K. Atkinson „Užmirštos bylos“: jautrus detektyvas, besistengiantis apsaugoti moteris ir šunis

Agatos Christie ir klasikinių britų detektyvų gerbėjai turėtų nepraleisti ką tik lietuviškai pasirodžiusio britų rašytojos Kate Atkinson romano „Užmirštos bylos“. Tai ne tik įtraukiantis detektyvas, bet ir daugiasluoksnė šeimos saga.

Už nuopelnus literatūrai Britanijos imperijos ordinu apdovanota K. Atkinson turi nemažą gerbėjų ratą Lietuvoje. Jos romanai „Griuvėsių dievas“, „Gyvenimas po gyvenimo“, „Anapus fotografijų“ vertinami ir skaitomi iki šiol, tad ką tik pasirodęs detektyvinis romanas – gera proga susipažinti su šiek tiek kitokiu rašytojos amplua.

„Užmirštos bylos“ nukelia į Kembridžą, kur privatus detektyvas Džeksonas Brodis leidžia dienas užsiimdamas nuobodžiais darbais: seka neištikimybe įtariamą moterį ir ieško dingusių kačių, bet staiga, vos per porą savaičių, lyg iš dangaus nukrinta trys sudėtingos, ilgą laiką neišnarpliotos bylos. Pasirodo, kai kurie dalykai ne veltui slepiami ištisus dešimtmečius. „Užmiršos bylos“ įkvėpė ir BBC TV serialą.

Kviečiame skaityti išskirtinį Lietuvos skaitytojams skirtą K. Atkinson interviu. Rašytoją kalbina „Užmirštas bylas“ į lietuvių kalbą išvertusi Augustė Burbaitė.

Lietuvos skaitytojams esate pažįstama iš istorinių romanų „Gyvenimas po gyvenimo“, „Griuvėsių dievas“ ir „Anapus fotografijų“. Ką tik lietuviškai pasirodė „Užmirštos bylos“ – pirmasis jūsų detektyvas. Kaip vertinate šią knygą bendrame kūrybos kontekste?

Nepasakyčiau, kad rašydama šį romaną kaip nors išskyriau jį iš kitų. Tik po kurio laiko pripažinau, kad Džeksono Brodžio serija skiriasi nuo likusių mano knygų. Tiesa, iki šiol noriu priešintis, kai „Užmirštoms byloms“ klijuojamas aiškus žanras – žmonės nepelnytai šią istoriją supaprastina.

Rašote jau ne vieną dešimtmetį, esate išleidusi 15 knygų. Visgi rašytojos karjerą pradėjote gana vėlai. Kas jus paskatino? Ar vėlyva pradžia turėjo privalumų?

Kai išleidau pirmąjį romaną, man buvo 43-eji. Nepavadinčiau to vėlyva pradžia. Bent jau dabar, 73-ejų, taip neatrodo. Be to, jau anksčiau buvau publikavusi apsakymų žurnaluose. Pradėjęs rašyti vyresniame amžiuje, turi žymiai daugiau gyvenimiškos patirties, iš kurios gali semtis įkvėpimo.

Džeksonas Brodis – netipinis detektyvas. Jis nuolat užmezga pernelyg familiarius santykius su klientais, lengvai pasiduoda emocijoms, nusižengia savo principams. Kas buvo įdomiausia kuriant šį personažą?

Man buvo įdomu rašyti apie vyrą – iki tol visų mano romanų pagrindinės veikėjos buvo moterys. Džeksonas labai mėgstamas tarp skaitytojų moterų, tikriausiai todėl, kad giliai širdyje jis turi daug atjautos (turbūt maniškės) ir nuolat mėgina apsaugoti moteris bei šunis. Be to, jis labai patriotiškas jorkšyrietis, o tai užkabina jautrią stygą, nes nors ir nebegyvenu Jorkšyre, ten visada bus mano namai.

Romane „Užmirštos bylos“ paliečiate smurto prieš moteris problemą. Ne tik šaltai vaizduojate smurto aktus, bet ir gilinatės į jų priežastis bei padarinius. Kodėl nusprendėte kalbėti šia tema? Apskritai, ar žanrinę literatūrą laikote terpe socialinei kritikai?

Nesirinkau šios temos specialiai. Kad ir kokie būtų autoriaus įsitikinimai, jie neturi nustelbti istorijos. Be abejo, grožinė literatūra gali būti naudojama socialinei kritikai reikšti – pavyzdžiui, Dickensas rašė apie sudėtingą skurstančiųjų ir beturčių padėtį, Austen – apie moters gyvenimo sunkumus. Bet aš tvirtai tikiu, kad ta kritika turi būti natūraliai įpinta į siužetą ir bendrą kuriamo pasaulio vaizdą, nes žmonėms romanų skaitymas visų pirma yra pramoga.

Romane apstu ryškių, komiškų, intriguojančių veikėjų: nuolat besiriejančios seserys Lend, pulką kačių auginanti senutė Binkė, melancholiškas našlys Teo ir daug kitų. Kuris personažas jums pačiai įsiminė labiausiai?

Manau, Teo. Jis toks liūdnas, o aš niekaip negalėjau sušvelninti to liūdesio.

Kodėl žmones taip traukia detektyvai? Kokie detektyvų autoriai jums paliko didžiausią įspūdį?

Labai anksti pradėjau skaityti Agathą Christie. Iki šiol skaitau jos knygas. Žaviuosi jos neblėstančiu gebėjimu prigalvoti netikėtų siužetų, nors, regis, karjeros pabaigoje ji ėmė gerokai dėl to kamuotis. Labai ją suprantu! Žmones traukia intriguojančios istorijos, o detektyviniuose romanuose jų gausu.

Gal norėtumėte ką nors perduoti savo skaitytojams Lietuvoje, kurie tik pradeda pažintį su jūsų detektyvinių romanų serija?

Dieve, ką čia pasakius? Sveiki atvykę į Džeksono Brodžio pasaulį, tikiuosi, ši knyga jums patiks bent tiek, kad norėsite dar į jį sugrįžti!