Gytis Padegimas apie Gražiną Balandytę: „Ją dar vaikas buvau įsimylėjęs“

Režisierius Gytis Padegimas atviras – Gražiną Balandytę myli nuo vaikystės, kai spektaklyje  „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ išvydo Meilutę, kurią vaidino ši aktorė. Vėliau Gražina kūrė vaidmenis ne vienoje jo statytoje pjesėje, jam ji patikėjo režisuoti savo kūrybos vakarą šešiasdešimtmečio proga. 

Prisiminimais apie pažintį su legendine aktore ir bendrą darbą Gytis Padegimas dalinsis Jurgitos Lieponės knygos „Mūsų brangioji Gražina. Gražinos Balandytės gyvenimo istorija“ pristatyme, kuris rugsėjo 23 dieną 18 valandą vyks Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Konferencijų salėje. Prieš šį susitikimą siūlome paskaityti ištrauką – Gyčio Padegimo interviu – iš šios knygos.   

…

„Regina Balandyte“, – per repeticiją šūktelėjo režisierius Gytis Padegimas. „Aš Gražina“, – atšovė ji. Tačiau režisieriui ir toliau painiodavosi dviejų aktorių vardai – ne kartą ir aktorę Reginą Varnaitę yra pavadinęs Gražina. 

„Ir negaliu pasakyti, kodėl. Juk aš tikrai žinojau jų abiejų vardus, žinojau, kuri yra kuri, ir esu šviesaus proto. Tačiau man taip išsitardavo. O jos ant manęs ir nepykdavo“, – juokėsi režisierius. Prisiminti Gražiną jam malonu, o prisiminimų – ne vienas, nors ji vaidino tik keliuose jo režisuotuose spektakliuose. 

– Režisieriau, kokie pirmieji prisiminimai, mintys išgirdus Gražinos Balandytės vardą ir pavardę? 

– Prisimenu ją labai įdomiai. Iš mano pirmųjų teatrinių įspūdžių labai įstrigęs spektaklis „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Ji vadino Meilutę. Spektaklyje buvo Širdukas ir Meilutė, kurie leidžiasi į kelionę. Gražina scenoje buvo tokia graži. Ją dar vaikas buvau įsimylėjęs. Bet tada visi vaikai, visi berniukai ją įsimylėjo. Gražina vaidino šalia pirmųjų lietuvių teatro aktorių Petro Kubertavičiaus ir Antaninos Vainiūnaitės. Ji dar scenoje susitiko su pirmųjų mūsų aktorių karta. 

Išsaugojau mamos prisiminimą. Kartą ji lankėsi tuomet populiariame Kauno restorane „Tulpė“, o prie gretimo staliuko prisėdo dar visai jaunutė Gražina Balandytė ir jau patyręs aktorius Algimantas Voščikas. Iš jų kalbos buvo galima suprasti, kad į „Tulpę“ jiedu atėjo po vieno pirmųjų jos spektaklių Kaune. Voščikas labai ją drąsino, o ji jautėsi nedrąsiai. Juk nebuvo baigusi jokio teatrinio mokslo. Vėliau su Voščiku jie tapo bičiuliais, jis buvo jos mentorius, vedlys, o Gražina jam vis krėsdavo šposus. Garsiausias nuotykis, kai po jos skambučio Voščikas nuėjo į partijos komitetą atsiimti garbės rašto.

Jos karjeros pradžioje mačiau bene visus spektaklius, kuriuose Balandytė vaidino, nes nuolat lankiausi teatre. Iš visų aktorių ji man bene labiausiai įstrigusi. 

Dar labai ryškiai atsimenu jaunystės metu per televiziją girdėtą jos interviu, kuris mane, pasirodo, paveikė visam gyvenimui. Gražina sakė: „Nemėgstu nešioti tamsių akinių nuo saulės, nes akys yra sielos veidrodis, tai kodėl jas reikia slėpti? Kodėl akys neturi švytėti?“ 

Man tai liko pasąmonėje, akinius nuo saulės iki šiol imu tik tada, kai saulė plieskia labai stipriai. Toks keistas momentas. 

Su Gražina pirmą kartą betarpiškai susitikau 1974-aisiais. Prieš metus Kauno teatre pastačiau pirmąjį savo spektaklį, jis buvo sėkmingas. Netrukus tuometis teatro direktorius Romualdas Tumpa mane, baigusį trečiąjį režisūros kursą, pakvietė statyti antrą spektaklį. 

