Ilona Madelaine: pažadu, knyga baigsis laimingai!

Bestselerių autorė Ilona MADELAINE nutarė vėl nustebinti gerbėjus – ji ne tik parašė naują romaną „Vilkaširdis“, bet ir nutapė jo herojus viršeliui!

Šveicarijoje gyvenančiai rašytojai šių metų pradžia itin džiugi: ištikimiausi gerbėjai galėjo pasinerti į jos debiutinio romano „Nuodas“ aistras klausydami audioknygą (pagrindinius veikėjus Elzę ir Nojų įgarsino Gabija Siurbytė ir Karolis Kasperavičius), o netrukus laukia šios knygos motyvais sukurtas filmas (pagrindiniai vaidmenys patikėti Jurgitai Jurkutei ir Vytautui Rumšui jaunesniajam). Į Piktavilkius, tarp Dzūkijos miškų pasiklydusį kaimą, grąžina ir naujas – jau trečias – romanas „Vilkaširdis“, kuris bus pristatytas Vilniaus knygų mugėje.

Kokią istoriją pasakojate „Vilkaširdyje“?

Kai praėjusį pavasarį iškart po Vilniaus knygų mugės sėdau rašyti, žinojau viena – noriu pasilinksminti ir gerai praleisti laiką.

Taip ir nutiko?

Jei atvirai, rašymas yra darbas, iliuzijas, kad tik smagiai taukšėsi kompiuterio klavišais, reikia pamiršti. Tačiau tikrai buvo lengviau nei su „Viesulu“. Norėjau, jog skaitant „Vilkaširdį“ būtų jauku ir šilta, tačiau kad nebūtų pernelyg saldu, įdėjau keletą tvistų.

Rašant buvo ir sunkių akimirkų, bet buvo ir džiugių – tikiuosi, skaitytojos juoksis balsu. Rašydama gyvenu tuo pasakojimu ir herojais. Taip įsigyvenu, kad kartais tampa sunku susigaudyti realiame gyvenime. Pamirštu, ko atvažiavau į parduotuvę. Ne ten išlipu iš autobuso. Atsiduriu autostradoje, nors važiavau pas draugę tame pačiame mieste. O kartą du sykius išsiploviau galvą dušo žele: juokingiausia, kad supratau pirmąsyk tai padariusi, pasijuokiau iš savęs ir vėl padariau tą patį.

Šįkart nutarėte ne tik rašyti, bet ir piešti – viršeliui nutapėte veikėjų portretus, knygos puslapiai iliustruoti gėlėmis.

Jau pirmasis mano romanas „Nuodas“ neapsiėjo be piešinių: ten galima rasti Piktavilkių, kuriame ir verda aistros, žemėlapį. Jį nusipiešiau dar rašydama – kad nesusipainiočiau, kas kur gyvena, neparašyčiau, kaip ryte per tvorą mato vieną kaimyną, vakare – jau kitą. Antrąjį romaną „Viesulas“ sumaniau papuošti iliustracijomis ant kalkinio popieriaus, tie, kas nori, gali pasipuošti knygą, ir nupiešiau du žavius atvirukus – lyg linkėjimus iš Šveicarijos kalnų kurorto, kuriame gyvena herojai. Rašydama trečią romaną supratau, kad atėjo laikas įgyvendinti seną svajonę – nupiešti ir iliustraciją viršeliui. Juolab dabar pasaulyje tokie labai populiarūs.

Man nuo vaikystės patinka piešti, lankiau Lazdijų meno mokyklą, vėliau įgijau dailės ir technologijų mokytojos diplomą. Tačiau po studijų pasukau visiškai kitu keliu – dirbau rinkodaros srityje.

Vėl tapyti pradėjote, kai jau gyvenote Šveicarijoje ir išgirdote visiškai netikėtą diagnozę – depresija…

… o tai nustatęs gydytojas paklausė, ką patiko daryti vaikystėje. Neabejodama atsakiau –piešti. Buvau visiškoje duobėje, savimi nepasitikėjau, teptuko rankose buvau nelaikiusi daugybę metų. Net neabejojau, kad viską, ko tik imsiuosi, sugadinsiu. Nusipirkau pigiausius dažus, netgi nutariau neleisti pinigų drobei, įsigijau įrėmintą nuotrauką už porą eurų, nusprendžiau – tiks. Kai paėmiau teptuką į rankas, pamačiau, kad tapau vien tamsiais atspalviais. Tik ilgainiui atėjo noras žaisti spalvomis ir pabandyti tapyti ne abstrakciją. Bet ir tada nekilo ranka leisti pinigus drobei, gatvėje radau faneros plokštę – kažkas paliko nuo „Ikea“ komodos. Nusigruntavau ir pradėjau tapyti moters veidą. O tapydama vis klausydavau meilės romanų…

Ir nutarėte pati pabandyti rašyti?

Pernai grįžusi iš knygų mugės vyrui pasakojau įspūdžius, o jis ir sako: „Vis bandau prisiminti, kaip tu pradėjau rašyti…“ Mat drauge su tapymu buvo kilęs ir noras siūti, ne vieną suknelę pasisiuvau, mokėjau – mano močiutė buvo siuvėja. Kaip sakė vyras: „Išeinu ryte į darbą – palieku tave prie siuvimo mašinos. Grįžtu, ant stalo siuvimo mašinos nebėra, visur priklijuota mažų lapukų, ir puoli pasakoti, kaip dabar rašysi knygą…“ Taip ir buvo – vieną dieną supratau, kad noriu rašyti meilės romaną. Matyt, perskaičiau viską, kas tik buvo išversta į lietuvių kalbą.

