„Labanakt, mama“: serijiniu žudiku gimstama ar tampama?

„Kodėl auga serijinių žudikų skaičius?“ – taip viename žurnale pavadintas straipsnis patraukė trilerių karaliene tituluojamos korėjiečių rašytojos ir scenaristės Seo Mi-ae dėmesį ir paakino ieškoti atsakymo į šį klausimą. Rezultatas – trileris „Labanakt, mama“. Knyga sulaukė didelio populiarumo ne tik Korėjoje, jos ekranizavimo teises įsigijo kompanija Carnival Films. Lietuviškai romaną išleido BALTO leidybos namai.

Kalėjime laukdamas mirties bausmės serijinis žudikas I Biongdas netikėtai ištaria kriminalinės psichologijos specialistės Songiongės vardą ir paprašo leidimo su ja susitikti. Iš kur I Biongdas apie ją žino ir kodėl nori matyti būtent ją, nors ilgą laiką atsisakė su bet kuo kalbėtis? Klausydamasi jo istorijos, gilindamasi į mąstymą, Songiongė ieško atsakymų į rūpimus klausimus. Serijiniu žudiku gimstama ar tampama? Ir kur slypi blogio šaknys? Tuo pat metu Songiongės vyras į namus parsiveda Hajongę, dukrą iš pirmosios santuokos. Vienuolikmetė per gaisrą neteko ją auginusių senelių. Nuo pat pirmos dienos tarp moters ir mergaitės prasideda nematomas karas…

„Knyga užkabino, vos tik atsiverčiau, – prisipažįsta iš korėjiečių kalbos ją išvertęs Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. – „Labanakt, mama“ – psichologinis romanas, pagrindinė jo tema – prievarta prieš vaikus. Prieš tai išverčiau dvi knygas, kurios buvo apie Korėją ir labai korėjietiškos, o ši visiškai kitokia – užtektų pakeisti vardus, vietovardžius ir veiksmas galėtų vykti bet kurioje pasaulio šalyje. Tik įspėsiu turinčius vaikų: man, nors jų neturiu, buvo sunku šį romaną skaityti.“

Seule, Pietų Korėjos sostinėje, gyvenantis vertėjas įsitikinęs, kad ši Rytų Azijos šalis yra labai saugi: „Skirtingai nei Lietuvoje, Korėjoje nėra tokios populiarios kriminalinės žinios. Be abejo, kai įvykdomas koks nors žiaurus nusikaltimas, tuomet apie tai daug rašoma, kalbama. Jei neklystu, ir knygoje minimas serijinis žudikas, kurio nusikaltimai iškilo į viešumą man jau gyvenant Seule. Kartą eidamas į paskaitas universitete pamačiau, jog visas rajonas, kuriame gyvenu, pilnas policijos. Tikrąja to žodžio prasme – kur pasisuksi, ten – policininkai. Pasirodo, už rajone stovinčios šventyklos buvo rasta trisdešimt kūnų.“

Priežastis, paskatinusias rašyti trilerį „Labanakt, mama“, Seo Mi-ae išdėstė skaitytojams skirtame laiške, kuris publikuojamas knygos pabaigoje. Siūlome su juo susipažinti.

„Kai paskutinį kartą taisiau šį romaną, internete pamačiau šokiruojančią naujieną.

Tai buvo straipsnis apie paauglį, kuris nebesuvaldęs pykčio dėl tėvo priekaištų padegė namus ir pražudė visą šeimą. Kadangi tai labai priminė vieną romano sceną, buvau nustebusi, kita vertus, prislėgė širdį.

Ruoštis šiai knygai pradėjau prieš penkerius metus. Korėjoje staiga padaugėjo serijinių žmogžudysčių, ir, bevartant aktualijų žurnalą, į akis krito vieno straipsnio pavadinimas: „Kodėl auga serijinių žudikų skaičius?“

Per keletą metų iš eilės Ju Jongčolis, Džong Namgiu, Kang Hosunas ir kiti įvykdė daugybę nusikaltimų, kurie mus sukrėtė, tad mane – detektyvų rašytoją – atsakymas į šį klausimą irgi be galo domino.