Geriau būtų nekvietęs ir geriau būčiau nesutikęs, nes artėjo kažkokia Sovietų Sąjungos jubiliejinė data, reikėjo statyti vienos iš respublikų kūrėjų pjesę. Jie išsirinko kirgizų autoriaus Marato Baidžijevo pjesę „Šventė kiekvienuos namuos“.

Aš, jaunas režisierius, jaučiausi novatorius, galvoje kirbėjo lenkų režisierius Ježis Grotovskis ir prancūzas Antonenas Arto. Ieškodamas naujų formų sugalvojau kitokį repeticijų procesą. Buvo repetuojama herojės vyro ir tėvo scena, o Gražina Balandytė turėjo į repeticiją įsitraukti vėliau. Padariau taip: rašiau raštelį ir paprašiau jos reikiamu metu įeiti į repeticijų salę kaip herojei. Prašiau išprovokuoti. Raštelyje, kurį palikau teatro budėtojui, nurodžiau, ką ji turėtų padaryti. Kitaip tariant, jai skirtu laiku Balandytė turėjo ateiti prie teatro budėtojo, perskaityti jai paliktą raštelį ir iš karto įeiti vaidindama. Net labas nepasakius. Sukelti šoką, nes kiti aktoriai to nežinojo. Repetuojame, laukiu, pačiam įdomu, kaip pavyks tokia inovacija, kaip išlaušim kulminaciją, kokia bus improvizacija. Kai ateina sutartas laikas, kažkur netoliese girdžiu tarsi verksmą. Tada atsidaro salės durys, įeina visa apsiverkusi Balandytė. Ir prapliumpa: „Nieko nesuprantu, ką turiu daryti, aš gi jokio mokslo nebaigus, o jūs čia iš visokių institutų išsigalvojate. Aš nežinau, aš pasimetusi.“ 

Toks buvo mūsų pirmas susitikimas.

Gražina buvo nepaprastos intuicijos aktorė, emocionali. Visi stanislavskiai, čechovai ir kiti teatro korifėjai aiškina, kad teatro sistemos, mokymai reikalingi žmonėms, kurie turi vidutinius gabumus. Labai talentingiems, kuriems duota prigimties ir gamtos, nereikia jokių sistemų. Jie ateina ir daro tai, ką reikia daryti. Gražina ir buvo tokia aktorė. 

Nežinau, gal tai legenda, bet teatro žmonės pasakodavo, kad gavusi vaidmenį ji negali vaidinti, kol nepameta teksto… Pavyzdžiui, nepalieka kur žuvies krautuvėje ant prekystalio. Kai taip nutinka – tada vaidmuo jai pradeda sektis, tada ji gali puikiai repetuoti. 

Balandytė buvo pilna vitališkumo, gyvybės, o ne schemų, ne sugalvotų koncepcijų. Kiti aktoriai, būna, išprotauja, atsiranda loginiai ryšiai. Ji ėjo ir darė, ją nešė jos emocinė patirtis, kuri turbūt atėjo iš šeimos. 

Gražina turėjo įgimtą emocinį atvirumą, nuoširdumą. Prisimenu to meto garsias aktores Rūtą Staliliūnaitę, Doloresą Kazragytę. Nuostabios aktorės, su kuriomis teko dirbti. Jos su ja ir konkuravo, ir draugavo, ir keitėsi, dubliavosi. Tačiau Balandytė buvo emocionaliausia, moteriškiausia gerąja žodžio prasme, net ir seksualiausia. Moteriškas spinduliavimas, intelektas jos prigimtinių nuostabių apsireiškimų neslopino.

– Buvote įsimylėjęs?  

– Kaip ir sakiau – vaikystėje. Paskui mes labai gražiai draugavome. Kai 1980-aisiais pagal Juozo Grušo pjesę stačiau spektaklį „Gintarinė vila“, Gražina jame vaidino poroje su Petru Venslovu. Ji buvo pagrindinė herojė Elzė Žigienė, garsaus oftalmologo žmona. Graži, žavinga, bet miesčioniškų pažiūrų. Jos herojė vyrą spausdavo daryti kuo daugiau operacijų, nes turėjo svajonę pasistatyti gintarinę vilą. Labai džiaugiuosi, kad būtent ji vaidino, nes jei šis vaidmuo būtų tekęs kitai aktorei – jis taptų schematiškas, nemalonus, ir visas spektaklis liktų gana primityvus. Jam labai padėjo moteriškas Gražinos žavesys. Buvo labai įdomu stebėti, kaip ji savo vyrą ne uzurpuoja, o paveikia meile, apgaubia grožiu. Labai džiaugiausi ir dėl to, kad ji gali kurti tokius vaidmenis, kuriuose yra žmogaus negatyvumo, kurio veiksmams žiūrovas nepritaria. Nebūti tik heroje su visais pliusais. 

