Kas tas „Iliuzijų meistras“ arba žvilgsnis kiaurai realybės. Interviu su autore Marija Verdi

Knyga „Iliuzijų meistras. Roma“ pas skaitytojus keliavo nei daug, nei mažai – keturiolika metų. Kaip tik tiek laiko autorė jaukinosi idėją, drąsino save, ieškojo tinkamų žodžių ir minčių šiai neįprastai istorijai perteikti. Apie ką ji, pasakoja Marija Verdi – Italijoje gyvenanti lietuvė, jau vaikystėje svajojusi tapti rašytoja.

Tačiau panašu, kad iki tos akimirkos, kai rankose laikys savo knygą, gyvenimas jai turėjo kitų planų. Marija yra astrologė, sapnų aiškintoja, padedanti žmonėms geriau pažinti save ir skaityti pasąmonės jiems siunčiamus ženklus. Gebėjimas vaikščioti žmogaus pasąmonės labirintais atsiskleidžia ir Marijos knygoje „Iliuzijų meistras. Roma“.

Marija, papasakokite apie save.

Gimiau Kaune, ir šis miestas tai puikiai žino, nes man vaikštinėjant Romos gatvėmis kartais niuktelna alkūne, kad nenugriūčiau po ją vaikštinėdama užvertusi galvą. 1993 m. VDU baigiau istorijos studijas. Visada svajojau tapti rašytoja.

Tikiu sapnais ir žvaigždėmis, mėgstu itališką kavą, „Måneskin“ bei Achileʼo Lauro muziką ir mistiškas paslaptis. Nemėgstu pasakoti apie save, mieliau kuriu siurrealius scenarijus, kurie palieka vietos kiekvieno vaizduotei ir kelia klausimų, palieka abejojančius, skatina galvoti, gilintis ir nenurimti.

„Iliuzijų meistras. Roma“ yra pirmoji trilogijos knyga, kuo toliau, tuo bus tik smagiau ir painiau, šitai pažadu.

Kadaise, kai dar buvau paauglė, vienas žmogus manęs paklausė: kas man svarbiau: kaip parašyta knyga ar kas joje parašyta, kitaip tariant, tik istorija? Aišku, tada buvo įdomiau knygos siužetas, veikėjai ir žinoti, kaip baigsis istorija. Poto klausimo jau praėjo daug metų, bet vis dar menu žmogaus žvilgsnį po mano netikusio atsakymo. Juokas juokais, bet jis mane ne kartą skatino eksperimentuoti ir tobulėti.

Nemėgstu detektyvų ir itin realistiškų „gyvenimiškų“ knygų. Realybė ir taip beldžiasi į kiekvieno duris beilangus, užgoždama mūsų esybę. Kartais siela klykia prašydama visai ko kito, tačiau realybė užgniaužia jai gerklę, dažnai nuspręsdama, kaip reikia arba kaip nereikia gyventi. Ir man tai nepatinka. Stengiuosi įžiūrėti kiaurai realybės, projektuodama projekciją gilyn, o ne išoriškai. Esu tikra, kad klausantis vidaus galima keisti ir realybę. Tą ir kviečiupatirti skaitant mano kūrybą.

Kaip knygos herojai surado Jus? Kada ir kaip gimė knygos idėja?

Pradėjau rašyti šią knygą iš nevilties, kad nepavyksta parašyti knygos (toks keistas kalambūras). Tiesą sakant, man nieko netrūko, kad ją parašyčiau, bet ji tiesiog nesirašė. Rašinėjau visokius scenarijus, frazių nuotrupas, tačiau jie taip ir liko pavieniai rašiniai. Vieną dieną supykusi nutariau, kad parašysiu knygą, kaip man nesiseka jos parašyti (vėl kalambūras). Taip gimė Kjara Parizi, svajojanti ir kenčianti dėl šio negalėjimo, nesugebėjimo, neįgalumo. Taip, buvau pikta ant savęs.

Po kiek laiko internete (ėjo 2005 m. spalis) perskaičiau vieno anglų menininko interviu. Jo mintys tuomet pasirodė labai painios, alternatyvios ir kartu paslaptingos. Iš nespalvotos nuotraukos į mane žvelgė tamsios skvarbios akys. Taip gimė Andrėja Korelis, garsus ir paslaptingas rašytojas, Iliuzijų meistras. Jis vienintelis galėjo padėti Kjarai parašyti savo knygą. O aš sekiau jų pėdomis. Buvo nelengva. Rašiau šią knygą keturiolika metų, lygiai kiek Andrėjai Koreliui prireikė, kad sulauktų savojo stebuklo. Skaitykite knygą, norėdami sužinoti kokio.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte rašydama?

Iššūkių rašant knygą netrūko. Tai – pirmoji mano knyga. Per tuos keturiolika metų suvokiau, kaip yra rašomos knygos. Turėjau įvairių straipsnių rašymo patirties, tačiau knyga – visai kas kita. Būtent, kas yra Tas Kita, ir mėginau suprasti tiek metų.

