Gabrielė Šilobritaitė iš tinklaraščio book.duo: TOP10 šių metų knygų, galinčių tapti ir jūsų išsigelbėjimu

Metams einant į pabaigą ir artėjant didžiosioms šventėms visada mėgstu atsigręžti į knygas, kurios man padėjo tvarkytis su nerimu, ypač šiais neužtikrintumo kupinais laikais. Į tas, kurios nukeldavo į kitus pasaulius ir apgobdavo kaip jaukus šiltas pledas. Tas pačias geriausias, kurias atradau visai netyčia, bet širdyje nešiosiuosi dar ilgai. Tas, kurios šiais metais buvo tikras išsigelbėjimas – nors skaityti kartais atrodė beprasmiška žinant, kas vyksta pasaulyje, visgi būtent iš knygų sėmiausi atjautos, stiprybės ir drąsos.

Geriausių šiais metais perskaitytų knygų dešimtuką išsirinkti nebuvo lengva, bet pasistengiau į jį sudėti knygų įvairiausiam skoniui – ir rimtų, literatūriškai be galo stiprių romanų, ir tokių, kurios paprasčiausiai sugebėjo įsukti į savo kuriamą visatą, bei tų, kurių tiesiog nesugebėčiau sulyginti su niekuo kitu. Šiame idėjų, akcijų ir reklamos sūkuryje kartais sunku atsirinkti, kas tikrai vertinga, todėl tikiuosi, kad dairydamiesi kalėdinių dovanų artimiesiems ar draugams šiame sąraše galėsite pasisemti įkvėpimo.

A. Cicėnaitė „Anglų kalbos žodynas“

Iš pirmo žvilgsnio su Akvilina Cicėnaite daug bendro neturiu – gimėme labai skirtingais laikais, todėl ir didžioji dalis mūsų patirčių skiriasi, ji jau kurį laiką yra emigravusi iš Lietuvos, o aš čia gyvenu visą gyvenimą. Ji turi vyrą, o aš vieniša ir nesusidūrusi su tokių santykių keliamais iššūkiais. Bet nepaisant viso to, Akvilina man visada atrodė artima siela, o perskaičius „Anglų kalbos žodyną“, skausmingai autobiografišką ir atvirą jos romaną, tas jausmas tik dar labiau sustiprėjo. Čia atsisakoma bet kokio slapstymosi po kaukėmis, bet kokio melo sau ir kitiems. Knyga man pasirodė be galo drąsi – dėl to, apie ką joje kalbama, dėl tų nepatogių minčių, kurias daugelis pasilaikome sau, o Akvilina nusprendė sudėti į žodžius ir atskleisti tiems, kas nori juos išgirsti. Jokioje knygoje nesu skaičiusi taip gražiai ir jautriai kalbant apie vaikų neturėjimą, apie tai, kad tavo mylimiausias žmogus ne visada yra tavo mėgstamiausias žmogus, apie tėvynės ilgesį, kurio čia gausu, ir tą amžiną neišverčiamumą – žodžių, jausmų, patirčių, kuris pirma gali vesti į neviltį, bet galiausiai suteikia tarsi kokią niekam nežinomą galią.

T. Ditlevsen „Kopenhagos trilogija“

Skausmu persmelktas kūrinys. Bet nepasirodė, kad autorė jame murkdosi ar murkdo skaitytoją – visa melancholija kyla tiek iš aplinkos, tiek iš pačios Tovės, tiek iš jos santykio su kitais. Daug pykau, norėjosi kaltinti visus iš eilės už netinkamus sprendimus, grubius žodžius ar atžarumą, bet galiausiai suvokiau, kad kaltinti neverta. Kiekvienas žmogus šiame romane ateina su savo istorija ir ant pečių nešasi nelengvą naštą, o ir pati autorė savęs nepiešia tik geriausiomis spalvomis – ji apnuogina sielą ir šis romanas tampa tikra jos išpažintimi. Be galo tikras kūrinys. Skaityti nebuvo lengva, bet jaučiau, jog būtina – Tovė norėjo būti išgirsta. Juk rašymas buvo jos išsigelbėjimas ir tokiu liko visą gyvenimą.

N. Dolan „Įdomūs laikai“

Autorė pasiima itin paprastą meilės trikampio konceptą ir ant jo pamatų pastato be galo stiprų romaną. Tie, kuriems patinka Sally Rooney, čia turės kuo pasidžiaugti – narpliodama jaunų žmonių santykius, klaidžiodama po jų savęs paieškas ir jausmų chaosą, N. Dolan į visa tai įpina ir diskusijas apie socialines klases, politiką, kultūrinius skirtumus ir dar daug visko, ko nesinori atskleisti ir sugadinti malonumą. Kai kam gali pasirodyti, kad romane nieko nevyksta, bet tie, kuriems patinka skaityti paprasčiausius pokalbius, tie, kurie patys mėgsta viską apgalvoti ir dar tūkstantį kartų pergalvoti, tie, kurie dažnai nėra tikri, kaip jaučiasi ar kaip turėtų jaustis… romanas būtent jums. Netgi kiek pretenzingi veikėjai, kuriuos pamilsti, bet tuo pat metu puikiai įžvelgi visus jų trūkumus ir kur kas dažniau ant jų pyksti nei džiaugiesi jų poelgiais. Tikras mūsų kartos jaunų žmonių atspindys, kurį autorė sugebėjo pagauti tiesiog neįtikėtinai puikiai.