Visuose jos vaidmenyse buvo jaučiamas gyvas, tikras žmogus. Kad ir ką ji vaidintų. Gražina buvo artima su Juozu Grušu, jis ją labai mėgo. Antra vertus, buvo neįmanoma jos nemėgti, nes tai žmogus, kuris spinduliavo, kuris šildė savo emocija. Ir kuris buvo be nuotolio. Vos su ja susitikęs jautiesi, kad šalia būti gera, lydėjo seseriškas jausmas, moteriškas, jis tarsi apgaubdavo. Gražina aplink save mokėjo kurti atmosferą. 

– Jums, jaunam režisieriui, nebuvo nuostabos, kad taip puikiai vadina medicinos seselė, nebaigusi jokių teatro mokslų? 

– Tuo metu apie tai negalvojau, man ji buvo aktorė, kaip ir visos, net viena iš geriausių. Nuoširdi, tikra. Tiesą sakant, Gražina mano spektakliuose ne tiek daug vaidino. Vienas iš jos sukurtų vaidmenų – Marko Zingerio pjesėje „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“. Čia ji taip pat vaidino poroje su Algimantu Masiuliu, jiedu buvo rusų emigrantai Paryžiuje, baltasis pulkininkas ir pulkininkienė. Šiame spektaklyje itin atsikleidė Balandytės aristokratiški genai: kaip ji mokėjo būti, vaikščioti, kalbėti. 

Dar vienas didelis jos vaidmuo – mano spektaklyje „Laikas ir Konvėjai“ pagal Džono Boinstono Pristlio pjesę. Šiame spektaklyje ji dubliavosi su Rūta Staliliūnaite, o pjesė pasakojo anglų šeimos istoriją po Pirmojo pasaulinio karo, o vaidmuo – daugiavaikės mamos. Aš galvoju: kodėl taip keistai pasielgiau? Mamą vaidino dvi aktorės, kurios pačios vaikų neturėjo. Bet abi buvo puikios, nors ir skirtingos. 

Paskutinį vaidmenį mano spektaklyje ji suvaidino 1997 metais – karalienę Eleonorą Akvinietę Džeimso Goldmano pjesėje „Liūtas žiemą“. Liūtas – Algimantas Masiulis, o ji buvo liūtė. Pjesė apie karalių porą, kurie vienas kitą mylėjo, o ji vis norėjo kartu su sūnumis iš karaliaus perimti valdžią, tačiau dėl to buvo įkalinta. Tai istorinė pjesė apie neišsenkančią meilę vienas kitam ir dviejų asmenybių viso gyvenimo kovą. Tačiau įdomiausia, kad man tos kovos niekaip nereikėjo režisuoti – ji vyko, ją meistriškai kūrė patys aktoriai. Beje, Algimantas Masiulis buvo beprotiškai galantiškas, dabar tai visiškai nemadinga. Jis buvo tas, kuris moteriai padės nusivilkti paltą, pabučiuos ranką ir žers komplimentus. Ir per repeticijas, ir po jų. O štai toje scenoje vyko tikros gladiatorių kautynės – kuris kurį? Savo aktoriniu meistriškumu, savo energija. Masiulis buvo Juozo Miltinio mokinys – tai juk visa garsi prancūzų aktorinė mokykla, kur žodis labai svarbu, pauzė. Kaip žodį ištarti, kaip jį artikuoliuoti? Tos garsiosios Masiulio pauzės! Kaip jis pasako, kaip ilgai galvoja. 

Šią dviejų aktorių meistriškumo pamoką kartą stebėjo ir mano studentai. Jie pasakojo tokį nutikimą. Prasidėjo garsioji Masiulio pauzė. Karalienė jam kažką pasakė, ir jis turėjo reaguoti, bet jam dar reikėjo pagalvoti. Gyvenime juk mes atsakome greitai, o scenoje, jis sakydavo, reikia pabūti, išlaukti. Prasidėjo ilgai trunkanti pauzė. Balandytė vieną kartą į jį žvilgt, kitą, o Masiulis pauzuoja toliau. Gražina dar kartą žvelgia, tarsi prašytų: pasakyk ką nors. Nieko, tyla. 

