Laima Baršauskienė: „Svarbu ne tik ilgai ir laimingai gyventi, bet ir oriai numirti“ 

Žinučių, kurias vertėtų vadinti išpažintimis, Laima Baršauskienė gauna nuolat – knygos „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“ skaitytojai, norėdami padėkoti, autorę susiranda socialiniuose tinkluose. Vienam knyga apie slaugytojos kasdienybę padėjo susitaikyti su netektimi, kitą nuramino, trečiam parodė, kas gyvenime iš tiesų yra svarbu. „Sulaukti atsiliepimų labai malonu, nes tai patvirtinimas, kad knygai gimti buvo verta ir kad užkrautą nelengvą misiją šita istorijų skrynutė atliko puikiai. Tai net daugiau, nei buvo galima tikėtis“, – sako Laima, į pasaulį palydėjusi ir garsinę knygos versiją.

Interviu su Laima – apie neseniai pasirodžiusią audioknygą „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“, medikų perdegimą ir savo svajones.

Jūs pati įgarsinote savo knygą. Kodėl?

Net neabejojau, kad turiu pati įskaityti. Kodėl pasaką sekti, lopšinę mano vaikui dainuoti turėtų kažkas svetimas, o ne aš, tikra mama? Visų pirma, tai duoklė knygai. O jei gręšimės veidu į knygos klausytojus (keista nesakyti – skaitytojus), tai jei jau buvo leista man knygą pasakoti sava kalba ir savu stiliumi ją skaitantiems, kodėl to paties neturėtų nusipelnyti ir jos klausantys?

Kaip sekėsi?

Tai nebuvo paprasta. Kai susitikimuose ar paskaitose išsakau savo mintis, jos teka natūraliu srautu, netrikdomos popierėlio, skaidrių, neišmoktos atmintinai, gyvos, kokias tuo metu savo galvoje randu. Nors jų srautas kaskart vis šiek tiek kitoks, net jei tema ta pati. Tai lemia mano nuotaika, klausytojai, vieta – paveikti gali bet kas. O įgarsinimas tave apriboja, tu negali galvoti, turi tratėti kaip automatas, kol ištratėsi visą apkabą. Atsikvepi, tada kita apkaba, ir taip iki paskutinio puslapio, paskutinio taško. Žodžiai tarsi kokie šoviniai, kuriuos turi išnaudoti visus ir dar nekaitoma tvarka.

Arti trijų dešimtmečių dirbote sveikatos sistemoje, kol buvote priversta stabtelėti. Perdegimas. Apie šią problemą pradėta kalbėti visiškai neseniai.

Mane iš darbo rinkos išspyrė ne perdegimas, bent jau taip pradžioje maniau. Nes visgi pirminė priežastis buvo trauma darbe. Bet bėgant laikui, regos laukui išsiplėtus, supratau, kad trauma tebuvo pasekmė, mano organizmo pagalba iššokti iš vežimo, jau pametusio vieną ratą. Supratau, kad lėtinis perdegimas mano organizme buvo užpildęs itin atokias, retai revizuojamas kertes. O jei kartais kur ir kyšteldavo savo pilką kuodą, įvairių baimių, abejonių ir kitų prastų patarėjų buvo sukišamas atgal. Norint pamatyti tikrą didelio paveikslo vaizdą, reikia nuo jo gerokai atsitraukti. Mano atveju atsitraukimas buvo laiku, ir tai suveikė puikiai.  

Turbūt retas medikas nesusidūrė su perdegimu darbe. Vien jau nuo darbo pobūdžio ir neišvengiamai per didelių krūvių. Taip, tai ne tešlą minkyt ir pyragus kept ar ramiai prie kompo atsisėdus interjerus projektuoti (nesumenkinant jokio darbo). Mediko profesija itin dažnai su savimi neša daug streso, įtampos, sugeneruoja baimės (jeigu spėji išsigąst), reikalauja greitos reakcijos, o monotoniško pobūdžio slaugos vietos bukina, alina, tiktai kitaip. Bet atsigavimo, savęs susirinkimo už tai nepriklauso jokio. Tik kiek ilgesnės atostogos. Būtų mano valia, jei ne visiems, tai bent jau itin „karštuose taškuose“ plušantiems medikams skirčiau sanatorinį sveikatinimąsi nors porą kartų per metus ir bent jau po savaitę, būtinai ne atostogų metu. Graži svajonė, tiesa? O apie liūdną realybę ir tai, ko čia neaprašiau, rasit mano knygoje „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“.

