Įsimylėjęs dangų: Trentas Daltonas interviu pasakoja apie naująją knygą

Nenuostabu, kad australų rašytojas Trentas Daltonas yra vienas paklausiausių šių dienų rašytojų. Jis kuklus, linksmas, atviras ir įžvalgus. Jis užkrečiančiai pozityvus, ir šis jo požiūris į gyvenimą persmelkia ir kūrybą.

Bestseleriu tapusios ir daugybę apdovanojimų pelniusios knygos „Berniukas nuryja visatą“, kuri pavadinta naująja klasika, autorius išleido antrą romaną „Visi mūsų tviskantys dangūs“ (abi knygas iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019, 2021)) – epinę odisėja apie meilę ir pavojų, tamsą ir šviesą, kaulus ir mėlyną dangų. Savo pagrindiniu veikėju autorius ir vėl pasirinko vaiką – šįkart dvylikametę Molę, kuri veda skaitytoją per magišką ir daugiasluoksnį pasakojimą.

Apie naujos knygos sukūrimo aplinkybes Trentas Daltonas papasakojo australų rašytojai ir žurnalistei Zacharey Jane.

„Viskas iš mano praeities, iš vaikystės ir paauglystės, praleistos Braken Ridžo socialinių būstų kvartale Brisbeno pakraštyje. Dabar man jau keturiadešimt vieneri, mano gyvenimas saugus ir stabilus, bet 1980–1990 metais gyvenau knygos „Berniukas nuryja visatą“ realybėje.

Todėl ir Molė Huk yra daug kuo panaši į Ilajų Belą. Mane žavi australų vaikų istorijos, tų vaikų, kurie kiekvieną dieną kovoja dėl išlikimo tokioje aplinkoje, kur nesunkiai gali užgesti meilė gyvenimui. Galvoju apie juose slypintį magijos potencialą. Kasdien po pietų jie grįžta iš mokyklos namo, kur jų galbūt laukia smurtas, suaugusieji, nesugebantys susitvarkyti su savo pačių problemomis, ir ne visada norintys ir galintys pasirūpinti savo vaikais. Viskas, kas jiems lieka – tai panirti į istorijas, į geresnį ir gražesnį pasaulį.

Molės Huk gyvenimas 1942-ųjų Darvine yra toks sunkus, kad ji įsitikinusi, jog yra prakeikta. O kai iš dangaus pasipila bombos, ji įgyvendina didįjį pabėgimo planą – iškeliauja į Australijos gilumą, į vynmedžių miškų kraštą ieškoti raganiaus, prakeikusio jos šeimą.“

Naujoji Trento Daltono knyga – tai meilės laiškas savo šaliai ir odė gebėjimui žvelgti aukštyn

„Darvine Australija atsiskleidžia visu savo grožiu. Dangus, saulė, jūra – ten nuostabu! Kai žinai nepaprastą šio miesto istoriją, įspūdis dar sustiprėja. Pastaruosius du dešimtmečius aš nemažai laiko praleidau domėdamasis Australijos vaidmeniu Antrajame pasauliniame kare, skaitydamas suvokiau, kad per visą karą nebuvo tokios neįtikėtinos dienos kaip 1942-ųjų vasario 19 diena. Šią lemtingą dieną Darvino gyventojai, pakėlę akis į dangų, išvydo atskrendančią japonų lėktuvų eskadrilę, pasirengusią sulyginti jų miestą, jų namus su žeme. Sunku įsivaizduoti, ką tą akimirką turėjo jausti žmogus, bet pats įvykis gali tapti naujo, magiško nuotykio pradžia.“

Ir tikrai, knygoje „Visi mūsų tviskantys dangūs” atsiskleidžia Daltono gebėjimas perpinti tikrus įvykius su išgalvoto pasakojimo gijomis. Siužetas rutuliojasi nenuspėjamai ir prikausto skaitytojo dėmesį, kartu suteikdamas reto grožio kūrinio kontekste galimybę susipažinti su mažai žinomais istoriniais įvykiais ir asmenybėmis. Puikus pavyzdys – į knygos siužetą įpinta japonų piloto Hajime Toyoshima įstorija.

„Knygos veikėjo Jukijo Mikio prototipas – realus asmuo, japonų pilotas Hajime Toyoshima, dalyvavęs Darvino antskrydyje. Jo lėktuvas buvo numuštas virš Australijos teritorijos, ir jis nukrito Melvilio saloje. Susitvarstęs sužeistą galvą, jis su ginklu rankoje patraukė kur akys veda per laukinę Australiją. Klajojantį pilotą savanoje sutikusi Molė iš pradžių palaiko jį priešu, bet vėliau, į kelionės pabaigą, jie tampa geriausiais draugais.“

Dangus labai svarbus romano motyvas

,,Knygoje gausu magiškojo realizmo elementų. Kad ir iš dangaus krintančios dovanos, – šypsosi Trentas Daltonas. – Visa tai tikra, neišgalvota. Visus dalykus, apie kuriuos rašau knygoje, dangus iš tikrųjų kadaise dovanojo Australijai ir jos žmonėms.”

,,Kodėl mes į dangų žvelgiame su tokia mistine pagarba? – svarsto rašytojas. – Kodėl pažvelgus į nakties dangų taip sunku atitraukti akis? Ryte pabudus mėlynas dangus jau laukia mūsų kaip ištikimas draugas ir priverčia pamiršti mus supančią beribę visatą. Kartais reikia sau priminti, kad pakeltum akis aukštyn. Danguje slypi didžiulė galia. Tai nepaprasta – mano knygoje vaikas taip dažnai žiūri į dangų, kad neturi kada susirasti draugų, todėl dangus tampa jo draugu. Dangus tapo ir mano draugu, jis mane supranta, su juo kalbuosi apie sudėtingiausius dalykus, o kartais, pakėlęs akis, tiesiog pasikalbu su savo senuku.“

Pagal užsienio spaudą echo.net.au parengė Herkus Kaminskas