„Frančeska ir Nuncijata“: romanas apie gyvenimą Vezuvijaus papėdėje, stiprias moteris ir… makaronus

„Autorė rašo labai skaniai – taip įtikinamai, kad skaitant galima netikėtai užuosti garuojančią lėkštę makaronų, įsivaizduoti, kaip suki juos ant šakutės, ir pajusti skonį ant gomurio. Tačiau šiame romane svarbiausia ne makaronai – jie tik tam, kad skaniai pateiktų stiprių moterų istorijas“, – įsitikinusi vertėja Ieva Frigerio, pristatanti italų rašytojos Marios Orsini Natale knygą „Frančeska ir Nuncijata“. Šįmet trisdešimtmetį minintis romanas Italijoje išgyvena naują populiarumo bangą. Lietuviškai knygą išleido BALTO leidybos namai, vertė Ieva Frigerio.

Knyga nukelia į XIX amžiaus vidurio Pietų Italiją. Sename malūne ant vėjų košiamo Viduržemio jūros skardžio gyvenančios Frančeskos pasaulis sukasi apie senelį malūnininką, tvirto būdo makaronų gamintoją, vadovaujantį žmonai, septynioms dukroms, o vėliau ir septynioms anūkėms. Visas savo moteris jis išmoko amato, bet tik vienai Frančeskai slapčia į delniukus pripila grūdų, miltuotu nykščiu kaktoje nubrėžia kryžių ir įskiepija savo darbo pajautimą.

Taip prasideda šios Pietų Italijos šeimos epopėja, veržli kelionė nuo Amalfio pakrantės iki Vezuvijaus papėdės, nuo kuklių malūno šeimininkų iki gamyklų savininkų, apimanti šimtmetį ir tris kartas, ieškančias savo vietos didžiulių pokyčių drebinamoje Italijoje. Jos centre – Frančeska, stipri ir veržli asmenybė, kuri iš senelio paveldėtą meistriškumą perduoda įsivaikintai mergaitei Nuncijatai.

„Frančeska ir Nuncijata“ – debiutinis Marios Orsini Natale (1928–2010) kūrinys. Autorė ryžosi išleisti romaną sulaukusi brandaus amžiaus – šešiasdešimt septynerių. „Ji neatėjo iš niekur, ilgus metus dirbo žurnaliste, – pastebi Ieva Frigerio. – Kilusi iš Pietų Italijos, iš Neapolio apylinkių, kurias ir aprašo romane, karjeros siekė Šiaurės Italijoje. Gyvenimo saulėlydyje grįžo į gimtąsias vietas, biografijoje nurodoma ta pati gimimo ir mirties vieta. Ji, matyt, ilgai brandino idėją aprašyti tai, ką pažinojo ir mylėjo – žmones, gyvenančius Vezuvijaus papėdėje. Ir gaminančius makaronus.“

Romaną 1995-aisiais išleido mažytė leidykla, pirmasis tiražas buvo menkas. Tačiau tai nesutrukdė romanui ne tik sulaukti didžiulio skaitytojų susidomėjimo, bet ir pelnyti ne vieną kritikų apdovanojimą, knyga įtraukta į prestižiškiausio Italijoje literatūrinio apdovanojimo „Strega“ nominantų sąrašą. Sulaukusi milžiniškos sėkmės autorė nepaleido plunksnos iš rankų, parašė dar kelis romanus, tačiau nė vienas jų populiarumu neprilygo debiutiniam. Prie knygos populiarumo prisidėjo ir 2001-aisiais režisierės Linos Wertmüller sukurtas televizijos filmas, kuriame pagrindinę heroję Frančeską įkūnijo italų kino legenda Sophia Loren.

„Labai autentiškas pasakojimas, – sako romaną išvertusi Ieva Frigerio. – Jauti, kad autorė rašo apie tai, ką puikiai, iki širdies gelmių, žino ir jaučia. Kaip ir Elena Ferrante, sužavėjusi pasaulį keturių romanų saga apie Neapolį. Ir žino ne turistine prasme, kaip gali pasirodyti skaitant aprašymą: Viduržemio jūra, Vezuvijus, Neapolis, makaronai – tikras itališkas atvirukas. Tačiau tai tik fonas, autorei svarbiausia atskleisti, kas dedasi žmonių viduje. Frančeska ir Nuncijata nesijaučia aplinkybių aukomis, žengia per gyvenimą oriai, tvirtai, siekia karjeros tuo metu itin vyriškame pasaulyje – jos valdo fabrikus, rūpinasi įrenginių inovacijomis. Kita vertus, nors piešiamos stiprios moterys, vyrai irgi aprašomi su meile, kiekvienas personažas turi savotiško žavesio. Autorė savo herojus labai myli, net kiek komiškesni vis tiek parodomi oriai, nenužeminant. Visų jų veiksmams ji randa kokį nors paaiškinimą, žvelgia į juos ne smerkdama, o kaip nuolaidi stebėtoja.“

