Laikas kvėpuoti tinkamai!

Stuarto Sandemano knyga „Įkvėpk, iškvėpk“ – daugelyje pasaulio šalių didelio dėmesio sulaukęs praktinis vadovas apie tai, kaip turėtume kvėpuoti, kad geriau miegotume, susidorotume su stresu, pagerintume savivertę ir deramai pasirūpintume savo psichikos sveikata.

Po tragiškos netekties susidomėjęs kvėpavimo praktikomis, Stuartas Sandemanas tūkstančiams
žmonių padėjo pakeisti gyvenimą. Knygos autorius kviečia mus atrasti savyje glūdinčią paslėptą
galią, pakeisti savo mąstyseną ir savijautą. Knygoje pateikiami aiškūs, moksliniais tyrimais pagrįsti
ir per daugelį metų praktikos sukurti pratimai padės: ramiai miegoti ir susidoroti su stresu bei
skausmu; atpažinti jus stabdančius įsitikinimus ir jų atsisakyti; geriau sutelkti dėmesį ir pagerinti
rezultatyvumą bet kurioje srityje;

Stuartas Sandemanas yra baigęs matematiką, dirbęs finansininku, išbandęs daug skirtingų veiklų, po
mylimosios netekties atsitiktinai susidomėjęs kvėpavimu, kvėpavimo kursuose atgavęs sveikatą ir
dvasios ramybę – tapo garsių menininkų, olimpiečių, žinomų verslo atstovų kvėpavimo mokytoju.
Sandemanas įkūrė savo kvėpavimo mokyklą, kelis jo laidų ciklus „Decompression Sessions“
galima išgirsti BBC radijuje (bbc.co.uk/sounds/brand/p09652dl).

Siūlome paskaityti ištrauką iš knygos.

KVĖPAVIMAS – TAI ENERGIJA

Noriu, kad dabar nustotumėte kvėpuoti.

Taip, supratote teisingai. Sulaikykite kvėpavimą.

Skaitykite toliau, kol pasakysiu, kad galite kvėpuoti toliau.

Tikriausiai žinote, kad kvėpavimas – labai svarbi jūsų išlikimo sąlyga. Be vandens galite išgyventi
kelias dienas. Be maisto – kelias savaites. Bet jeigu nekvėpuosite vos tris minutes, jūsų gyvybei
iškils pavojus. Net ir dabar, per šią palyginti trumpą kvėpavimo pauzę, tikriausiai jaučiatės šiek tiek
nejaukiai. Gerai, nekankinsiu jūsų.

Įkvėpkite.

Visas jūsų gyvenimas – tai kvėpavimo šokis. Pirmas dalykas, kurio, jums gimus, puolė klausytis
mama. Ir paskutinis, kurį matys artimieji jums mirštant. Tiesiai po nosimi, maždaug 20 000 kartų
per dieną organizmo sistemų orkestras groja simfoniją, pritardamas jūsų širdies ir plaučių duetui,
aprūpinančiam energija kūną ir suteikiančiam gyvybę ląstelėms.

Palaukite, kokia energija? Juk mane mokė, kad energijos šaltinis (degalai) yra maistas. Tikriausiai
ir jus mokė to paties. Turbūt manote, kad dieną energijos gaunate iš suvalgyto maisto. Tai tiesa, bet
tik iš dalies. Paprasčiausias ir efektyviausias būdas suskaidyti suvartotą maistą į tinkamą panaudoti
energijos šaltinį reikalauja deguonies, o tam reikia kvėpuoti. Taigi, šiuo požiūriu du trečdalius visos
energijos iš tikrųjų gaunate iš oro, kuriuo kvėpuojate. Kadangi didžiąją dalį ląstelių gyvybinės
veiklos atliekų sudaro anglies dioksidas, vadinasi, apie 70 proc. organizmo veiklos atliekų
pašalinama per plaučius iškvepiant, o likusi dalis – per odą (prakaitas), inkstus (šlapimas) ir žarnyną
(išmatos).