Ekspertai teigia, kad tokius nusikaltėlius sukūrė dabartinis laikmetis: įsigalėjo branduolinė šeima, šalia vaikų dažnai nebūna tėvų, klesti materializmas. Branduolinėje šeimoje nėra asmenų, kurie galėtų atlikti tėvų vaidmenį, kai jų nėra šalia, daugėja šeimų, kuriose abu tėvai dirba, todėl mažiau laiko praleidžia su vaikais, nyksta šeimos narių pokalbiai, silpsta ryšiai. Daugėja sunkių nusikaltimų. Ekspertai, pateikdami JAV vystymosi po šeštojo dešimtmečio pavyzdžių, baiminasi, kad ir Korėjoje sunkių nusikaltimų tik daugės.

Tuo metu rašiau kitą kūrinį ir rinkau statistiką apie nusikaltėlius, todėl šis straipsnis atrodė labai įtikinamas. Daugeliu atvejų nusikaltėliai nuo vaikystės šeimose patyrė sunkumų. Daug tokių žmonių neturėjo tėvo ar motinos, netekę šeimos susidūrė su ekonominiais nepritekliais, augo emocinėje tuštumoje ar patirdami tėvų smurtą, iš baimės slėpė pyktį. Klausydamasis nusikaltėlių, įvykdžiusių tokius neįsivaizduojamus dalykus, kad kartais netgi sunku patikėti, jog taip pasielgti galėjo žmogus, nejučia pradedi jų gailėtis ir užjausti dėl aplinkos, kurioje teko augti.

Pirmieji žmonės, su kuriais gimęs susiduria vaikas, yra tėvai. Priklausomai nuo to, kokioje aplinkoje ir su kokiais tėvais jam tenka augti, gyvenimas gali įgyti visiškai kitokią kryptį. Kokia būtų Meri Bel, jauniausia Anglijos serijinė žudikė, kuri jau vienuolikos metų buvo nužudžiusi keletą žmonių, jei ją būtų auginusi šilta ir atsakinga motina? Ar ir tada ji būtų šulinyje nuskandinusi kaimynų berniuką, o kitiems vaikams grasinusi mirtinais ginklais?

Kraipiau galvą mąstydama, kaip vienuolikos metų mergaitė galėjo įvykdyti tokius nusikaltimus, tačiau sužinojus, kokioje aplinkoje ji augo, ką yra padariusi jos motina, apėmė gailestis. Kaip ji galėjo suprasti, kas yra meilė, jei jos pačios motina nė vieno vienintelio karto nebuvo jos šiltai apkabinusi? Visa tai, ką padarė, Meri Bel išmoko iš motinos.

Šiame romane pasirodantis serijinis žudikas auga visiškai atstumtas, patirdamas smurtą motinos, kuri turėtų vaikui nuo pat gimimo būti labiausiai mylinti būtybė. Jis nežino, kokiomis aplinkybėmis mama jį pagimdė. Motinos prievarta bei smurtas jo kūne ir sieloje paliko žaizdų, kurių neįmanoma išgydyti. Jo pirmasis nusikaltimas – tai meilės ištroškusio žmogaus verksmas.

Taigi ar serijiniu žudiku gimstama? Ar juos sukuria aplinka?

Norėjau užduoti šį klausimą.

Kol rašiau kūrinį, teko daug galvoti apie savo tėvus, šeimą. Apsikabinusi mamą taip, kaip nesugebėjau vaikystėje, naujai pajutau, koks šiltas jos glėbys.

Mama, kuri ne imdavo rykštę, o ašaromis priversdavo apgalvoti blogus poelgius, tėvas, paaukojęs visą savo gyvenimą tam, kad didelė mūsų šeimyna galėtų augti nieko nestokodama. Kadangi jiedu buvo tvirta atrama, aš nepalūžau, nepalinkau, gyvenu įleidusi stiprias šaknis. Būtent jiems ir skiriu šį kūrinį dėkodama už viską, ką jie man suteikė.“