Kitas iššūkis, tas tikrasis, buvo kalba. Gyvenu Italijoje beveik dvidešimt metų. Gyvenimas svetur labai paveikė mano pačios kalbą, pojūčius, pasaulio ir savęs priėmimą. Buvo laikas, kai itin retai lankydavausi Lietuvoje, sukausi tarp šeimos ir vaikų, lietuviškai kalbėdavau tik retsykiais. Labai gyvai, savo kailiu, patyriau, ką reiškia prarasti Savo kalbą. Nejuokauju. Knygą pradėjau rašyti itališkai, bet gana greitai sustojau. Tada kilo dilema, kuria kalba rašyti. Iki suvokiau, kokia yra trapi kalba, nes nevartojama pasimiršta, ir kaip nuo pasirinktos kalbos priklauso mūsų pačių minčių reiškimas.

Tada baigiau italų kalbos kursus, išlaikiau visus italų kalbos lygius, pradėjau rašyti lietuviškai socialiniuose tinkluose ir apsisprendžiau knygą rašyti tik lietuviškai. Ieškodama savos kalbos ėmiau kitaip girdėti ir dėstyti mintis, kartais specialiai tas mintis versdavau į kitas kalbas (ne tik italų), norėdama suprasti savajai kalbai kitos kalbos suteikiamus skambesius ir skirtumus. Taip prasidėjo tikroji magija – ir ji prasidėjo nuo žodžio.

Kaip apibūdintumėte „Iliuzijų meistro“ žanrą?

Visuomet rašau vieną sakydama ir kitą pritraukdama, visada keliomis prasmėmis, suteikdama sakiniui tiek vietos, kiek jam reikia, kad taptų viskuo, kad skaitytojas galėtų pajusti žodžių daugiaprasmiškumą, misteriją ir iliuziją – žodžiai reiškia tik tai, ką reiškia. Tekstas yra begalinė erdvė, kurioje galima šokti raidėmis ir tarp eilučių. Mano kūryba neapibūdinama vienu žanru, ji apima poetinį, filosofinį, fantastinį bei ezoterinį žanrus.

Knygoje apčiuopiamos meilės, aistros, laukimo, laiko, laisvės temos. Ką Jums pačiai reiškia šios sąvokos?

Prie šių temų pridėčiau dar ir mirties temą, kadangi knygoje kalbama ir apie ją. Tai pagrindinės žmogiškosios temos, vėžliai, ant kurių laikosi kiekvieno mūsų gyvenimas. Jos bus gvildenamosir kitose trilogijos knygose. Tai temos, kurios mus žadina, įkvepia, kartu skaudina ir moko gyventi, atrasti ir pažinti save. Meilė, aistra, laukimas, laikas, laisvė ir mirtis kuria didžiausias mūsų gyvenimo iliuzijas. Tik jas išgyvenę tapsime laisvi. Išsklaidę iliuzijų rūką, scenoje rasime tik Iliuzijų meistrą. Kiekvienas juo esame arba galime būti.

Meilė šiame kūrinyje turi daug prasmių, skirtingų atspalvių. Kaip galvojate, gal meilė ir išlaisvina vaizduotę, kūrybiškumą?

Meilė neturi nei pradžios, nei pabaigos, nes ji keičia formas ir mėgsta slėptis. Ji kinta. Mes keičiamės. Meilė – tai kelias į save, dažniausiai per kitus žmones. Kiekviena meilė tave keičia, nes tai aistra ir laikas, ir laisvė, ir net mirtis tame pačiame juodame Iliuzijų meistro cilindre (vienas iš knygos simbolių), nes nežinai, ką jame rasi ir kaip tas radinys tave pakeis.

Iš kur semiatės įkvėpimo? Kas Jums yra kūrybos šaltinis?

Pats rašymas man yra kūrybos šaltinis. Jei nerašau, jaučiuosi blogai, mano pilnatvei trūksta gyvybės, o ji ateina per rašymą. Rašau be specialaus plano, leidžiuosi vedama knygos istorijos.

Kūrybos šaltinis yra Tavo paties santykis su veikla, kuri Tau teikia malonumo. Ir tai nutinka ne vien mene. Kiekvienas turime savo aistras, hobius, pomėgius, kurie skatina mūsų kūrybingumą.

Esate sapnų aiškintoja. Papasakokite, koks yra sapnų pasaulis?

Keliauju per gyvenimą laikydamasi principo, kad absoliučiai visi atsakymai slepiasi sapnuose ir žvaigždėse. Kaip danguje, taip ir žemėje. Mokėjimas vaikščioti plonyte juos skiriančia horizonto linija yra menas. O menas – tai magija. Iliuzijos realybė yra beribė erdvė, apsukanti galvą iki patiki, kad realybė ir iliuzija egzistuoja skyriumi.

Taip, aš aiškinu sapnus ir jau daug metų skaitau žvaigždes. Gana greitai nudžiuginsiu žmones, laukiančius knygos apie sapnus. O kol kas knygoje „Iliuzijų meistras. Roma“ siekiu atkreipti skaitytojo dėmesį į tai, kad Žmogus yra kur kas didesnis nei jo atspindys veidrodyje. Tas dydis slypi vidinėse gelmėse, į kurias beldžiuosi per sapnus. Knygoje „Iliuzijų meistras. Roma“ sapnai – tai vartai į ten, kur realizmas užveria duris.