Viską supaprastinus iki bazinių žinių, galima trumpai pasakyti, kad kvėpavimas yra iš įkvepiamo
oro gaunama energija ir gyvybinės veiklos atliekų iškvėpimas. Na gerai, viskas šiek tiek
sudėtingiau. Bet būtent nuo čia ir pradėkime.

TAI, KĄ DAROTE, = TAI, KAIP KVĖPUOJATE

Jeigu kvėpavimas suteikia energijos, tuomet tai, kaip kvėpuojate, priklauso nuo jūsų energijos
poreikio. Šį reiškinį matome kasdien. Tarkime, vėlyvą vakarą pasukate už kampo ir matote, kad iš
stotelės netrukus išvažiuos paskutinis autobusas, vežantis jus namo. Norėdami į jį suspėti,
sukaupiate visą energiją ir pasipustote padus. Kas atsitinka su jūsų kvėpavimu? Kojų raumenims
reikia daugiau energijos, todėl kvėpavimas pagreitėja, širdis plaka sparčiau, kad sunkiai dirbančias
ląsteles aprūpintų didesniu deguonies kiekiu ir pasišalintų anglies dioksido perteklius. Tikriausiai
po bėgimo kažkiek laiko gaudysite kvapą, nes organizme vis dar gaminsis anglies dioksidas. O kai
grįžę namo krisite į lovą, kvėpavimas sulėtės, jūs pagaliau nurimsite, kūnas atsipalaiduos, todėl bus
lengviau užmigti. Taigi kvėpavimui, be jokios abejonės, turi įtakos tai, ką darote. Tai pirmas
dalykas.

DEGUONIS + GLIUKOZĖ = ENERGIJA

Ore esantis deguonis patenka į jūsų ląsteles ir ten susijungia su gliukoze, sudarydamas adenozino
trifosfatą (ATF). Tai energijos šaltinis, leidžiantis jūsų ląstelėms atlikti daugybę funkcijų:
smegenims – siųsti elektros impulsus, širdžiai – plakti, akims – matyti, raumenims – susitraukinėti,
jūsų kūnui – judėti ir augti. Šio proceso, kuris vadinamas aerobiniu kvėpavimu, metu taip pat
susidaro anglies dioksidas, vanduo ir šiluma, kurie iškvepiant pašalinami iš organizmo.

Toks apsirūpinimo energija pokytis kvėpuojant pastebimas ne tik tais atvejais, kai sąmoningai
nusprendžiame, kad turime daugiau arba mažiau judėti. Jūsų smegenys nuolat nuskaito aplinką
ieškodamos saugumo ir pavojaus ženklų. Jos stengiasi užtikrinti jūsų išlikimą, reaguoja į
tūkstančius socialinių bei aplinkos ženklų ir savaime pasirenka tokį kvėpavimo būdą – greitą ar lėtą,
gilų ar negilų, kuris aprūpina jūsų kūną energija, reikalinga tam, kad visos organizmo sistemos
galėtų reaguoti į aplinką, smegenims apie tai net negalvojant. Jos taip pat stebi signalą, kurį siunčia
jūsų kvėpavimo sistema, ir būna pasiruošusios reaguoti fiziškai bei emociškai: budrumu, nerimu,
atsipalaidavimu, dėmesiu, susijaudinimu ar baime. Netgi bendraudami su kitais žmonėmis jūs
fiksuojate jų veido išraišką, balso toną, kūno judesius ir daugelį kitų dalykų. Dėl to keičiasi ir jūsų
kvėpavimas.

Visa tai vyksta todėl, kad egzistuoja ryšys tarp jūsų kvėpavimo ir vadinamosios autonominės nervų
sistemos (ANS). Dėl šio ryšio stresinėse situacijose kvėpavimas tampa dažnas ir paviršutiniškas, o
širdis daužosi ir pumpuoja deguonį į raumenis, leisdama jums pasiruošti veikti. Tai vienas iš tų
neramių signalų, kuris mus – žmonių rūšį – jau milijonus metų įspėja gelbėtis nuo pavojaus. ANS
taip pat leidžia ilgai ir ištęstai kvėpuoti, kad pailsėtumėte, atsigautumėte ir atstatytumėte ląsteles,
kai pavojus nebegresia ir esate saugūs.