Knygoje daug pasakojate apie problemas, su kuriomis slaugytojos susiduria kiekvieną dieną. Ir apmaudžiai konstatuojate: žmonės laidotuvėms negaili pinigų, tačiau taupo, kai kalba pasisuka apie slaugą…

Jau girdžiu: „Ir vėl ji skundžiasi, verkšlena, zyzia, oi, kaip tai nusibodo.“ Taip, gerbiamieji ponai ir ponios, ir vėl! Kas kam skauda, tas tą pučia. Užgydys (bent jau pastebimai apgydys), nustos sopėt, mesiu zyzti. Kas nors turi kalbėti apie problemas, ypač tas, kurios sumestos į kampą ir dar marškomis sandariai uždangstytos, o kodėl ne aš?

Nežinau, nuo kur velkasi ta slaugytojų nuvertinimo, negerbimo, menkinimo uodega. Ar dar nuo tada, kai slauga buvo gailestingųjų seserų vienuolių triūsas. Ar nuo sovietmečio, kai sesutė, seselė tebuvo kukli didžiai gerbiamo daktaro pomočnykė, rankos prailginimas (sėkmės atveju) arba išnaudojimo, pasinaudojimo, truktelėjimo per dantį (ir ne tik) objektas (mažiau sėkmingu atveju).

Nuo tų laikų padėtis kažkiek pasikeitė, pamažu keičiasi ir toliau, bet žodžių „greit“ ir „ženkliai“ tikrai nevartočiau. Piktžolėm laukas apeina labai spėriai, negailestingai nualindamas dirvą, o atkurti pirmykštį derlumą – darbų darbas. Jei ką, tai iš Seimo koridorių kalbos, kad jokiu būdu negalima leisti slaugytojams užsiimti vien tik privačia praktika – nuo konsultavimo iki intervencinių procedūrų – kaip odontologams, šeimos ar kitiems gydytojams, nes įteisinus tokias galimybes, dalį ligoninių ir beveik visas senų žmonių slaugos įstaigas būtų galima iš karto uždaryt. Tiek atitinkamos institucijos, tiek visuomenė labai greit ir skausmingai sužinotų tikrą slaugytojo darbo svarbą, vertę ir kainą. Užsikurtų baisi velniava. Todėl ir tebesam viena iš mažumos užribio specialybių, kuriai galioja visai kitos taisyklės nei daugeliui.

Kaip tai pakeisti?

Neieškau keitėjų, stengiuosi pati net ir dabar, rašydama apie tai. Tikiuosi, kad mano knyga atlieka bent jau šiokį tokį šviečiamąjį, paakinantį darbą, o save į visišką kampą bebaigianti įsivaryti sistema pagaliau turės imtis rimtų permainų. Ne vograuti įvairiausius niekus kaip iki šiol, o pirmiausia tiesiog žmoniškai (ne vergiškai) pakelti algas žmonėms, kurie savanoriškai lipa į skęstančias ligonių valtis.

Ir nustokime mykti apie kažkokius kvailus pašaukimus, o už kiekvieną tinkamai atliktą darbą tinkamai ir atlyginkime. Kai slaugytojui dėl elementaraus išgyvenimo nereikės lakstyt per tris darbus, dirbti paromis, nuolat stokoti poilsio, taip rizikuojant savo sveikata ir artimųjų gerove, kai pagaliau iš savo darbo galės oriai gyventi, sumažės nekokybiškai dirbančiųjų ir padaugės norinčiųjų užsivilkti slaugytojo chalatą. Nes tai tiesiog apsimokės. Jei nesuvokiate slaugytojo darbo svarbos, tai arba esat durnas, arba dar nesusidūrėt su ligomis ir mirtimis.

