Knyga „Sunkūs žmonės“: kaip sugyventi su nelengvais žmonėmis darbe ir namuose?

Ribinės, narcisistinės, psichopatinės, paranoidinės, nerimastingos, obsesinės, šizoidinės, depresinės asmenybės… Visais laikais netrūko „sunkių“ žmonių, kurių elgesys erzina, kenkia bendrabūviui ir netgi jiems patiems.

Ką daryti, jei perdėm nerimastinga, narcisistinė, obsesinė ar psichopatinė asmenybė yra tavo viršininkas ar šeimos narys? Puikiai Lietuvos skaitytojams žinomas psichiatras ir psichoterapeutas Christophe André su kolega psichiatru Francois Lelord knygoje „Sunkūs žmonės“ aprašo 12 sudėtingos asmenybės tipų ir pateikia patarimų, kaip tokius žmones atpažinti ir priimti, kaip bendrauti ir ko jokiu būdu nedaryti, jei norite su jais sugyventi.

Tai neįkainojamas instrumentas kiekvienam, susiduriančiam su „sunkiais“ žmonėmis namie ar darbe. Kviečiame skaityti knygos „Sunkūs žmonės“ ištrauką, kaip bendrauti su nerimastingomis asmenybėmis.

Kam išvis reikalingas nerimas?

Vis dėlto nerimas yra normali emocija. Visi mes daugiau ar mažiau nerimaujame, kai situacija suponuoja tam tikrą riziką: kai turime laikyti egzaminus ar kalbėti priešais auditoriją, kai vėluojame į stotį ir panašiai. Nerimas – ne itin maloni emocija, taigi, kad jo išvengtume, stengiamės su mažinti riziką: ypač stipriai nerimaujantys egzaminams, kalboms ruošis kruopščiau ir padarys viską, kad į stotį atvyktų kuo anksčiau. Jie stengsis sumažinti riziką kontroliuodami situaciją. Tačiau kiti perdėtai nerimaujantys nemalonaus nerimo išvengia paprasčiausiai neatvykdami į egzaminus, kuriuos laiko (kartais nepagrįstai) pernelyg sunkiais, arba atsisako kalbėti priešais auditoriją, arba apskritai nekeliauja, nes jiems tai kelia per daug rūpesčių.

Taigi, matome, kad nerimas gali būti stimulas geriau kontroliuoti situaciją ir išvengti rizikos, tačiau taip pat gali būti ir stabdis.

Evoliucijos požiūriu, tiek daug nerimastingų žmonių šiais laikais yra todėl, kad jie išliko natūralios atrankos sąlygomis, kitaip tariant, nerimas turėjo tam tikrą vertę kaip išlikimo veiksnys. Nesunku įsivaizduoti, kad nerimastingas medžiotojas, žinodamas, kad gali susidurti su plėšrūnu, tikriausiai buvo dėmesingesnis, mokėjo išlikti budrus, ieškodavo saugesnių takų ir reaguodavo į menkiausią įspėjimą. Nerimastinga motina buvo dėmesingesnė savo vaikams, nepaleisdavo jų iš akių, pasirūpindavo maisto atsargomis. Tokia elgsena didino galimybes išgyventi ir susilaukti palikuonių. Kalbant apie grupinę naudą, nerimastingieji tikriausiai padėdavo sušvelninti įkarštį drąsesnių gentainių, kurie savo ruožtu buvo naudingi žvalgantis naujų teritorijų, išbandant naujus medžioklės būdus ar galimai pavojingas patirtis. Turbūt geras drąsiųjų ir nerimastingųjų derinys garantavo genties išlikimą.

Apibendrinant galima sakyti, kad jei vikingų gentyse būtų buvę tik nerimastingieji, vikingai tikriausiai nebūtų atradę Islandijos ar plaukę užkariauti Europos, o būtų likę namie medžioti šiaurinių elnių. Tačiau būtent nerimastingieji (padedami kelių obsesyviųjų) turbūt pasirūpino, kad drakarai būtų gerai suprojektuoti ir kad jų įgula turėtų pakankamai maisto kelionei.

Bet kokiame komandiniame projekte nerimastingas žmogus gali atlikti saugiklio funkciją – jis pagalvoja apie riziką, apie kurią niekas kitas nepagalvotų, ir užtikrina, kad būtų imtasi atsargumo priemonių.