Skamba pernelyg sudėtingai? Nesijaudinkite. Geriau pasidomėkime viskuo išsamiau. Apsiginklavę
šiomis žiniomis netrukus suprasite, kaip veiksmingai kvėpavimas gali pakeisti jūsų mąstymą ir
savijautą. Tačiau pirmiausia pažvelkime į smegenis.

KVĖPAVIMAS – TAI TILTAS

Nesvarbu, ar esate amžinas perfekcionistas, ar mėgstantis bendrauti optimistas, ar linkęs į savistabą
intravertas, ar dar koks, jūsų asmenybė ir poelgiai priklauso nuo skirtingų jūsų proto lygmenų:
sąmoningo, pasąmoningo ir nesąmoningo.

Sąmoningas protas apima mintis, prisiminimus, pojūčius ir pageidavimus, kuriuos suvokiate bet
kuriuo metu, įskaitant tai, ką žinote apie save ir savo aplinką. Tai suvokimas, kurį patiriate dabar,
skaitydami šį tekstą. Tai toji mūsų proto pusė, apie kurią galime mąstyti ir kalbėti su kitais.

Pasąmoningas protas yra šiek tiek žemiau sąmonės lygmens. Jame yra viskas, kas bet kurią
akimirką gali patekti į sąmoningo proto lygmenį. Pavyzdžiui, jeigu paklausčiau, ką valgėte
pusryčiams, koks jūsų augintinio vardas arba koks jūsų namo numeris, viską kuo puikiausiai
prisimintumėte. Jūsų pasąmonėje saugomi prisiminimai ir įsiminti potyriai. Kai ugdotės įprotį arba
ką nors nuolat praktikuojate, visa tai išsaugoma pasąmonėje ir tampa jūsų elgesio dalimi.

Nesąmoningas protas apima mintis, nuslopintus jausmus, paslėptus prisiminimus ir įpročius,
esančius už jūsų sąmonės ribų. Tai jūsų primityvių instinktų, potraukių, norų ir stimulų šaltinis. Čia
saugomi vaikystės prisiminimai, emocijos ir netgi tie neigiami išgyvenimai, kurie yra pernelyg
skausmingi, nesmagūs, gėdingi ar kankinantys, kad juos vėl prisimintumėte. Siekdama jus
apsaugoti, pasąmonė juos nugramzdina giliai į nesąmoningo proto gelmes. Jeigu jūsų smegenys yra
namas, tai nesąmoningas protas – užrakintas po laiptais rūsys, jame laikomi esminiai įsitikinimai,
baimės ir nesaugumo jausmas, kurie šiandien lemia jūsų poelgius.

Kaip tai susiję su kvėpavimu? Na, kaip minėjau, kvėpavimas yra viena iš nedaugelio gyvybiškai
svarbių kūno funkcijų, kurią kontroliuoja ir sąmoninga, ir nesąmoninga jūsų proto dalis.
Naudodamiesi sąmoningu protu, galite valdyti kvėpavimą – pagreitinti, sulėtinti ar sustabdyti, arba
palikti jį savieigai ir leisti, kad jo valdymą perimtų nesąmoningas protas (tai gana patogu, nes tuo
metu, kai būnate itin užsiėmęs, galite tiesiog pamiršti kvėpuoti). Nors kvėpavimą tikriausiai siejate
su sąmoningo proto funkcijomis, nesąmoningas protas, kaip rodo pavadinimas, yra smegenų dalis,
apie kurią greičiausiai nė nežinote, nors ji kasdien daro įtaką jūsų elgesiui, mintims, pojūčiams ir
kvėpavimui.