Romane makaronų gamyba aprašoma taip smulkmeniškai ir su tokia meile, kad skaitant nejučia burnoje ima kauptis seilės… „Neslėpsiu, buvo priepuolių, kai norėjosi atsikelti nuo kompiuterio ir sukti virtuvės link, – juokiasi vertėja. – Mano vyras yra italas, mes itališka šeima, tad dažnai namuose verdame makaronus ir juos mėgstame. Kai verti, į patiekalo aprašymą žvelgi labai techniškai, suki galvą, kaip kuo tiksliau perteikti, kad skaitytojams neliktų neaiškumų.“

Lengva susipainioti: lietuviai tai, ką italai vadina pasta, įvardija žodžiu „makaronai“. O italams maccheroni yra tik viena iš rūšių – ploni vamzdeliai, panašūs į spagečius, tačiau kur kas trumpesni. „Italijoje turi greitai išmokti tinkamai gaminti makaronus. Maloniai sudėtingas mokslas, gamindamas negali suklysti – juk makaronų formos sugalvotos ne dėl grožio, o kad geriau įsigertų padažas. Jei ruošiamas mėsos padažas, verdami makaronai su grioveliais ar sraigteliais, kad jį užlaikytų. Lygūs makaronai, tarkim, spagečiai, tiekiami su daržovių ar jūrų gėrybių padažais.“ Pakanka perskaityti porą sakinių iš romano norint suprasti, apie kokias itališkos virtuvės subtilybes užsiminė vertėja: „Tie pakariai, liaudiškai vadinami „antausiais“, buvo sudėtingai džiovinamos formos makaronai, gaminami šešių centimetrų pločio tešlos juostelę vamzdeliu apsukant apie lazdą ir užklijuojant kraštus. Išvirti ir padažu užpilti, jie tame vamzdelyje užlaikydavo tiek daug mėsos troškinio, kad paragavus stačiai smogdavo skoniu lygiai kaip antausis.“

Vertėja prisipažįsta: ne kartą teko į pagalbą pasitelkti ir visagalį internetą. Ne tik ieškant romane aprašomų vaizdų, bet ir bandant suprasti, kaip kadaise makaronai buvo gaminami rankomis ar kokie mechanizmai jas pakeitė pirmosiose gamyklose: „Kai niekaip negalėjau įsivaizduoti, kaip anuomet atrodė džiovyklės, kuriose plevėsuodavo makaronai, susiradau pagal romaną sukurtą filmą ir jį peržiūrėjau – džiugu, kad kino kūrėjai atkūrė autentišką aplinką, gavau atsakymą į klausimą.“

Meistriškai perteikta kasdienio Pietų Italijos gyvenimo tėkmė, stiprių moterų, imančių likimą į savo rankas, paveikslai, istorinės detalės – Ieva Frigerio vardija, kodėl verta atsiversti šį romaną: „Man patiko skaityti ir pamėginti suprasti, kaip žmonės gyveno ir iki šiol gyvena ugnikalnio papėdėje, juk tai gyvenimas šia diena. Kiekvieną rytą jie nužvelgia Vezuvijų, bando nuspėti, ar ugnikalnis neiškrės ko nors netikėto. O jei šiandien teks sprukti ir pradėti kurti gyvenimą iš naujo?“

„Nuostabūs puslapiai, sklidini spalvų, kvapų ir aromatų, – odė jau išnykusiam pasauliui“, – recenzijoje „La Stampa“ rašė Mirella Serri. „Tai istorinis romanas, kokie būdavo rašomi kadaise, itin tirštas, su netikėtais siužeto vingiais, našlaitėlėmis, prasimušimu visuomenėje, giminių pavydu, smulkiai nupieštu visos epochos fonu: kadangi šios šeimos sagos veiksmas vyksta Neapolyje tarp devyniolikto amžiaus ir fašistinio laikotarpio, jį galima priskirti tai pačiai laiko linijai kaip „Vicekaraliai“ ir „Gatopardas“, nepamirštant ir „Mastro dono Džezualdo“, – antrino rašytoja Carmen Covito, lygindama romaną su į italų literatūros aukso fondą įrašytais kūriniais – Federico de Roberto „Vicekaraliais“, Giuseppe Tomasi di Lampedusos „Gatopardu“ ir Giovanni Vergos „Mastru donu Džezualdu“.