Kodėl man tai svarbu, kodėl į tai veliuosi? Noriu sau daugiau egzistencinės prasmės ir apie save matyti man labiau patinkantį pasaulį, kokiame visiems gyventi būtų gerokai fainiau, nei yra dabar. Ir, matyt, logiška pradėti nuo tos srities, kurią gerai išmanau.

Dažnas tik susidūręs su artimojo slauga supranta nieko apie tai net nenumanantis…

Ne numanau, o žinau, kad žmonės apie esminius slaugos dalykus neturi žalio supratimo, net su tuo susidūrę kaktomuša. Nes tai, kas vyksta prie jūsų artimojo ar jūsų paties lovos, šalia jus aptarnaujančio gydytojo kabineto, tėra mažas lašas dideliame sveikatos sistemos vandenyne.

Taip, netgi labai reikalingas lengvai prieinamas ir gana primityviai (gerąja prasme) veikiantis informacijos teikimo ir gavimo darinys. Bėdos užkluptam interneto džiunglėse rasti reikiamas žinias stinga ir laiko, ir jėgų, neretai ir paties gebėjimo rasti. Net būdama slaugytoja sunkiai ir pati susigaudyčiau. Pirmą kartą su slauga susidūręs žmogus pusės svarbių klausimų net neužduoda, nes nežino, kiek tai svarbu, o ir šiaip daugelio dalykų nė neįtaria esant ar su laiku atsirasiant. Gydytojai, socialiniai darbuotojai, patys slaugytojai stokoja laiko, jėgų ir motyvacijos daryti tai, ko neprivalo ir už ką nebus atlyginta. Taip žmogus su savo bėda neretai lieka visai arba beveik vienas.

Už pinigus konsultuoju palyginti retai, nes už suteiktą paslaugą gauti atlygį iš pašaukimu slaugytojos darbą traktuojančio žmogaus man iki šiol kebloka. Nemalonu mušte išsimušinėt net ir tai, kas tau teisėtai priklauso. Mano konsultacija daug kam panaši į malonų pokalbį, netyčia sugeneravusį ir daug naudos bei nepanaši į dalyką, už kurį vertėtų susimokėt. Atrodo, iš neturėjimo ką veikti aš tik ir laukiu, su kuo paplepėt šiaip sau. O pakėlusi ragelį nė nepajuntu, kaip įsivažiuoju, viską detaliai išaiškinu ir į klausimus atsakau. Tada seka: „Aaačiū jums, ačiū, kaip jūs man padėjot, dabar man viskas aišku, dabar jau žinosiu…“ Ir?!.

Ir vėl grįžtu prie klausimo – kaip galima tai keisti? Viena idėjų: juk populiari tapo televizijos laida „Klauskite daktaro“, gal reikėtų ir „Klauskite slaugytojo“? Gal reikėtų laidos, kurioje be pagražinimų būtų rodoma nuoga reanimacijų, priėmimo, onkologijos, slaugos, kitų skyrių tikrovė. Kai žinotum, kas laukia, jei to ar ano gyvenime nepakeisi, gal būtų kur kas lengviau ryžtis. Visi esam girdėję kažką panašaus į: „Ir kodėl metei rūkyt šitiek metų prarūkęs?“ – „Daktarai uždraudė, sakė, mirsiu, jei nemesiu.“

Manau, būtų labai verta ir naudinga mūsų visuomenę vienokiu ar kitokiu būdu šviesti, edukuoti, aiškinti, rodyti, kas iš tikrųjų yra ta slauga, kaip atrodo kokybiška, o kaip ne, mokyti slaugos namuose, galų gale – savo artimojo lydėjimo į mirtį, jei jau kitų išeičių nebelikę.

Jau kurį laiką gyvenate svajone – norėtumėte Vilniuje įsteigti slaugos namus, į kuriuos galėtų persikelti vietos gyventojai. Kaip manote, tai realu?