Minėjote, kad kai jau sėdote rašyti, pirmiausia nutarėte aprašyti, kaip klegėdamos draugės išsiruošia į naktinį klubą…

Esu įsitikinusi, jog rašymas puikiausia terapija. Kiekvienas pasirenka, ar nori ant popieriaus lapo išrašyti savo emocijas – tada rašo dienoraštį, ar kurti ir savo jausmus perteikti eilėmis, o gal pasakojimais. Man buvo liūdna, sėdėjau namuose, vartojau vaistus ir norėjau rašyti linksmas istorijas. Pradėjau nuo pasakojimo, kaip susitinku su draugėmis ir einame pasiausti. Prirašiau nemažai, tačiau po kurio laiko geriems metams apleidau rašymą – įstojau studijuoti rinkodaros, norėjau sau įrodyti, kad galiu. Gavusi diplomą, vėl susiradau savo pasakojimus, viską perrašiau, ir taip atsirado romanas „Nuodas“. Iš pirmojo rankraščio ten liko tik kelios scenos!

Kaip manote, už ką jus myli skaitytojai?

Rašau tokią knygą, kokią pati norėčiau skaityti. Esu išprotėjusi dėl meilės romanų. Rašydama laikausi žanro taisyklių – man būtina laiminga pabaiga. Meilės romanas – komforto literatūra. Net ir dark romance! Rašau ir įsivaizduoju tokias merginas kaip aš. Aš noriu nuotykių, mano skaitytojos – taip pat. Noriu, kad jos patirtų tokį jausmą kaip leisdama laiką su drauge – šiek tiek paverki, tada pasijuoki ir pasidžiaugi. Visada stengiuosi įdėti kažką tikro, girdėto, suplaku taip, kad skaitytojos save taip pat atpažintų ar pasijustų viena iš tų draugių.

„Vilkaširdį“ užbaigiate autorės žodžiu, kuriame rašote, kad įkvėpimo istorijoms semiatės iš draugių.

Gerai, kad jų tiek daug turiu! Tarkim, turiu draugę, kuri vaikšto į pasimatymus. Kai susitinkame, net neatsiklaususi pasiimu jos telefoną ir nusifotografuoju žinutes, kurias jai rašo simpatijos. Kas ten žino, gal pravers? Kaip reaguoja draugė? Juokiasi. Kai rašiau Mortos skyrybų istoriją, taip ir sudėjau: šeimos subyrėjimo priežastį paėmiau iš vienos pasakojimo, pasekmes – iš kitos. Tarkim, frazė „Vyras vaikus pasiima penktadienio pietums, o šunį savaitgaliams“ – tikra, išgirdau iš draugės. Tad istorijos išgalvotos, bet sudėliotos iš realaus gyvenimo akimirkų. Kas įdomiausia, tikri faktai dažnai atkreipia dėmesį ir sulaukiu atsiliepimų, kad taip gyvenime nebūna!

Vilniaus knygų mugėje romano „Vilkaširdis“ pristatymą moderuos ištikima jūsų kūrybos gerbėja Simona Maračinskienė, bookstagrame žinoma kaip @knyginėju.

Kažkada Simona pakvietė apsilankyti savo knygų klube Pasvalyje, man labai patiko, kokią atmosferą ji sukūrė drauge su knygynėlio moterimis. Pasitariau su knygos redaktore, ir nutarėme pabandyti šiltą mažo klubo atmosferą perkelti ir į Vilniaus knygų mugės šurmulį.

Kaip jaučiasi rašytoja, kai jos sukurti herojai pradeda savo gyvenimą? Romanas „Nuodas“ įgarsintas, pagal jį sukurtas filmas…

Labai keistas jausmas, tarsi paralelinė tikrovė – tos istorijos iškeliavo iš manęs, tačiau toliau gyvena nepriklausomą gyvenimą. Iki šiol atsimenu kaip nerealiausią man nutikusį dalyką, kai gavau kino režisieriaus ir prodiuserio Tado Vidmanto žinutę, ar nenorėčiau, kad mano romanas virstų filmu… Jis mano knygą atrado panaršęs skaitytojų atsiliepimus knygos.lt. Filmą kūrė jo kolega režisierius Robertas Kuliūnas. Iki šiol negaliu patikėti, kad mano Elzės ir Nojaus istorija atgijo.

Jau skelbiami specialūs „Nuodo“ seansai – su TV3 laidos „Pasaulis pagal moteris“ vedėja Kristina Rimiene apvažiuosite didžiuosius Lietuvos miestus. Prieš premjerą prašysite filmo kūrėjų pasižiūrėti juostą iš anksto – kad būtų ramiau?

Kol kas kaip ir visi mačiau tik filmo reklaminį filmuką – labai gražus. Manau, pirmąsyk žiūrėsiu filmą kino salėje drauge su savo skaitytojomis – noriu jausti tą patį, ką ir jos.