Populiarių romanų autorė Jurga Slanka: „Turbūt esu šiek tiek keista, bet manau, kad rašytojai tai – privalumas“

Ką tik pasirodžiusio septintojo Jurgos SLANKOS romano „Rožinė dėžutė“ pavadinimas, ko
gero, labiausiai tiktų saldžiai meilės istorijai, tačiau jo herojų gyvenimai nė iš tolo neprimena
svajonės. Pusamžio gydytojo Rido, jo dvynių – gražuolės šokėjos Vilės ir neįgalios socialinės
darbuotojos Elos, pareigūno Vitoldo, buvusio kalinio Olego ir medicinos sesers Milos likimai
susiveja į raizgų meilės, aistros, kančių ir skausmingų pasirinkimų kamuolį.

Slankos – miškuose gyvenančio paukščio – literatūrinį pseudonimą pasirinkusi vaikų
ortopedė traumatologė Jurga Rudalevičienė romanus rašyti pradėjo prieš septynerius metus,
kai nusprendė sustabdyti gydytojos karjerą ir pasišvęsti šeimai. Šešių vaikų mamai rašymas
tapo savirealizacija ir trumpu pabėgimu nuo rutinos. Jau debiutinis Jurgos Slankos romanas
„Besivejant Širšę“ tapo bestseleriu ir subūrė ištikimų skaitytojų auditoriją.

Vienas pagrindinių naujojo romano veikėjų – gydytojas, nemažai veiksmo vyksta
gydymo įstaigose, herojai patiria traumas… Pasiilgstate ligoninės koridorių?
Chirurgija tam tikra prasme yra gyvenimo būdas. Negali būti „truputį“ chirurgu. Ten kaip
kare – reikia ir eini. Per budėjimus kartais gauni tiek adrenalino, kad kitą dieną neįmanoma
užmigti. Kartais ilgiuosi to dinamiško, nenuspėjamo, įdomaus vyksmo. Tačiau suprantu ir tai,
kad suderinti jį su šeima galimybių itin mažai.
Niekados nesigailėjau studijavusi mediciną. Tai – viena stipriausių patirčių mano gyvenime.
Baigusi mokyklą turėjau du kelius: žurnalistiką arba mediciną. Apsisprendžiau paskutinę
minutę. Galbūt kitaip ir negalėjo būti, kai nuo pat vaikystės namuose girdi medicinines
diskusijas, žaidi su stetoskopu, po pamokų bėgi pas tėtį į ligoninę. Abu, dabar jau amžinatilsį,
mano tėvai buvo gydytojai.
Per šešerius rezidentūros metus įvairiose ligoninėse (baigiau vaikų chirurgijos rezidentūrą)
pamačiau tiek, kad įspūdžių užteks visam likusiam gyvenimui. Kai kurie mano herojai ateina
iš ten – iš ilgų koridorių, persmelktų specifiniu kūno skysčių ir dezinfektantų kvapu. Iš ten ir
gydytojų prototipai – esu pažinusi daugybę stebuklingų žmonių. Nepaprastų, galima sakyti,
nežemiškų. Savo energija, gebėjimais, žiniomis, meile žmonėms, juodu humoro jausmu.
Subtilių ir stačiokiškų. Visokiausių.
„Rožinėje dėžutėje“ Olego patirti sužalojimai – neišgalvoti. Prieš penkiolika ar dvidešimt
metų išties buvo operuotas pacientas, kurį ugniagesiai gelbėtojai atgabeno su visais kūne
įstrigusiais armatūros strypais – juos nelaimės vietoje tiesiog nupjovė. Milos motina
narkomanė Dilara – taip pat realaus žmogaus prototipas.

„Rožinę dėžutę“, kaip ir ankstesnius jūsų romanus, galima priskirti gyvenimiškų
dramų kategorijai. Paliečiate neįgalumo, socialinės atskirties, nusikalstamumo temas.
Ar ne lengviau būtų tiesiog rašyti romantiškas meilės istorijas?
Meilės romanai gali būti gražūs ir prasmingi. Gali būti banalūs. Paprasti ar painūs. Tačiau
meilė gyvenime aplanko ne tik sėkmingus, fiziškai patrauklius ir kitaip tobulus. Milijonierius
ir neturtinga gražuolė, misteris Tobulasis ir bjaurioji ančiukė, virstanti gulbe, – ne vien tokie
personažai gauna meilės. Meilė užklumpa ir visiškai tam nepasiruošusius, klystančius,

prasižengusius, nubaustus ir nuskriaustus. Man įdomiausios – tikros istorijos. Turinčios
neparadinį veidą.
Manau, kad žmonės – labai plastiškos būtybės moraline prasme. Buvęs narkomanas gali tapti
dvasiniu lyderiu ir liudyti Dievą. Kunigas gali būti didžiausias veidmainis ir prekiautojas
narkotinėmis medžiagomis. Santechnikas – poetiškiausios sielos žmogus. Kas pasakys, kad
visa tai – netikra?