PASAKOJIMAS APIE DVI DALIS

Jūsų ANS valdo nesąmoningas protas. Būtent tai, kaip kvėpuojate, daro įtaką ANS ir verčia jus
pereiti iš aktyvumo būsenos į kitą – ramybės būseną. Kuri iš jų bus sužadinta, priklauso nuo to, kuri
ANS dalis dominuoja. Pavyzdžiui, pajutę grėsmę, sužadinate ANS dalį, vadinamą simpatine nervų
sistema. Čia raidė „S“ reiškia „stresą“, t. y. būseną, kuri paprastai apibūdinama kaip „kovok arba
bėk“. Šią streso būseną lydi greitas, dažnas ir negilus kvėpavimas (ir atvirkščiai – toks kvėpavimas
gali sužadinti šią būseną). Ji taip pat atsiranda, kai užsiimate fizine veikla (pvz., bėgate į autobusą).
Kita vertus, ANS turi ir kitą dalį, vadinamą parasimpatine nervų sistema. Čia raidė „P“ reiškia
„pauzę“, t. y. būseną, kuri paprastai apibūdinama kaip „poilsis, virškinimas ir jėgų atgavimas“. Šią
atpalaiduojančią būseną sukelia lėtas, švelnus, gilus kvėpavimas (ir atvirkščiai). Taip būna, kai
atsipalaiduojate, ilsitės ir miegate.

Kai suprasite ir atpažinsite šias ANS dalis bei atitinkamas jų sužadinamas fizines, psichines ir
emocines būsenas, galėsite naudoti kvėpavimą kaip priemonę, padedančią pereiti iš vienos būsenos
į kitą arba jas subalansuoti.

Reikia pripažinti, kad nė viena būsena nėra geresnė už kitą. Atsižvelgiant į situacijas, kuriose
atsiduriate, jums reikia jų abiejų. Tačiau gali būti, kad vienoje iš šių dviejų būsenų įstrigsite arba atsidursite pernelyg dažnai. Galbūt jaučiate, kad esate nuolat aktyvus ir jau reikėtų spustelėti
„išjungimo“ mygtuką arba kad praradote gyvenimo džiaugsmą, aptingote, todėl labai praverstų
energijos impulsas. O galbūt paprasčiausiai norėtųsi atrasti pusiausvyrą ir išmokti įjungti
automatinio greičio palaikymo režimą.

STRESO NEIŠVENGĖ NET BUDA

Stresas yra neišvengiamas. Jį teko patirti netgi Budai. Simpatinės nervų sistemos sužadintos
būsenos metu situacijai imasi vadovauti jūsų smegenų baimės centras – migdolinis kūnas, kuris
siunčia signalus antinksčiams, kad šie į kraują išskirtų streso hormonų ir šitaip paruoštų organizmą.
Jūsų širdis pradeda plakti greičiau ir stipriau, pakyla kraujospūdis, įsitempia raumenys. Akių
vyzdžiai išsiplečia, o kvėpavimo takai atsiveria, kad į juos patektų daugiau oro. Jūsų kvėpavimas
tampa greitas, dažnas ir negilus, nes deguonies prisotintą kraują nukreipiate į tas kūno vietas, kur jo
reikia intensyvaus fizinio krūvio metu. Jus išpila prakaitas. Ši reakcija verčia jus elgtis ryžtingiau.
Jūsų pojūčiai pakinta. Į daiktus, įskaitant žmones, žvelgiate kaip į grėsmę. Pasikeičia net jūsų klausa
– ji tampa aštresnė.

Kai dominuoja simpatinė būsena arba esate joje užstrigę, viskas, kas nereikalinga kritiniu atveju,
pereina į „lėktuvo“ režimą – išsijungia virškinimo, lytinių organų sistema, net aukštesnio lygio
vykdomosios smegenų funkcijos – protas, atmintis ir kūrybiškumas. Visa jūsų energija nukreipiama
vieninteliam tikslui – išgyventi.

Kadaise tokia reakcija buvo labai svarbi mūsų, kaip rūšies, išlikimui. Jeigu laiko mašina
nukeliautumėte 40 000 metų atgal, kai protėviai buvo klajokliai medžiotojai ir maisto ieškotojai,
pamatytumėte, kad jie patirdavo tokius pat jausmus, kaip ir jūs dabar. Jų gyvenimas buvo sunkesnis
nei jūsų – be vandentiekio, be maisto pristatymo, be Netflix ir skardinės šalto alaus, bet daugeliu
atžvilgių paprastesnis. Jų dienos daugiausia buvo skirtos maisto paieškoms ir savo saugumui
užtikrinti.