L. Groff „Matrix“

Po „Matrix“ įsitikinau, kad Lauren Groff – mano rašytoja. Tiesa, ji visiškai nespraudžia savęs į jokius rėmus ir nerašo to paties romano tik perkėlusi jį į kitokias aplinkybes, todėl užčiuopti, kuo tiksliai ji mane traukia, gal ir nėra taip paprasta. Visų pirma visgi stoja stilius – net jei kiekviename skaitytame kūrinyje jis kitoks, visur turi savą ritmą ir tėkmę, atlieka tekste svarbią funkciją ir praturtina pasakojamą istoriją. Šis romanas pasakoja Marijos Prancūzės istoriją ir kelia daug klausimų – visų pirma dėl to, kiek tos istorijos paremta tikrais faktais, o kiek čia fikcijos. Bet kuriama veikėja sužavi – ji nuostabi lyderė, net jei ir netipinė, daug pasakojama apie jos santykius su kitomis moterimis, apie ištvertas kančias ir neįtikėtiną vaikystę. Utopinė moterų kuriama visuomenė man čia pasirodė net kiek fanatiška. Tam tikri jų sprendimai, rodos, buvo skatinami baimės ir panikos, kurią galėjau puikiai suprasti, bet ekstremalumai, iki kurių nueita, atrodė verti diskusijų. Tuo knyga ir žavi – ji viena iš tų, kurias nekantrauji aptarti su jau skaičiusiais, nes peno apmąstymams čia su kaupu.

A. Enright „Užžėlęs kelias“

Anne Enright nebando išrasti kažko naujo. Ji pasakoja apie šeimą – disfunkcinę, tačiau ta disfunkcija gana subtili, tai vieną tų šeimų, kuri pirmą kartą žvelgiant iš šalies atrodytų kaip niekuo neišsiskirianti ir tikriausiai net visai darni. Pasakojant šeimos narių istorijas keliaujama per laikmečius, žemynus ir miestus, paliečiamos pačios įvairiausios socialinės problemos. AIDS, alkoholizmas, aktyvizmas, kuriuo galbūt užsiimama dėl ne pačių teisingiausių priežasčių, labiau mylimi vaikai ir tie, kurie lieka prisiimti visą naštą – viskas gal ir girdėta, bet autorė sugeba kurti ne štampuotas šių tropų kopijas, o įnešti daug naujo ir subtilaus. Romanas išties be galo turtingas – tiek kalba, tiek turiniu, ir visgi jis sugeba išlikti nepretenzingas. Turbūt todėl „Užžėlęs kelias“ ir tapo ta knyga, kuri ištraukė mane iš tam tikro skaitymo sąstingio.

H. Le Tellier „Anomalija“

Visiškai netikėtas atradimas. Labai unikali, „Black Mirror“ serialą primenanti idėja, kurioje susiduria gana priešingi poliai – gilus tarpusavio santykių pjūvis ir fizikos dėsniai bei konspiracijos teorijos. Ką darytumėt jūs, jei netikėtai šalia išdygtų jūsų kopija, tik ta, kuri egzistavo prieš tris mėnesius? Kaip dalytumėtės gyvenimu, ką tai reikštų jūsų darbui, santykiams su artimaisiais, antrosiomis pusėmis, draugais? Ką tai reikštų jūsų tapatybės jausmui? Tiek daug klausimų ir vingrybių, apie kurias nė nesusimąsčiau pradėjusi skaityti, bet kurias autorius taip unikaliai ir giliai narsto. Pagaulus stilius, kai net nagrinėjant mokslinius dėsnius skaityti nenuobodu, o visa politinė kūrinio dalis pateikta be galo ironiškai. Humoras būtent toks, kokį mėgstu – gana sausas ir subtilus, bet neabejotinai egzistuojantis ir pašiepiantis net ir pačias rimčiausias situacijas. Ir nuostabus vertimas, kurio nepaminėti būtų nuodėmė – Greta Štikelytė tekstą paverčia gyvu, dialogus tokiais, kuriuos atpažintum ir realiame gyvenime, todėl skaityti tampa visiškas malonumas.