Romane aprašote mažiau pažįstamas vietas ir sritis – kalėjimą, pusiaukelės namus,
skurdžią buitį. Kaip renkate savo knygoms informaciją?
Mane žavi publicistinis žanras. Esu entuziastinga tokio pobūdžio radijo laidų klausytoja.
Domiuosi įkalinimo įstaigų aktualijomis, jose bausmę atliekančių žmonių gyvenimo
istorijomis. Išstudijavau kalėjimo terminų žodyną. Ne per seniausiai buvau labai įdomioje
instaliacijų parodoje Lukiškių kalėjime, čia buvo galima išgirsti bausmę atlikusių ir
tebeatliekančių žmonių mintis apie jų realybę. Tokie dalykai man atrodo labai prasmingi ir
būtini visuomenei. Tam, kad taptume empatiškesni ir nelaikytume savęs turinčiais teisę
niekinti ar smerkti.
Jeigu romane miniu konkrečias vietas, būtinai nuvažiuoju apsižiūrėti. Taigi, prieš porą metų
mane buvo galima sutikti šlaistantis aplink Vilniaus pusiaukelės namus, geležinkelio stotį,
Rykantuose. Nebijau pakalbinti pakeliui sutiktų žmonių. Visos gyvai išgirstos istorijos yra
vertos dėmesio. Kartais sėdu į automobilį ir važiuoju pasivaikščioti po mažai pažįstamus
rajonus. Pažiopsoti, pasidairyti. Turbūt esu šiek tiek keista, bet manau, kad rašytojai tai –
privalumas.

Suvaldyti daug veikėjų, sugretinti jų gyvenimus ir perpinti likimus – sudėtinga
užduotis. Kaip su ja tvarkotės? Piešiate ant popieriaus schemas ar patys herojai
vedžioja už rankos?
Turiu problemą – negaliu rašyti tik iš vieno ar poros veikėjų pozicijų. Kuriant aplink
pridygsta daug šalutinių personažų (dažniausiai – per daug), bet jie man būtini, kad istorija
įgytų kontūrus. Man patinka artinti veikėjus vienus prie kitų iš toli, supažindinti ar mesti į
nepatogias situacijas, o vėliau bandyti išsukti… Taip atsiskleidžia rašymo smagumas.

Ar visada iš anksto žinote, kokia bus knygos pabaiga? Esate pati save nustebinusi?
Retai kada pradėjus knygą žinau, kaip ją baigsiu. Galima sakyti, kad pernelyg nestrateguoju.
Nesu schemų žmogus, esu spontaniška – tiek gyvenime, tiek ir rašydama. Ties siužeto
posūkiu mintis užklumpa netikėtai. Neforsuoju, kartais verta tiesiog palaukti, kol ji stuktelės į
galvą. Vaikštant su šunimi, stovint po dušu ar garsiai klausantis muzikos automobilyje. Porą
sykių esu susapnavusi, kaip rašomą romaną užbaigti.

Skaitytojai dažnai spėlioja, kiek knyga atspindi patį rašytoją, jo aplinką, artimus
žmones. Kokių jūsų asmenybės ir gyvenimo atspindžių galima įskaityti „Rožinėje
dėžutėje“?
Nuo profesijos toli nepabėgau: mano vyras – gydytojas, namuose dažnai diskutuojame
profesinėmis temomis. Jam nelengva, ant jo pečių – visa mūsų didelė šeima. To kaina – ilgos
darbo valandos. Labai savo vyru didžiuojuosi, jis – vienas iš tų gydytojų, kurie pacientus ne
tik gydo, bet ir nuoširdžiai myli.

Man patinka, kai į mano knygos personažą įsikūnija, tarsi savaime į tekstą įsispraudžia koks
nors daktariukas. Galbūt taip ir vėl trumpam galiu grįžti į tai, ką palikau – mediciną.
Kita mėgstama tema – šokėjai. Baletą dievinu nuo vaikystės, nors lankiau ne jį, o meninę
gimnastiką. Man atrodo, kad baleto artistai – ne šios planetos būtybės, nors jų profesija itin
žemiškai sunki. Taip sutapo, kad trys iš mano vaikų lanko M. K. Čiurlionio menų mokyklą,
yra baleto šokėjai. Tad temos nuolatos sukasi apie spektaklius, šokėjų kasdienybę, traumas.
Tikriausiai todėl jau ne į pirmą mano romaną šokėjo žingsneliu įsisuka vienas kitas herojus iš
baleto salės.
Septintąjį savo romaną paskyriau „tiems, kurie jaučiasi kitokie“ – nepritampantiems,
vienišiems, įsitikinusiems, kad dėl savo vienokių ar kitokių negalių jiems atimta teisė gyventi
visavertiškai. Mes turime sūnų su proto negalia. Jis yra vertas meilės, vertas būti laimingas.
Negalėjau nė numanyti, kaip šis mūsų vaikas praturtins šeimą ir kasdienybei suteiks tiek
įvairiausių atspalvių. Neįsivaizduoju, kaip gyventume be jo. Tikriausiai nuobodžiai. Noriu
padrąsinti tėvus, auginančius vaikus su vienokiomis ar kitokiomis negaliomis, – mes verti
geriausio. Ir mūsų vaikai, ir mes esame superherojai.

„Rožinės dėžutės“ herojus lydi mistiniai sutapimai ir regėjimai, atsakymų jie ieško (ar
randa neieškodami) maldos namuose. Tikite, kad mūsų gyvenimai nulemti iš aukščiau?
Mano gyvenime yra įvykę tiek stebuklų, kad negaliu jais netikėti. Vien tai, kad iki pat
gimimo nesužinojau apie sūnaus negalią, – tarsi iš aukščiau jis buvo apsaugotas nuo mūsų
nerimo ir neigiamų minčių.
Man artimas Mergelės Marijos kultas. Jaučiu, kad Ji mane mato ir supranta, galbūt todėl, kad
taip pat yra motina. Turiu savo mėgstamą Mergelės statulėlę Petro ir Povilo bažnyčioje –
kartkartėmis nueinu ten vien tam, kad pasėdėčiau ir pasigrožėčiau jos ramiu žvilgsniu.
Nesu itin praktikuojanti katalikė, bet kai suserga vaikai, meldžiuosi būtent Jai.
Tikriausiai todėl ir mano romanų herojai kartais nušvinta. Man tai gražu.