Kaip bendrauti su nerimastingomis asmenybėmis

Parodyti, kad esate patikimi

Nerimastingai asmenybei pasaulis yra kaip didelė mašina, kurios kiekviena detalė gali bet kurią akimirką sugesti. Jei pavyks įtikinti, kad gedimą sukelsite ne jūs, nerimastinga asmenybė mažiau jus vargins savo nerimu, ir tai pagerins jūsų santykius.

Sudaryti tokį įspūdį galite kreipdami dėmesį į smulkmenas: atvykite nustatytu laiku, nedelsdami atsakykite į laiškus, parodykite įžvalgumą.

Tai nelengva, nes nerimastingi žmonės kartais erzina, o tada mums norisi daryti priešingai, nei jie tikisi. Tačiau tai nėra geras būdas, jei turite su jais palaikyti santykius, nesvarbu, ar tai būtų tėvai, ar viršininkai, ar kolegos.

Padėti joms pažvelgti į situaciją iš šalies

Kognityvinės terapijos seansų metu psichoterapeutas generalizuoto nerimo sutrikimo kamuojamą pacientą skatina prisiminti visas nerimą keliančias mintis, kurios ateina į galvą. Pavyzdžiui, pacientė sako: „Vakare į svečius ateis keletas mano vyro draugų ir kolegų ir aš bijau, kad man nepavyks paruošti ėriuko kojos arba kad svečiai nesutars, bijau, kad mano vyras padaugins alkoholio ir per daug kalbės.“ Tada psichoterapeutas siūlo panagrinėti galimas šių nemalonumų pasekmes, tikimybę, kad taip nutiks, ir alternatyvius sprendimus. „Pažiūrėkime, kas nutiktų, jei ėriuko koja perkeptų?“ Pacientė galės vaizduotėje susidurti su visomis savojo katastrofos scenarijaus – perkeptos ėriuko kojos – pasekmėmis, tikintis, kad:

‒ mintyse prie jų pripras ir mažiau dėl to nerimaus – specialistai tai vadina
desensibilizacija;

‒ ilgainiui nebe taip sureikšmins perkeptos ėrienos pasekmes ir nelaikys to didele tragedija.

Aptardamas tikėtiną draugų ar vyro elgesį, psichoterapeutas padės pacientei suprasti, kad ji negali visko kontroliuoti ir kad jei jos vyrui ar svečiams nepavyks susikalbėti, gal ir bus nesmagu, bet tai anaiptol nebus katastrofa.

Visa tai geriausia daryti terapijos metu, per tam tikrą laiką, pradedant nuo ne itin sudėtingų situacijų, kai psichoterapeutas jau yra sukūręs pasitikėjimo atmosferą.

Tačiau galima praktikuotis ir paprastose situacijose. Kitą kartą, kai sunerimęs, prakaito išpiltas žmogus jums pasakys: „Dėl šios spūsties tikrai pavėluosime į traukinį!“, atsakykite: „Gerai, įsivaizduokime, kad pavėlavome. Ar tai būtų taip blogai? Ką galėtume padaryti?“ Nukreipdami jo dėmesį į realias vėlavimo pasekmes ir alternatyvius sprendimus (sėsite į kitą traukinį, pranešite apie tai laukiantiems žmonėms), padėsite pažvelgti jam į situaciją iš šalies ir sumažinti nerimą.