E. Strout „Olivija, ir vėl“

Skaitydama vis neatsistebėjau Elizabeth Strout talentu. Ji – tikra empatė. Sugeba perprasti žmones ir sutalpinti juos į popieriaus lapą taip, kad tai neatrodytų dirbtina, kad skaitytojas galėtų kelti klausimus ir pats pasidaryti išvadas. Ji pastebi mažiausias smulkmenas, kurios ir sudaro mūsų kasdienybę ir jos romanus paverčia stebuklingais. Tokiais, kuriuos skaitydamas pritariamai linkčioji arba liūdnai šypsaisi, ir prie kurių norėtųsi grįžti. Į Olivijos pasaulį grįžtame jau žinodami apie jos praeitį, susipažinę su pagrindiniais veikėjais ir tarsi parvykę pasisvečiuoti pas seną gerą pažįstama. Tiek Olivijos, tiek aplink ją besisukančios istorijos alsuoja beprotišku noru pajusti artumą. Žmonės jo ieško kartais aklai, kartais netikėtai sėkmingai, o kartais per vėlai. Melancholija čia tokia nenudramatizuota, viskas galėjo nutikti tau arba tavo artimui, o gal ir nutiko. Todėl kone po kiekvienos trumpos istorijos, atskleidžiančios vis kito veikėjo gyvenimo akimirkas, tyliai, bet supratingai atsidūsti.

V. Woolf „Naktis ir diena“

Romanas iš didžiosios raidės. Ne tik todėl, kad klasika, ne tik todėl, kad Virginia Woolf, bet ir todėl, kad gliaudyti jį – nemenkas iššūkis. Tai mano pirmoji pažintis su V. Woolf, ir, nors kiek teko suprasti, šis romanas gana nemenkai išsiskiria iš visos jos kūrybos tiek stiliumi, tiek tematika, jaučiuosi visai nemažai supratusi apie pačią autorę. Nors romane nagrinėjamos tiems laikams įprastos temos – santuoka, meilė, pasirinkimas tarp patogaus gyvenimo ir aistros, socialinė padėtis, autorė nepamiršta kalbėti ir kitais svarbiais klausimais, užsiminti apie besikeičiančią moterų padėtį, žvelgti į ateitį ir bandyti spėlioti, kaip modernėjanti visuomenė pakeis kasdienį gyvenimą ir moters ir vyro santykius, o šalia viso to dar ir labai kokybiškai pajuokauti. Taip, patikėkit, ironijos čia daug, bet karikatūriški personažai neperžengia tos ribos, kai jau pasidaro neįtikinami, o kiekvienas sakinys toks apgalvotas, kad nesižavėti neįmanoma. Kadangi kūrinys toks turtingas, tikrai sunku aprėpti jį visą, tuo labiau suprasti kiekvieną detalę ir sluoksnį, kurį autorė norėjo atskleisti. Bet nepaisant to, kad daug kas neabejotinai praslydo man pro akis, mėgavausi „Naktimi ir diena“ ne ką mažiau.

A. Schulman „Išlikusieji“

Itin nostalgiškas kūrinys. Ta nostalgija bent jau man čia slypėjo smulkmenose – sodyboje, kur šeima leidžia vasaras, miškuose, kur vaikai laksto prasimanydami įvairius žaidimus, žvejyboje, žvakėse nuo uodų, maudynėse ežere. Tačiau šalia tos šiltos ir gerais prisiminimais persmelktos aplinkos stoja kita pusė – nesutarimai, tokie subtilūs ir lėtai sėlinantys, kad kartais net sunku pastebėti, konkurencija, vaikščiojimas ant pirštų galiukų, kad tik nesudrumstum bendros ramybės. Šokinėdamas per laiką, autorius atkuria disfunkcinės šeimos istoriją, kuri jei ne visiškai artima, tai bent iš nuogirdų pažįstama tikriausiai daugeliui mūsų. Visą kūrinį nepaleidžia kažko negero laukimas, įtampa vis stiprėja, ir net jei įvykiai rutuliojami gana lėtai, tai įspūdžio nesumenkina. Be galo gražus ir tuo pat metu itin liūdnas brolių tarpusavio ryšys, kadangi jie dažnai paliekami rūpintis vienas kitu, o galiausiai vis vien atitolsta, nes niekada nebuvo išmokyti tinkamai mylėti ir sudėti tai, ką jaučia, į žodžius. Lėtas, melancholiškas, tačiau emociškai stiprus kūrinys, su kuriuo tapatintis lengva – kiekvienoje šeimoje atrastume po trupinėlį to, ką romane gliaudo autorius, tik norisi tikėti, jog išmokome ar bent jau mokomės su tais trupinėliais susigyventi ir tvarkytis tinkamiau, nei knygos herojai.

N. Abgaryan „Simonas“

Autorė, rodos, nuo pat pavadinimo vedžioja skaitytoją už nosies. Nes kūrinys iš tiesų nėra apie Simoną. Taip, jis egzistuoja kaip veikėjas ir tampa neabejotina jungiamąja gija tarp pasakojimų, kuriuos ji mums pateikia, bet įvykių centre šis vyras neatsiduria. Jis – tarsi įrankis, degiklis, kiekvienoje iš aprašomų moterų įžiebiantis kažką naujo. Jis tarsi turi balsą, bet iš tiesų ne susirinkome čia išgirsti – klausomės kitų istorijų, išgyvename kitų skausmą, kuris, rodos, vyksta be galo toli, bet kažkodėl yra itin artimas. Jei patiko „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“, čia autorė lieka panaši į save, tik nusimetusi maginį realizmą ir visiškai panyranti į tikrovę. Tačiau ji ne ką mažiau įdomi, komplikuota ir atskleidžianti savų stebuklų.