Niekada neturėjau svajonės parašyti, o jau įkalbėti knygos, ir dar savo, – tai jau tikrai ne. Bet kažkodėl taip išėjo, lyg savaime pasidarė. Gal dėl to, kad tam nereikėjo turėti nei pinigų, nei verslininko gyslos, pakako noro ir gebėjimo istorijas pasakoti raštu bei tinkamai sukristi aplinkybėms. O va su svajonėmis man, reikia pripažinti, sekasi prastai. Gal dėl to, kad vartotojiškame, itin į materiją susikoncentravusiame pasaulyje net gražiausiai svajonei reikia pamato iš daug eurų (ar kitos valiutos), stogo – taip pat iš jų. O duris atidarius (svajonę įgyvendinus), per slenkstį būtinai turėtų pažirti monetos ir sklęsti kupiūros. O tai, deja, ne apie mano gebėjimus ir galimybes.

Jeigu tą sunkiasvorę pinigų problemą padėsim nuošaliau, tai labai labai labai norėčiau, kad kiekvienoje seniūnijoje pamažu atsirastų po nedidukus, kompaktiškus, lengvai sukontroliuojamus senelių namus. Tokias fainas, jaukias senjorijas, panašesnes ne į baisius mirties fabrikėlius, kokie mūsuose pasitaiko, deja, neretai, o į jaukias sanatorijas. Jose gyventų vietiniai seneliai, nenutoldami nuo savo arealo, kuriame tebegyvena kaimynai, ošia tie patys medžiai, ta pati maksima už kampo. Senam žmogui labai svarbu nenutolti. Tai labai reikšminga saugumo jausmo dalis senatvėje. Be to, lengvai rastume ir vietinių darbuotojų, kas taip pat būtų labai puiku. Tai būtų vieta seneliams, kurie neturi kas jais pasirūpintų arba turi, bet jais nesirūpina. Ir dėl tos priežasties jie papuola į pačias netinkamiausias gyvenimo pabaigai ir to paskutinio slenksčio peržengimui vietas. O tas slenkstis būna toks aukštas ir toks ledinis, kad šiaip taip per jį persiritusius šventam Petrui pirmiausia tenka atšildyti pučiant galingu fenu ir girdant karšta arbata.

Aš esu įsitikinusi, kad net jeigu žmogui gyvenimą nugyventi gavosi gerokai kreivai, mes, visuomenė, neturėtume jam už tai keršyti nei sąmoningai, nei netyčia. Deja, bedaliai seneliai niekam nerūpi, iš jų už mėnesio priežiūrą trijų tūkstančių nepaimsi, o su mažiau investicijos neatsipirks, o versle kitaip nedaroma. Buvau valdiškuose namuose, mėginau ieškoti galimybių. Išklausė abejingomis akimis, palingavo nuobodžiaujančiomis galvomis net keturios klausytojos. Pažadėjo visai gerą idėją perduoti aukščiau. Tuo ir baigėsi. Kalbėjausi ir su tarpininku, nusiteikusiu „padėti“. Bet labai greitai supratau, kad padėta būtų tiems, kas turi daug šlamančiųjų, vėl mano svajonei pro šalį. Lieku tikėti stebuklais. Nesutarta dėl puikaus posakio autorystės, teigiančio, kad visuomenė brandi tiek, kiek ji geba pasirūpinti silpniausiomis savo grandimis. Mano giliu įsitikinimu, paremtu pastarojo dešimtmečio stebėjimais, vieniši seneliai, jeigu ir sulaukia kažkokios paramos, tai ji dažniau dėl euriuko, pliusiuko nei dėl senuko. Labiau už viską norėčiau, kad tokia senjorija, galbūt pirmoji, atsirastų mano mylimuosiuose, gražiuosiuose Dvarčionyse. Mielai ten dirbčiau pasiniūniuodama ir laisvalaikiu seneliams garsiai skaityčiau knygas…

Apie brandžiai visuomenei pritinkančius senelių namus verta susimąstyti kiekvienam, ypač ką nors ženklaus toje temoje nuveikti galintiems. Gal būtent taip prasmės stokojąs kažkieno gyvenimas ją pagaliau įgytų. Svarbu ne tik ilgai ir laimingai gyventi, juk ne mažiau svarbu gražiai pasenti bei numirti ramiai ir oriai.