Pasiūlyti joms išbandyti meditaciją

Sąmoninga meditacija (pasaulietinė, lengvai išmokstama ir moksliškai patvirtinta) nerimastingam žmogui gali būti labiau priimtina nei psichoterapija, bent jau iš pradžių. Ji padeda nuraminti nerimastingą protą, nukreipia dėmesį nuo rūpesčių į kitus dalykus (žmogus susitelkia į savo kvėpavimą, garsus ir kūno pojūčius). Didžioji dalis nerimas tingų minčių yra susijusios su nerimą keliančiais lūkesčiais, o meditacija, primindama mums, kaip svarbu gyventi čia ir dabar, mažais, pasikartojančiais pratimais sušvelnina tą nevalingą įprotį nerimauti dėl ateities, o ne mėgautis dabartimi. Nerimas – tai panirimas į įsivaizduojamą rūpesčių pasaulį („kas, jei atsitiktų tas ar anas?“), o meditacija – grįžimas į tikrovę (jaučiant savo kvėpavimą, kūną, įsiklausant…). Galiausiai meditacija moko ją praktikuojančius žmones atitrūkti nuo nerimastingų minčių, užuot joms pasidavę, jie išmoksta jas arba paleisti, arba stebėti. Tačiau svarbu atminti: nerimastingoms asmenybėms, kurias kamuoja panikos priepuoliai, šie pratimai gali išprovokuoti ūmų nerimo priepuolį („Ar mano kvėpavimas dabar ti krai normalus?“); be to, kai kurie nerimastingi žmonės
neturi kantrybės ar noro ilgai sėdėti nejudėdami, užmerktomis akimis. Panašu, kad ir dinamiškesnės šakos, tokios kaip joga ar taiči, gali būti itin paveikios, nors mokslinių tyrimų apie jas iki šiol atlikta mažiau nei apie meditaciją.

Paraginti kreiptis pagalbos

Šiuo metu yra daugybė pagalbinių priemonių, pade dančių nerimo kamuojamiems žmonėms, nuo paprasčiausių iki sudėtingiausių. Ypač daug atsipalaidavimo technikų gali išmokyti sveikatos priežiūros specialistai, ir kiekvienas gali pasirinkti labiausiai tinkančią – nuo paprasto diafragminio kvėpavimo iki jogos, nuo Schultzo iki Jacobsono metodų. Verta prisiminti, kad relaksacijos pratimų nauda nerimo kamuojamam žmogui bus dar didesnė, jei jis bus mokomas daryti tuos trumpus pratimus kiekvieną kartą, kai pajus kylant nervinę įtampą, nesvarbu, ar po susitikimo, ar prieš telefono skambutį, ar įstrigęs transporto spūstyje.

Naujausius kognityvinės terapijos metodus gana lengva taikyti ir paprastai nerimastingoms asmenybėms jie yra veiksmingi. Nerimą jaučiantis pacientas pereina tris pagrindinius etapus:

• Identifikuojamos mintys (kognicijos), dažniausiai su keliančios nerimo emociją. Psichoterapeutas neretai prašo, kad pacientas užrašytų savo vidinį dialogą, kylantį jaučiant ypač didelį nerimą (pavyzdžiui: „Bus tikra katas trofa, jei laiku nebaigsiu šios ataskaitos!“).

• Sukuriamas alternatyvus dialogas, kurio tikslas – sumažinti spontaniškų nerimą keliančių minčių poveikį. Tai nėra Émile̕io Coué metodas, kai pacientas sau kartoja „viskas gerai“, o veikiau asmeninės frazės, kurios yra nuosaikesnės, palyginti su spontanišku dialogu (pavyzdžiui: „Jei nepavyks ataskaitos paruošti laiku, galiu susitarti dėl atidėjimo“), net jei nerimą keliantis turinys jose išlieka.

• Galiausiai aptariami kertiniai nerimą keliantys įsitikinimai apie gyvenimą ir pasaulį. Tai subtiliausias terapijos etapas, kai siekiama mesti jiems iššūkį. Kaip įprasta kognityvinėje terapijoje, psichoterapeutas pacientui nei prieštarauja, nei siūlo kokį nors konkretų mąstymo būdą, veikiau skatina jį kvestionuoti savo įsitikinimus užduodamas tam tikrus klausimus, panašiai kaip Sokratas. (Pavyzdžiui, paciento, nerimaujančio dėl ataskaitos, kertinis įsitikinimas gali būti toks: „Jei neatliksiu tobulai to, ko iš manęs tikisi, kiti mane atstums.“)

Ko nedaryti bendraujant su nerimastingomis asmenybėmis

Nesileisti supančiojamiems

Nerimastingi žmonės pasižymi erzinančiu polinkiu į savo nesibaigiančią rizikos prevencijos politiką įtraukti ir kitus. Kadangi iš pažiūros jų ketinimai geri, lengva pakliūti į šiuos spąstus.

Nestebinti jų

Nerimastingos asmenybės ypač stipriai reaguoja į netikėtumus. Psichologų teigimu, jiems būdinga perdėtai stipri išgąsčio reakcija.