„Maestro, aš einu į bufetą, kai baigsite pauzuoti, prašom padėjėjai pasakyti, kad mane pakviestų“, – pasakė Balandytė. Tokie Gražkos, kaip ją vadino kolegos, bajeriai, toks išskirtinis humoro jausmas. Dabar teatre tokių akimirkų reta, nes nuotolis, nes bendravimas aptrupėjęs, o tada nebuvo daug modernių technologijų, mes bendravome gyvai. Gražina daug savo energijos, vidinių pastangų nukreipdavo į teatro vidinį gyvenimą. Po premjerų ji būdavo pagrindinė balių, kurie trukdavo net iki ryto ar ilgiau, organizatorė. Nežinau, iš kur vaišių gaudavo, ar pati gamindavo, bet būdavo nuostabūs kulinariniai stalai, nestigo muzikos ir pokštų. Ji buvo pagrindinė mūsų bendrų pasibuvimų teatre siela.

Kai Gražinai sukako šešiasdešimt, ji mane pakvietė režisuoti didžiulį kūrybos vakarą Kauno menininkų namuose. Tai buvo jaukus vakaras, priminęs dienoraštį. Gražina pasakojo apie save, vaidino ištraukas iš spektaklių. 

– Ne vienas senosios kartos teatro žmogus sako: teatre buvo daugiau jausmo, bendrystės. 

– Be abejo. Dabartiniame teatre Gražina būtų nešiuolaikiška – pačia primityviausia žodžio prasme. Bet gilia prasme ji būtų labai šiuolaikiška, nes turėtų tai, ko šiuolaikiniai aktoriai nelabai turi. Šiandien svarbu koncepcija, protas vaidinant tai, kas socialiai svarbu atliepiant temą ar problemą. O ji vadino tą emociją, jausmą, kuris žmogui yra amžinas. Pirmapradžius žmogaus jausmus, egzistencinius, ir darė tai to neįvardydama.

Kauno teatrui vadovavau vienu sudėtingiausių periodų – nuo 1993 iki 1999 metų. Buvo laikas, kai reikėdavo skambinti į ministerijas ir išsimušti algas. Buvo laikas, kai premjerose pirmoje eilėje sėdėdavo ir politikai, ir mafiozai. Ateiname į spektaklį, o mums sako, kad Vilijampolės restorane įvyko garsiosios žudynės. Sunkus tai buvo laikas, tačiau būtent Gražina mane vis guosdavo sakydama: „Režisieriau, žiūrėkite į viską filosofiškai.“ 

– Kalbėdamas apie Gražiną palietėte įdomią temą: moteriškumą, vyro ir moters santykį. Jei šiandien vyras šiuolaikinei moteriai bučiuotų ranką, praleistų pro duris – tai galėtų būti palaikyta net ir netaktu. Kitoks šiandien vyro ir moters santykis. 

– Kelerius metus dėsčiau Danijoje ir ten mačiau, kaip merginos nešioja teatro dekoracijas. Kai joms pasakydavai, kad gal tą gali padaryti vaikinai, jos atšaudavo: o kuo mes prastesnės? Mes galim, mes už juos stipresnės. Kitaip tariant, moterys atsisakė būti riterio garbinimo objektu. Aš sutinku, kad moteris neturi būti kaip lėlė. Bet per kultūrą yra ir iš šimtmečių ateinantis archetipas, kad moteris garbinama dar nuo Mergelės Marijos, kad jai lenkiesi, kad ji susijusi su grožiu, su jautrumu. Man labai gaila, kad tai prarandama. 

Gražina buvo kitokia, dabar madingo feminizmo nepalytėta. Bet ji buvo gerbiama labiau nei daugybė feminisčių. Su ja buvo skaitomasi, ji buvo ne tik laikoma lygia, bet ir daug kur aukštesne už vyrą. Paradoksas, tiesa? Už jokias teises jai nereikėjo kovoti. 

– Kur yra aktoriaus gylis? Ar jį turi pamatyti režisierius, ar jis – duotybė? O gal ateina su branda?

– Manau, aktoriaus profesijoje labai daug lemia prigimtinės savybės. Žinoma, daug ko galima išmokti, pats profesoriauju daugybę metų. Bet visi mokymai, visos sistemos tėra vystymas to, kas duota. Duotybių, ką jau turi žmogus. Žinau keletą aktorių introvertų, tačiau galvoju, kodėl jie pasirinko aktorystę. Juk jie nenori, jie stengiasi išvengti kontakto, yra labai intelektualūs, tačiau kuklūs. Aktorius turi būti tas, kuris eina, kuris atsiveria, turi charizmą, spinduliuoja. Tikras aktorius yra tas, kuris išeina į sceną ir nieko nesako, o visi apstulbsta. Durys atsidaro, įeina žmogus ir spinduliuoja. Ji tą turėjo, net per atstumą. Čia jau genai. Daugybės jaunų žmonių, kurie dabar nori būti aktoriais, aš nesuprantu. Matau, kad tai dirbtina, kad netikra. Turi būti duota – dievulio, tėvų ar gamtos. Gražina ir buvo tokia, dėl to ji iš operacinės galėjo ateiti tiesiai į sceną. Operuoti žmonių sielas. Be jokių mokslų, be jokių įžangų. Be jokių pratarmių. 