Saugumas dažniausiai reikšdavo akistatos su plėšrūnais išvengimą. Mūsų protėvių kvėpavimas tam
turėjo didelę reikšmę. Jeigu rinkdami uogas susidurdavo su grizliu, jų pojūčiai – tai, ką matė,
girdėjo ir užuodė – akimirksniu perduodavo informaciją į smegenis, šios per sekundės dalį
išanalizuodavo ir užfiksuodavo grėsmę, o tada įjungdavo simpatinę nervų sistemą: kvėpavimo
kontrolės centras paspartindavo kvėpavimo dažnį ir sužadindavo energijos pliūpsnį, kūną
užplūsdavo streso hormonai, širdis pradėdavo daužytis, o smegenys persijungdavo į budrumo
režimą. Virškinimo ir reprodukciniai organai nustodavo funkcionuoti (kaip ir visa kita, kas
nereikalinga kritinėje situacijoje, susidūrus su meška), o į raumenis plūstelėdavo deguonies
prisotintas kraujas, kad žmonės galėtų arba sprukti į saugią vietą, arba pasiruošti kovai, kurią,
pripažinkime, greičiausiai pralaimėtų. Jeigu jus nuolat atakuoja pranešimai arba stengiatės įvykdyti
visą suplanuotų darbų sąrašą, galite ilgam užstrigti tokioje stresinėje simpatinės nervų sistemos
sužadintoje būsenoje – tarsi visą dieną bėgtumėte nuo grizlių.

IŠGERTI RAMINAMŲJŲ TABLETĘ

Kita vertus, parasimpatinės nervų sistemos sužadinta būsena yra tokia, kokią patirti norėtų visi –
tikriausiai todėl, kad visus vargina per didelis stresas, su kuriuo susiduriame šiame velniškai
skubančiame pasaulyje. Kas gi nenorėtų išlikti šaltakraujiškas, ramus ir susikaupęs?

Ši būsena paprastai vadinama „poilsio, virškinimo ir jėgų atgavimo“ reakcija. Jūsų kvėpavimo
dažnis sulėtėja, todėl smegenys ir kūnas gali taupyti energiją. Sulėtėja širdies ritmas, sumažėja kraujospūdis, atsipalaiduoja raumenys, vėl ima virškinti, atsinaujina ląstelės. Ši būsena padeda
virškinti maistą, giliai miegoti, užsiimti lytiniais santykiais, jaustis saugiai ir ramiai. Kai dominuoja
parasimpatinė varomoji jėga, suaktyvėja ir jūsų smegenų priekinė skiltis, atliekanti svarbų vaidmenį
aukštesnio lygio pažintinių funkcijų atžvilgiu. Ji labai svarbi tokioms funkcijoms kaip planavimas,
sprendimų priėmimas, kūrybiškumas, samprotavimas ir vertinimas. Kitaip tariant, parasimpatinės
būsenos metu esate pakankamai ramus, todėl galite ramiai pagalvoti apie racionalesnę reakciją į
išorinius dirgiklius, užuot reagavęs į juos ūmiai ir audringai.

Vis dėlto jeigu šioje būsenoje užstrigsite per ilgai, galite prarasti motyvaciją ir nieko gero
nenuveikti. Tokią būseną dažnai sukelia skaudi patirtis arba ilgas ir sunkus laikotarpis, pavyzdžiui,
kai nesėkmingai bandote susirasti darbą. Turėjau depresijos, atsiskyrimo ir mieguistumo varginamų
klientų, kurie buvo rimtai įstrigę parasimpatinės būsenos spąstuose. Vėlgi, poveikis yra abipusis –
toks užstrigimas gali sukelti depresiją bei kitas užsisklendimo emocijas. Paaiškinsiu apie tai
išsamiau, pasitelkdamas trečiąją reakciją.

