Kunigas Benas Lyris: „Labiausiai kalbu tiems, kuriems bažnyčia yra kosmosas“

„Svarbu atrasti laimę kasdienybės akimirkose“, – sako kunigas Benas Audrius Martusevičius, pasirašinėjantis Beno Lyrio slapyvardžiu. Socialiniuose tinkluose turintis dešimtis tūkstančių siekėjų, kunigas ir poetas per karantiną gimusias mintis sudėjo į savo šeštąją knygą „Kiekvienos dienos terapija“. Knygą išleido leidykla „Alma littera“, o minios gerbėjų nekantriai laukia, kol galės ją paimti į rankas.

Benas Lyris – kūrėjas, brolis, sūnus, vyras, kunigas, gyvenimo prasmės terapeutas, savo knygomis labiausiai stengiasi pasiekti širdis tų, kuriems bažnyčia yra tolima ir nesuprantama it kosmosas. Ir tų, kurie bažnyčią suvokia, kaip griežtą totalitarinį režimą.

Kunigas ir pats prisipažįsta bijantis žmonių, o ir vyskupų, kunigų, kurie nori uždrausti ir tarsi apriboti svarbiausią Dievo dovaną – laisvę būti ir laisvę keistis. Jo manymu, svarbiausia yra suvokti, kad kiekvienas žmogus turi nueiti savo asmeninį kelią ir atrasti laimę savo vidiniame pasaulyje, dermėje ir harmonijoje su pačiu savimi. Susitaikyme su likimu, kai tai neišvengiama ir kovoje už savo vietą po saule, kai to išties reikia. Per knygos puslapius ir juose išsakytas mintis, jis siekia paliesti žmonėse tai, kas gražiausia, pažadinti ne teisiančiųjų ir teisiųjų bažnyčią, o bažnyčią, kuri visada laukia, apkabina, myli ir kurioje slypi tikroji Dievo širdis.

Kodėl kunigas Benas Lyris vadina save gyvenimo terapeutu? Kas paskatino jį priskirti sau tokį išskirtinį, unikalų ir netgi savotišką titulą?

„Mes sau duodame daug pažadų – nuo rytojaus nebegersiu vyno, nebevalgysiu cukraus. Iš tiesų kartais gyvenimas keičiasi ne tada, kai kažko atsisakai, pradedi save riboti. Nueini pas draugus šeštadienį, pakvietė jie su didžiausia meile, o tu atsisakai maisto, kurį tau paruošė. Nes nevalgai mėsos. Išeina, kad vergauji savo susikurtoms taisyklėms ir negali derintis prie aplinkos. Gyvenimo terapeutas radosi iš susitaikymo su savimi. Iš suvokimo, kad tai, ką galiu padaryti, darau visomis jėgomis, pilnu pajėgumu, tačiau gerai suprantu, kad kiekviena taisyklė turi išimtį.“

Nepaisant įvairių gyvenimo situacijų su kuriomis tenka susidurti, kunigas teigia niekada nenustojantis tikėti, kad susikalbėti ir bendradarbiauti vis tik galime visi.

„Tai galioja ir kunigams, ir gydytojams, ir politikams, ir visiems, dirbantiems visuomenėje. Tik kaip dažnai bijome kepurę nuleisti žemyn, nusiimti karūną ir pabūti tikrais vieni kitiems.“

Išgyvename ne pačius lengviausius laikus

Susiduriame su karantino ir krizės pasekmėmis ir nenuostabu, kad pastebime padidėjusį visuomenės susidomėjimą dvasingumu, pagalbos šauksmą ar maldas nukreipus žvilgsnį ten, aukščiau, ten, kur kreiptis paskendę kasdienybės rutinoje galbūt dažnas nespėjame, pamirštame ar neturime laiko. Kunigas Benas Lyris teigia, kad žmonės ieško dvasingumo nuolat. Nebūtinai tik per krizes ir sudėtingą metą. Linksmybių persisotinę žmonės taip pat labai pavargsta, praranda norą judėti į priekį, galiausiai – gyvenimo prasmę. Kai tai nutinka, kaip nekeista, dažniausiai imame ieškoti tikrųjų gyvenimo vertybių, tikro, atviro, nesumeluoto artumo ir tikrumo.

