algis: Grįžęs iš mokyklos Giedrei kasdien pasakodavau savo istorijas. Didelis proveržis įvyko, kai mano kolega mokykloje patyrė infarktą. Tai buvo antras kartas, jis nenorėjo kviestis greitosios pagalbos, atėjo pas vaikus, pasakė, kad jam reikia į ligoninę, paprašė perduoti pavaduotojai. Toji, kai žinia ją pasiekė, puolė mokytojui skambinti, rašyti žinutes.

Kaip manote, ko turėtų išmokti mokykloje ateities žmogus?

Algis: Pirmiausia, pasitikėti mokytoju. Iš vienos pamokos negalima daryti išvadų, kaip mokytojas dirba. O gal jis jaudinasi stebimas, kai ateina tikrintojai. Net vaikai juokiasi: kai auditas sėdi klasėje, mokytojas pasikeičia.

Daug bendrauju su švietimo politikos formuotojais, taip norisi jiems pasakyti, ko nedaryti, kad reformuojant švietimo sistemą ir vėl nepridarytume klaidų. Keista, kad jie nenori klausyti, ką kalba mokytojai – tie, kurie iš tiesų dirba mokykloje.