Ir ji ištinka netgi tada, kai staigmenos malonios! Jų pavojaus sistema įsijungia, vos tik nutinka kas nors netikėto, sukeldama audringų emocijų. Todėl, kad ir kaip norėtųsi, tampyti jiems nervus būtų nedovanotina klaida. Spontaniškas vizitas, staigus netikėtos naujienos pranešimas ar šauni išdaiga – visi šie veiksmai nerimastingus žmones gali išgąsdinti ar net sukelti jiems momentinę paniką.

Nepasiduokite tokioms lengvabūdiškoms pagundoms. Jei jums smagu kitus vesti iš pusiausvyros, turėtumėt pasikalbėti su paranojišku žmogumi – rasite sau tinkamą žaidimo partnerį! Ir paklauskite savęs: gal malonumas, kurį patiriate versdamas krūpčioti nerimastingus žmones, susijęs su nevisavertiškumo jausmu, kurį bandote kompensuoti erzindami emocingesnius už save? Pamėginkite šio jausmo atsikratyti imdamiesi produktyvesnės veiklos arba pasikalbėkite apie tai su psichoterapeutu.

Visada yra rizika, kad nustebindami nerimastingą žmogų net ir nenoromis galite sukelti jam stresą. Pasistenkite turėti tai galvoje – ypač kalbant apie profesinius santykius.

Nesidalyti be reikalo su jomis savo rūpesčiais

Nerimastingiems žmonėms pakanka ir savų rūpesčių. Iš skyrus tuos atvejus, kai jie tikrai gali jums padėti, venkite jiems pasakoti apie savo pačių rūpesčius. Tiesą sakant, niekas jų taip nebaugina, kaip žinojimas, kad pasaulyje yra dar daugiau netikrumo ir pavojų, nei jie manė. Darbe juolab neužkraukite savo rūpesčių nerimastingam kolegai, viršininkui ar bendradarbiui. Taip tik sukelsite nerimą ir netrukus būsite palaikytas dar vienu rūpesčių šaltiniu, o tai kažin ar pagerins jūsų santykius.

Nekalbėti jų akivaizdoje skaudžiomis temomis

Mes, žmonės, esame trapios būtybės – tegul ir maži vaikščiojantys biologijos stebuklai, tačiau siaubingai pažeidžiami. Mūsų ir tų, kuriuos mylime, gyvybė priklauso nuo arterijos, kuri gali trūkti, automobilio, kuris gali atlėkti per greitai, ląstelės, kuri gali suvėžėti. Laimė, dažniausiai mums pavyksta apie tai negalvoti – tai yra nesąmoningai vaikščioti lynu virš bedugnės, kuri bet kada gali mus praryti. Nerimastingiems žmonėms sunku nusukti akis nuo bedugnių, žiojinčių mums po kojomis. Jie galvoja apie mums gresiančius pavojus dažniau nei mes patys. Ir jiems kalbėti apie pavojų tolygu jį patirti ir kentėti.

Todėl nekurstykite jų nerimo. Nerimastingos asmenybės akivaizdoje be reikalo nepasakokite, kad vienas iš jūsų kolegų miršta nuo AIDS, kad jūsų kaimynas, nuėjęs pasikonsultuoti, jo manymu, dėl migrenos, buvo paguldytas į ligoninę dėl smegenų auglio arba kad šįryt pravažiavote pro siaubingą autoavariją. Taip pat verčiau neperpasakoti šokiruojančio televizijos reportažo apie naujausią genocidą arba bauginančio straipsnio apie serijinius žudikus.

Tiesą sakant, kai kurie gydytojai rekomenduoja nerimastingoms asmenybėms nežiūrėti per televiziją informacinių laidų. Iš tiesų „Vakaro žinios“, kuriose apžvelgiamos dienos nelaimės, dažnai sustiprina jausmą, kad blogiausia ne tik įmanoma, bet ir tikėtina, o tai – kertinis nerimastingų žmonių įsitikinimas.

Jei tai jūsų viršininkas: tapkite jam raminančiu signalu.

Jei tai jūsų partneris: neužsiminkite jam, kad užsiregistravote į skraidymo parasparniais kursus.

Jei tai jūsų kolega ar bendradarbis: išmokite pasinaudoti jo nerimu, kai reikia ką nors suplanuoti ir kam nors pasiruošti.