Tokios krizės, kaip karantinas, izoliacija, žmonėms, kurie atviri, kurie pripažįsta esantys pažeidžiami, tik padeda plačiau atverti akis, suvokti, kas iš tiesų svarbu ir perdėlioti galvoje prioritetus. Galų gale, suvokti, kaip svarbu surasti aukso viduriuką tarp visiško netikėjimo ir perdėto, gąsdinančio dievobaimingumo, išmokti būti tvirtais, kai to reikia, kai tai teisinga ir kai to prašo mūsų pačių širdis. Ir kaip svarbu susitaikyti, oriai priimti gyvenimo duotybę tada, kai situacijoje kažką pakeisti perdėm sudėtinga. Išmoksti rasti džiaugsmo krislelius pačiam savyje ir savo artimiausioje aplinkoje, nepražiopsoti gražiausių gyvenimo akimirkų vaikantis mums primestų ir svetimų gyvenimo standartų bei netikrų tiesų pamėklių.

„Argi ne taip būna: į Dievą, į tikrus dalykus mes linkę žiūrėti tarsi į parašiutą – panaudosime jį tada, kai lėktuvas kris. Bet Dievas nėra pagal poreikius. Jei priimsite jo pagalbą, jis jumis pasirūpins. Kiekvieną mielą dieną.“

Kai ištinka situacijos, kurios nepriklauso nuo mūsų, tiesiog susitaikykime

„Pradėjau ilsėtis ir iš tiesų gyventi, kai suvokiau, kad daugybė dalykų nėra mano valioje. Aš juk negalėjau pasirinkti savo nosies formos – tokią didelę ją priimu kaip duotybę, genų kombinaciją. Nekaltinu savęs dėl savo prigimties, susitaikau ir mėginu matyti tai, kaip privalumą. Kartais sunkių ligonių palatose girdžiu: turi kovoti. O kaip kovoti, kai vėžys ketvirtojoje stadijoje ir skausmai nepakeliami? Užtat sakau – kai galime kovoti, kabinkimės į Žemę ir į Dangų. Bet kai ištinka situacijos, kurios nepriklauso nuo mūsų, tiesiog susitaikykime, iš paskutiniųjų skleiskime tai, ką turime geriausio ir gražiausio. Beviltiškoje kovoje mes prarandame labai daug jėgų.

Vaikų psichiatrijos skyriuje mergaitės man sako: geriau jau mirsiu liekna ir graži negu valgysiu. Koks grožis, kai žmogus sveria trisdešimt septynis kilogramus? Kas sukūrė tokius standartus? Kas suformavo tokią nuomonę? Mes taip dažnai stebime išorinį vaizdą ir taip retai turime laiko susipažinti su žmogumi, kuris yra viduje, po kūno apvalkalu.

Mano atradimas yra paprastas: reikia būti Kristaus širdies, ieškoti savo gyvenime išeičių, priimti savo tapatybę ir suvokti, kad jeigu esu pašauktas, per tai mane Dievas ir nori pašventinti. Svarbu neįstrigti klausimuose, ko man trūksta ir ko aš negaliu, bet atpažinti tai, ką galiu. Pamiršti skaudulius, juos priimti, su jais susitaikyti. Jei tik turėtume širdį, kuriai nerūpi kritikuoti…“

Paklaustas iš kur semiasi įkvėpimo savo knygų puslapiams, kunigas atsako, kad dažniausiai iš gyvenimo situacijų ir patirčių, kurias paverčia giliais apmąstymais ir išlukštena kiekvieną tarsi riešutą. Po pamaldų, po susitikimų su žmonėmis, įvairių apeigų jis įdiktuoja į mikrofoną patirtis ir idėjas, kurios vėliau pavirsta giliai išjaustų ir iškontempliuotų minčių virtinėmis nugulusiomis knygų puslapiuose. Jis stengiasi mąstyti, kaip pats Kristus, kaip Dievas žvelgtų į kiekvieną situaciją su kuria kunigas susiduria savo kasdienybėje.

