„Kainas ir Abelis“: romanas, kurio vieta – geroms knygoms skirtoje lentynoje

Parašyti Jeffrey Archer knygos „Kainas ir Abelis“ apžvalgą bandžiau ne kartą. Pradėdavau, suraitydavau kelis sakinius, o tada storulė (590 puslapių) knyga sugundydavo atsiversti. Manydavau sau, pasitikslinsiu siužetą ar kokį vardą, o kai pakeldavau akis, būdavo ištirpusi mažiausiai valanda.

Iki „Kaino ir Abelio“ per keliolika metų skaitymo spėjau lygiai taip pat įsimylėti vieną nedidelį maginės fantastikos romaną. Tad, panašu, pernai „BALTO“ knygų leidykla išleido antrą knygą, kurią galiu atsiversti absoliučiai bet kurioje vietoje ir imti skaityti, o pasakojimas tarsi gyvas iškyla mintyse. Romanas man toks įtraukiantis, kad net norėdama pasitikslinti jo leidimo metus pasilikau pirštą tarp ką tik baigtų skaityti puslapių, kad jų neužversčiau, nors knygą spėjau perskaityti skersai išilgai.

Tačiau gana tų pagyrų – pasistengsiu nuosekliai papasakoti kodėl tie, kam patinka ramiai, pernelyg neįmantraujant, tačiau puikiai valdant pasakojimo vingius, parašyti klasikiniai romanai, turėtų „Kainą ir Abelį“ pasidėti labai į geroms knygoms skirtą lentyną.

J. Archeris nebuvo tas rašytojas, kuris skrebenti pasakojimus pradėjo dar paauglystėje. Gimęs 1940 m. jis politikavo, užsiėmė finansais, kol galiausiai jį ištiko finansinė krizė. Išsrėbęs prisivirtą košę, J. Archeris parašė pirmąją knygą – „Nei pensu daugiau, nei pensu mažiau“. Knyga buvo pastebėta agento, išleista JAV, vėliau išplito po pasaulį. Visa tai įvyko tuomet, kai rašytojui buvo jau 34-eri. O „Kainas ir Abelis“, vadinamas sėkmingiausia jo knyga, dienos šviesą išvydo po penkerių metų. Romanas buvo toks sėkmingas, kad pagal jį buvo pastatytas serialas televizijai, o knyga išleista 33 mln. tiražu visame pasaulyje.

Du skirtingi pasauliai

Laikmečio, kada knyga buvo parašyta, įtaka justi skaitant: pasakojimas ramus, neskubraus tempo, tačiau ir neištęstas nereikalingais peizažų aprašymais. J. Archeris žodis po žodžio nulipdo visų pagrindinių knygos veikėjų portretus, papasakoja aplinkybes, su kuriomis kiekvienas susijęs, tačiau nei kruopelyte daugiau nei šią akimirką būtina žinoti skaitytojui. Galbūt todėl pasakojimas prikausto nuo pirmojo puslapio – čia tikrai nerasite tokių vietų, kurias norėsite praversti kiek greičiau ar tokių, kurios privers laukti beveik 600 puslapių knygos pabaigos.

Įsitraukti priverčia ir tai, kad romane netrūksta tikslių istorinių faktų. Pavyzdžiui, vienas reikšmingiausių knygos herojams momentų susijęs su legendinio „Titaniko“ nuskendimu arba su taip vadinamu Juoduoju ketvirtadieniu – 1929 m. akcijų biržos griūtimi ir Didžiąja depresija. Visame šitame sukasi Viljamas Louelis Kainas, gimęs turtingoje amerikiečio bankininko šeimoje ir augintas taip, kad galėtų valdyti banką taip, kaip valdė jo senelis ir tėvas.

Kad knyga nebūtų perdėm amerikietiška, antrasis šios istorijos dalyvis gimsta Lenkijos glūdumoje, pamiškėje – lygiai tą pačią dieną, kaip ir mano jau minėtas V. L. Kainas. Jam pasiseka mažiau, mat nuo pat pradžių jo kelyje šviečia tik skurdas, badas ir, atrodytų, jokių prošvaisčių geresniam gyvenimui. Vaikino, tam kartui pavadinto Vladeku, akimis matome nemažai kur kas arčiau Lietuvos nutikusių įvykių: Lenkijos okupaciją, žudomus didikus, šalį užgrobusius rusus, tremtį ir Sibirą, o galiausiai – net ir Turkiją, kurią nuoširdus ir teisingumo jausmo nestokojantis Vladekas pasiekia pačiu neįtikėtiniausiu būdu.

Kaip visose gerose istorijose būna, šių dviejų neeilinių asmenybių gyvenimai netikėtai persipina, tačiau to pasekmės – ne pačios maloniausios. Kaip rašoma knygos anotacijoje, herojai įsivelia į ilgą, kelis dešimtmečius trunkančią, kovą, o momentas, kai paaiškėja tiesa ir kova baigiasi, užgniaužia kvapą.

Tik, bijau, kad šitaip pasakodama apie knygą, galiu papasakoti kur kas daugiau nei norėčiau. Mat didžiausias mano noras, kad šią knygą perskaitytų kuo daugiau gerą literatūrą mėgstančių žmonių. „Kaino ir Abelio“ pasakojimas toks gyvas, jog atrodo, kad klausotės istorijos apie kažkieno, ką prieš keliolika metų pažinojote, gyvenimą. Tokį įspūdį sukuria už pagrindinių veikėjų esantis istorinis knygos fonas, kurio detalės girdėtos šimtus kartų, pradedant mokyklos suolu, baigiant kasdieniu gyvenimu.

Juk visada įdomu sužinoti negirdėtų dalykų apie kažką, kas, atrodo, buvo jūsų senelių kaimynas, tolimas giminaitis ar keistuolis prašalaitis, kurį sutikdavote kiekvieną trečiadienį eidami namo. Štai kokį artumo įspūdį rašant „Kainą ir Abelį“ pavyko sukurti J. Archeriui.