Noriu prisiminti vieną intelektualų vaidmenį, kuris nebuvo sausas, buvo sušildytas jos jausmingumo, emocijų. Vytauto Čibiro spektaklyje „Biografija: vaidinimas“ ji sukūrė Antuanetės vaidmenį. Aš tarsi ir dabar matau mizanscenas, ją girdžiu. Laikrodžio mušimą, ką ji veikia, kaip žiūri, ką sako. 

– Jūsų nuomone, kada buvo Gražinos Balandytės aukščiausia nata, branda?

– Ji iš karto įėjo į teatrą ir padarė tą labai ryškiai, atkreipė į save dėmesį. Iš karto buvo kitokia. Brandą įvardyčiau 1970–1980 metais. Bet ji nespėjo scenoje pasenti, buvo žavinga, graži, įdomi. Matėme ją ir kine, o man įsiminęs Raimundo Vabalo filmas „Laiptai į dangų“. Balandytė labai fotogeniška, ją mylėjo kameros, ekranai – visi, kas į ją pažvelgdavo, ar tai būtų gyvos esybės, ar technologiniai dalykai. 

– Minėjote, kad ji vaidino tik keliuose jūsų spektakliuose, nors buvo puiki aktorė. Kodėl? Kaip apskritai režisierius renkasi aktorius? 

– Labai įvairiai. Paprastai aplink režisierių formuojasi jo kraujo grupės, jo kartos žmonės, kurie turi panašią jauseną, mąstyseną. Dabar galvoju, jei suskaičiuotume visus aktorius, kurie mano spektakliuose vaidino ir kurių jau nebėra, Anapilyje būtų galima tris teatrus sukurti. Tiek išėjusiųjų. 

Stačiau labai įvairią dramaturgiją, skirtingą, todėl man vis reikėdavo kitokių aktorių, nes dažnas spektaklis – kitokio tipo. Nebuvo taip, kad įsimyli Balandytę ir būtent tam tipažui statai pjesę. Todėl Gražina ir vaidino keliuose mano spektakliuose. 

– Koks yra sveikas, tinkamas santykis tarp aktoriaus ir režisieriaus? 

– Mano darbo tipas – aktorius yra draugas. Man visiškai nepriimtinas modelis, pavyzdžiui, kaip Juozo Miltinio ar kai kurių šiuolaikinių režisierių, kai galima įžvelgti ir mobingo, ir hierarchijos, kai režisierius yra tos hierarchijos viršūnėje. Valdovas, kuris valdo.

Esu režisierius su humanišku veidu. Dėl to, kad visada į aktorius žiūrėjau kaip į draugus, kartais jie nori tave privatizuoti, tikisi, kad kitame spektaklyje vėl jiems duosi vaidmenį. Bet kitas spektaklis visiškai kitoks, man reikia kitokių aktorių. 

– Nebūna įsižeidę?

– Ne tik įsižeidę, tačiau nei iš šio, nei iš to tampi priešu. 

– O Gražina? 

– Ne. Bent su manimi niekada. 

– Kas jai tiko labiau – komedija ar drama?

– Yra aktorių, kuriems tinka viskas. Pamenu, kaip Regina Varnaitė sakė: „Jei reikia, aš galiu ir čainiką suvaidinti.“ Bet tokių aktorių mažai. Ne visi aktoriai ir ne viską gali vaidinti, yra tam tikras jų diapazonas. Kaip ir gyvenime – mes negalime būti viskuo vienu metu.

Gražina buvo plataus diapazono. Komedija jai labai tiko, drama – taip pat. Retai būna, kad aktorius tiktų ir tam, ir tam. Turbūt Rūtos Staliliūnaitės mes nelabai įsivaizduotume komedijoje? 

Man rodos, Balandytė save realizavo kaip aktorė. Nuo tų jaunučių iki vėlesnių laikų, buvo skalė vaidmenų, kurie atitiko jos patirties ir amžiaus brandos laiką. Nebuvo taip, kad vaidino tik jaunystėje, o vėliau nesugebėjo pereiti į vyresnio amžiaus vaidmenis, nebuvo, kad liko jaunystės laike. Aktorėms taip kartais būna – jos bijo tų vyresnių moterų vaidmenų.