APSIMESTI NEGYVAM

Yra ir trečia svarbi reakcija, apie kurią galbūt esate girdėję ar net patyrę: tai sustingimas vietoje,
arba apmirimas. Tai dar vienas būdas, kurį mūsų protėviai naudodavo susidūrę su grizliu – jie
sustingdavo vietoje tarsi įbesti ir apsimesdavo esą negyvi. Kartais toks pasirinkimas neabejotinai
būdavo saugiausias. Ši reakcija išliko iki šių dienų. Techniniu požiūriu tai reakcija į stresą, bet ją
sukelia parasimpatinė ANS dalis. Kai jūsų nesąmoningas protas nusprendžia, kad negalite nei
kovoti, nei bėgti, nes esate visiškai priblokšti situacijos arba įstrigę spąstuose, jūs tiesiog apmirštate.
Tai nėra sąmoningas sprendimas. Primityvios smegenys perima kontrolę ir priverčia jus akimirksniu
sustingti vietoje. Jūs apmirštate. Užplūdusi didžiulio streso banga vėl įjungia parasimpatinę nervų
sistemą, kad ši jus „suparalyžiuotų“: sulėtėja širdies ritmas, kvėpavimas pasidaro negilus arba visai
sustoja. Dėl tokios staigios pauzės galite net apalpti. Kad ir koks baisus būtų pavojaus šaltinis,
pavyzdžiui, senas geras grizlis, tai paskutinė jūsų smegenų viltis, kad jis nustos jumis domėtis ir
apsisukęs nupėdins tolyn, arba atsidūrę jo nasruose praktiškai nieko nepajusite.

Kokį vaidmenį ši reakcija atlieka šiuolaikiniame gyvenime? Teigiama, kad sustingimas yra
psichologinės apsaugos forma, blokuojanti jūsų gebėjimą sąmoningai patirti kažką pribloškiančio ar
traumuojančio. Jūs visiškai užsisklendžiate savyje ir atsiribojate. Tokiu būdu galbūt neužkirsite
kelio baisiam įvykiui, bet turėsite galimybę apsisaugoti nuo skausmo pojūčio, užrakinę jį giliai
pasąmonėje. Kartais taip užsisklendę gyvena tie, kurie patyrė traumuojančią vaikystę, todėl suaugę
jie šio savo gyvenimo laikotarpio beveik neprisimena.

Žmogus, kurį kamuoja depresija, dažnai būna apimtas tokios nuolatinės parasimpatinės sustingimo
būsenos. Mažesniu mastu ši situacija galima ir socialinėje aplinkoje – kai kurie žmonės supranta,
kad iš nerimo būsenos pereina į visiško užsisklendimo savyje būseną. Mane patį kadaise vargino ši
sustingimo reakcija, kai mokykloje ar universitete tekdavo viešai kalbėti. Dėl to net atsisakiau
progos rėžti vestuvinę kalbą geram bičiuliui.

Simpatinė ir parasimpatinė jūsų nervų sistemos dalys visada aktyvios, tačiau viena iš jų paprastai
būna aktyvesnė. Būtent natūrali jų sąveika leidžia jūsų kvėpavimui ir širdies sistemai greitai
reaguoti į įvairias situacijas. Tai šiek tiek panašu į virvės tempimo varžybas. Simpatinė būsena
palaiko jūsų budrumą siekdama pagreitinti kvėpavimą ir paspartinti širdies ritmą, kad dėl viso pikto
būtumėte pasirengę veikti. Įsivaizduokite ją kaip perdėtai globėjišką, pernelyg budrų draugą, kuris jus taip myli, kad nori bet kurią akimirką užtikrinti jūsų saugumą: „Nedaryk to, saugokis ano, geriau
eikime, nes čia nesaugu.“

Parasimpatinės būsenos poveikis priešingas – ji siekia sulėtinti jūsų kvėpavimą ir širdies ritmą. Šis
draugas jus irgi labai myli, bet nori, kad būtumėte ramus, atsipalaidavęs ir turėtumėte laiko maistui
suvirškinti: „Tiesiog nusiramink, atsipalaiduok, atsisėsk, padaryk pertrauką, suvirškink vakarienę ir
pailsėk.“ Skirtingais gyvenimo momentais jums reikia jų abiejų.

