Detektyvų autorius Jørnas Lieras Horstas: „mečiau knygą į sieną ir pasakiau žmonai, kad galėčiau parašyti daug geriau“

Buvęs policininkas, detektyvas, tyrėjas, o dabar – Norvegijos detektyvinės literatūros žvaigždė Jørnas Lieras Horstas planuodamas knygas, naudojo „Excel“ skaičiuoklę, pasirinko kurti netipinį pagrindinio veikėjo personažą ir yra įsitikinęs, kad viskas, kas vyksta visuomenėje, anksčiau ar vėliau atsiduria policijos akiratyje ir galiausiai – ant tyrėjų stalo.

„Knygų savaitėje“ vykusio pokalbio metu autorius atskleidė kaip pradėjo rašyti, kokią įtaką jam padarė tyrėjo darbas ir įvardijo, knygą, nuo kurios rekomenduotų pradėti skaityti jo knygas.

Pagrindinis autoriaus romanų veikėjas – patyręs detektyvas Viljamas Vistingas – skaitytojams jau pažįstamas iš J.L. Horsto kriminalinių romanų „Medžiokliniai šunys“, „Uždaryta žiemai“, „Urvinis žmogus“, „Aklas spėjimas“ ir „Katarinos kodas“.

Autorių kalbino literatūrologė Dovilė Kuzminskaitė ir literatūros apžvalgininkas Audrius Ožalas. Kviečiame skaityti pokalbio santrauką.

Tyrėjęs, tapęs rašytoju

„Savo patirtį dirbant policijos tyrėju laikau dideliu detektyvų autoriaus privalumu. Palikau darbą policijoje 2013-aisiais, išdirbęs dvidešimt metų. Darbo policijoje patirtis formavo mano asmenybę – manau, tai galima įžvelgti ir mano romanuose. Dirbau vyriausiuoju tyrėju ir galėjau matyti daugiau nei paprastas policininkas: nusikaltimo scenas ir kitas vietas, į kurias gali patekti nedaug kas. Štai ten ir mėgstu nusivesti savo skaitytojus.

Tose nusikaltimų scenose, tose bylose dažnai kalbėdavau su rimtų nusikaltimų aukomis.
O gana dažnai – tik su jų draugais ar giminėmis, kurie liko gyvi. Daug metų viena mano užduočių buvo kalbėtis su žmonėmis, kurie įvykdė tuos nusikaltimus, ir mėginti suprasti, ką jie tuomet galvojo ir kodėl tai padarė. Akis į akį susidurti su kitų žmonių pykčiu, gedulu, desperacija ir atgaila. Manau, kad visa tai galima atrasti ir mano romanuose. Galbūt autentiškos, įtampą keliančios istorijos ar nuorodos į tikrus nusikaltimus yra tai, kas labai populiaru“, – apie tai kokią įtaką jo kūrybai daro profesionalaus tyrėjo karjera pasakoja detektyvinių romanų autorius.

Paklaustas kaip gimė pirmoji knyga ir ar planavo, o gal svajojo tapti profesionaliu detektyvų rašytoju J.L.Horstas sako gerai prisimenantis, kaip viskas prasidėjo.

„Vaikystėje nesvajojau tapti nei policininku, nei rašytoju. Bet galiausiai tapau ir tuo, ir tuo.

Prisimenu tą naktį, kai pradėjau rašyti pirmąjį romaną, tai nutiko 2001-ųjų rugsėjį. Gulėjau lovoje šalia žmonos ir skaičiau norvegišką detektyvinį romaną, jis man nepatiko.Baigęs skaityti mečiau knygą į sieną ir pasakiau žmonai, kad galėčiau parašyti daug geriau. O ji tarė: „Tai imk ir parašyk!“
Išjungėm šviesas, ir pusvalandį varčiausi nuo vieno šono ant kito. Tada atsikėliau ir pradėjau rašyti, ir knyga buvo išleista – debiutinis mano romanas. Pirmasis mano romanas tikrai yra grįstas viena žmogžudystės byla.

Rašytojo karjera iš tiesų prasidėjo 1995-ųjų gruodžio 8 dieną – vieną pirmųjų mano kaip policijos patrulio darbo dieną. Tą dieną mano gimtajame mieste rastas žiauriai nužudytas dvidešimt vienų metų vyras. Buvau vienas pirmųjų į nusikaltimo vietą atvykusių pareigūnų. Pro užtvarus žengdamas į namo vidų galvojau: einu kone tuo pačiu keliu kaip ir žudikas – jo pėdsakais. Tai buvo gana įspūdinga patirtis man, jaunam policijos pareigūnui, atsekti vykusias grumtynes, iš kambario į kambarį, pasibaigusias koridoriuje, kur ir buvo rastas tas vyras surištomis rankomis, mirtinai sumuštas. Tai buvo ypatingas jausmas, kurį norėjau apibūdinti rašydamas savo pirmąjį romaną“, – pasakoja populiarių detektyvų autorius.