„Jis juk beribis, jis neateina tik per sakramentą, arba tik pas teisingus, gerus, elitinius. Dievas ateina pas visus. Kaip jis prieitų prie nedrąsaus? Prie atėjusio į bažnyčią po dvidešimties metų? Norisi, kad į bažnyčią žmogus atkeliautų ne kaip į prokuratūrą ar policiją, o kaip į Dievo namus. Labiausiai norėčiau, kad Dievas prisiliestų prie atvirų žaizdų, prie abejojančių, nepatogių, sėdinčių ne zakristijose, o pakelėse.“

Knygą „Kiekvienos dienos terapija“ Benas Lyris vadina trys M

Malonu liesti, malonu skaityti, malonu kurti. Per malonę, per prisilietimą mes patiriame pasaulį. Ypatinga knygos tekstūra primena jaukaus gyvenimo sąsiuvinėlį, kurį galima nešiotis prie širdies. „Išskyriau tris M, nes šioje knygoje bandžiau rašyti lengvai. Keliauju nuo buities prie būties, lengvai ir paprastai. Kviečiu ir skaitytoją įsitraukti į kūrybos malonumą, užrašyti savo apmąstymus.“

Jis įsitikinęs, kad Dievas nėra dvasios vagis, norintis pavogti mūsų laimę, nors taip gali atrodyti tiems, kurie nėra laimingi, būna užsidarę ir konservatyvūs, tiems, kuriems skauda ir pavydu, jei kitiems gera.

„Reikia visada klausti savęs, ar aš tikrai esu su Dievu, jei man skausminga kito žmogaus laimė? Būkite tikri, žmogaus patiriamas malonumas ir malonė nesuteikia Dievui skausmo.“

Benas Lyris – visų pirma, tiesiog žmogus

Žmogus, ieškantis pozityvaus ir įkvepiančio turinio, tikrumo ir atvirumo, kurie padėtų išgyventi sunkumuose ir susitaikyti su situacijomis, kurių negalime pakeisti ir iš visos širdies tikintis, kad „kiekvienas, žinodamas KAM, ištvers bet kokį KAIP.“

Knygoje „Kiekvienos dienos terapija“ jis apžvelgia savo gyvenimo patirtis, išgyvenimus, su kuriais pats norėtų susitaikyti ir su kitais pasidalinti. Trys M: kad žmonės galėtų prisiliesti, pasisemti dvasinio įkvėpimo ir leisti sau kurti. Kurti gyvenimą. Tokį, kokį norėtų patirti patys gyvendami ir tokį, kurį norėtų palikti savo artimiems ir visiems kitiems išeidami. Gyvenimą, kurio centre ne susikoncentravimas į kažkieno sukurtas taisykles ar patirtas nuoskaudas, o tokį, kuris pats iš savęs yra Dievo meilės stebuklas. Dievo meilės, kuri gyvena kiekviename iš mūsų.

„Gyvenimo prasmės terapeutas suvokia: gražiausias dalykas yra kiekvieno iš mūsų gyvenimas. Jis neturi būti švarus, išvalytas egzistencijos vakuumas, kuriame viskas smagu ir faina. Tai – gyvenimas, kuriame valgoma ir džiaugsmo, ir skausmo duona. Kiekvieną kartą, kai manai, kad sunkiau jau būti negali, turi suprasti, kad tai kažkada baigsis. Gydytis turime mintimis, kad kiekviena mums duota patirtis būtinai išeis į gerą.“