Nors labai mažai tikėtina, kad šiandien susidursite su lokiu, šios instinktyvios reakcijos jus veikia
kasdien. Pateiksiu pavyzdį, kaip jos gali pasireikšti įprastinę dieną. Rytas darbe buvo tiesiog
beprotiškas, todėl viską metate ir išskubate pietauti. Danguje nė debesėlio, puiki diena, galima
ramiai pasivaikščioti. Pagrindinėje miesto gatvėje nusiperkate sumuštinį ir einate į netoliese esantį
parką. Ir nors sumuštinis – nieko ypatingo (ir gana brangus), jus užvaldo parasimpatinė būsena.
Esate atsipalaidavę.

Priėję gatvę priešais parką, pažvelgiate į kairę, tada į dešinę ir ruošiatės pereiti į kitą pusę. Tačiau
vos žengę žingsnį į gatvę išgirstate garsų „Dzin-dzilin!“. Apsidairote ir pamatote raudoną šviesą.
Tarsi iš niekur išdygsta dviratininkas. Įsijungia jūsų simpatinė būsena, kūną užplūsta streso
hormonai.

Nesąmoningai pro burną įkvepiate daugiau oro – tai vienas pirmųjų simpatinės nervų sistemos
dirgiklių. Jūsų virškinimas sustoja, širdis pradeda daužytis, į kojų raumenis siųsdama deguonies
prisotinto kraujo. Ląstelės šį deguonį paverčia energija, kojų raumenys susitraukia ir jūs skubiai
liuoktelite atgal ant šaligatvio į saugią vietą. Čia su palengvėjimu atsikvepiate ir tarsi spragtelėjus
pirštais sugrįžtate į parasimpatinę būseną. Širdies ritmas sulėtėja, stresas atslūgsta ir jūs toliau
ramiai virškinate tuos labai vidutiniškus pietus.

Šios reakcijos jus veikia kasdien – tam visiškai nebūtina atsidurti fiziškai pavojingoje situacijoje
(pvz., eiti per judrią gatvę). Taip yra todėl, kad jūsų nesąmoningas protas negali atskirti stresinių
situacijų, su kuriomis susiduriate aplinkoje, nuo stresinės patirties, kurią sukuria tik jūsų mintys.
Abi patirtys sukelia tą pačią reakciją. Vadinasi, jeigu nuolat kapstotės praeityje, prisimenate senas
klaidas ar nerimaujate dėl ateities, galite įstrigti simpatinės nervų sistemos sužadintoje stresinėje
reakcijoje, kuri neišvengiamai susijusi su įtemptu kvėpavimu. Gali būti, kad šiame kvėpavimo
modelyje, kuris nuolat skambina pavojaus varpais jūsų smegenims, įstrigsite ir ilgesniam laikui.
Lygiai taip pat, jeigu jaučiatės atsiriboję nuo išorinio pasaulio, iki pietų nenorite keltis iš lovos ir
visiškai neturite motyvacijos, galite įstrigti parasimpatinės būsenos spąstuose.

NEGATYVAUS MĄSTYMO KILPA

2005 m. JAV nacionalinis mokslo fondas paskelbė straipsnį, kuriame apibendrino tyrimus apie tai,
kiek minčių gimsta žmogaus galvoje per dieną. Nustatyta, kad iš eilinio žmogaus galvoje kirbančių
12 000–60 000 minčių 80 proc. yra negatyvios, o apie 95 proc. minčių kartojasi. Šis nesąmoningas
neigiamas nuokrypis, arba polinkis į negatyvias mintis, nėra jokia konstrukcinė žmogaus yda.
Priešingai – tai dar vienas išlikimo įrankis, įsitvirtinęs instinktas. Ar kada nors esate pabudę vidury
nakties, nes jums pasirodė, kad kažkas yra kambaryje? Išsigandę įjungėte šviesą ir pamatėte, kad tai
tik ant durų kabantis paltas? Mes visi išgyvename sustiprintos parengties būseną ir, kaip rūšis, jau
tūkstančius metų vertiname riziką pagal tuos tigrus ir meškas, kurie mums nebekelia grėsmės.
Nesąmoningas neigiamas nuokrypis – būtent taip esame užprogramuoti. Vadinasi, dauguma mūsų
yra įstrigę negatyvaus mąstymo kilpoje, kurią lydi įtemptas kvėpavimas.