Skandinaviškų detektyvų populiarumo paslaptis

Jau kurį laiką ieškoma atsakymo, o Skandinavijoje kuriančių detektyvų autorių nuolat bandoma išklausti sėkmės recepto – kodėl kriminalinė literatūra tokia populiari būtent Skandinavijos šalyse?

„Iš tiesų – nežinau. Manau, kad tam yra psichologinis ir sociologinis paaiškinimas. Vienas atsakymų galėtų būti, kad Šiaurės šalys yra gana saugios. Pernai Norvegijoje įvyko dvidešimt devynios žmogžudystės. Dvidešimt devynios žmogžudysčių bylos. Ir tai puikus pavyzdys, kad Norvegijoje gyventi saugu. Kuomet dirbau tyrėju, žmogžudystės įvykdavo kartą per kelerius metus. Tad gal taip yra dėl to, jog gyvenimas Šiaurės šalyse yra savotiškai nuobodus. Jaudulio tenka ieškoti kur nors kitur, pavyzdžiui, kriminalinėje literatūroje.

Visiška mistika, kodėl iš šios pasaulio vietos kilę rašytojai, pasakojantys apie brutalius nusikaltimus ir žmogžudystes, geba pritraukti tiek skaitytojų. Neturiu jokio gero atsakymo, nes detektyviniai norvegų, švedų, islandų, danų rašytojų romanai iš esmės yra labai skirtingi. Vis dėlto manau, jog viena galima to priežastis yra ta, jog žmonėms patinka toks detektyvų rašymo stilius, ir šiandien jis tapo savotišku prekės ženklu. Pavyzdžiui, kai perki „Rolex“, žinai, kad turėsi labai gerą laikrodį. O jei išsirinksi Šiaurės šalių detektyvinį romaną, tai turėsi puikų skaitinį“, – sako J.L. Horstas.

Kuo ypatingas Vilijamas Vistingas?

Vienas svarbiausių geros kriminalinės literatūros elementų – įdomi pagrindinio veikėjo – tyrėjo – figūra. J.L. Horso kuriamas Viljamas Vistingas netipinis herojus: šeimos žmogus, kuris rūpinasi savo dukra ir anūke, jis neužsiima savidestrukcija. Kas paskatinio kurti būtent tokį personažą?

„Kai prieš dvidešimt metų kūriau naują norvegų detektyvų herojų, savo herojų, buvau tvirtai apsisprendęs dėl to, koks jis turėtų būti. Nes tuo metu mane vargino skaitiniai su tokiais herojus: išgėrinėjantis policininkas, vienas pats narpliojantis žmogžudysčių bylas, kitos dienos laukiantis su bokalu alaus ar viskio buteliu ant naktinio staliuko. Norėjau tokio pagrindinio veikėjo policininko, kuris būtų panašesnis į policininkus iš mano kasdienės darbo aplinkos. Taip ir radosi Viljamas Vistingas. Taigi jis – geros valios, nepriekaištingos reputacijos policininkas, geras žmogus, toks policininkas, kurį mielai įsileistumėte į namus, jei kaimynystėje būtų įvykdytas nusikaltimas.
Sakydavau, jog Viljamą Vistingą išskirtiniu herojumi daro tai, kad jis iš tiesų nėra kuo nors išskirtinis.

Rašau apie Vistingą dvidešimt metų. Per tiek laiko Vistingas keitėsi, taip pat pasikeitė ir jį supanti visuomenė. Jo manymu, ir mano manymu, dalykai pajudėjo netinkama linkme. Šių dienų nusikaltimai yra kompleksiškesni nei tais laikais, kai pradėjau tyrėjo darbą, arba kai tyrėju pradėjo dirbti Vistingas.
Egzistuoja organizuotas nusikalstamumas, tarptautinės grupuotės, bendradarbiauja skirtingų šalių nusikaltėliai. Nusikaltimai vis rimtesni. Vis daugiau žiaurumo ir brutalumo. Manau, jog balansas tarp policijos ir nusikalstamumo grėsmės prastėja. Taigi, aš, arba Viljamas Vistingas, tą matau ir apie tai mėginu kalbėti tarp eilučių“, – platesnį kontekstą atskleidžia J.L. Horstas.

Lietuviškai pasirodžiusios net kelios autoriaus knygos, tad kurią pirmiausia griebti norint pradėti pažintį su autoriaus kūryba?

„Rekomenduočiau pradėti nuo „Medžioklinių šunų“. Gal ji ir nėra pati geriausia mano knyga, bet man turbūt pati svarbiausia, nes už ją gavau geriausio Norvegijos detektyvinio romano apdovanojimą „Riverton“. Taip pat ir „Stiklinį raktą“ – prizą už geriausią tų metų Šiaurės šalių romaną. Ir tai veikiausiai buvo pirmas pripažinimas tarptautiniu mastu. Ši knyga taip pat virto televizijos serialu, taigi „Medžiokliniai šunys“ – labai gera knyga pradžiai“, – rekomenduoja autorius.