2020-ųjų knygų anglų kalba TOP 5: šis tas kiekvieno skoniui

Patricija Tilvikaitė ir Gabrielė Šilobritaitė, book.duo

Užkietėję skaitovai supras – knygų niekada nebus per daug. Net jei lentynos lūžta, o šviežutėlės naujienos džiugina akį kas savaitę. Net jei bibliotekoje vis atrandame lobių, o vertimai iš pačių įvairiausių kalbų stebina greičiu, kartais pasirodydami beveik tuo pat metu kaip ir išleidžiamas originalas.

Ir visgi, mes, skaitytojai, mokame būti labai nekantrūs – kartais vieno ar kito kūrinio norisi čia ir dabar. Sudomina užsienyje nuaidėjusi istorija arba akį patraukia mylimo autoriaus naujiena, kankina nežinia, ar knyga kada nors pasirodys lietuvių kalba, o laukti atrodo nebeįmanoma… Todėl ranka ima tiestis originalo link.

Belieka tik džiaugtis, kad skaitymas anglų kalba atveria dar daugiau durų į įvairius pasaulius ir leidžia ne tik rankose laikyti visiškas naujienas, bet ir atrasti gerai pažįstamus rašytojus kitaip. Leidžia patirti dialekto kuriamą malonumą ir kartais kūrinį atskleidžia visai kitomis spalvomis, su kitokiu humoru, sąmoju ar meninėmis priemonėmis. O kartais duoda net dvigubą malonumą – jei knyga tokia artima širdžiai, argi ne smalsu ją perskaityti dviem kalbomis?

Nors didžiąją dalį Book.duo skaitomų knygų sudaro kūriniai, išversti į lietuvių kalbą – vertėjus stengiamės minėti ir jais didžiuotis kiek galima dažniau, – kartais nekantrumas nugali ir mus. Praėjusiais metais į rankas pateko keletas išties puikių knygų anglų kalba, todėl sudarėme bendrą penketuką – rekomendacijas, kuriose tikimės atrasite šį tą įdomaus ir Jums:

1. Stephen King – „On Writing“

Nebuvau skaičiusi geros „patarimų kaip rašyti knygos“. Ir vis dar lieku neskaičiusi. Gal todėl, kad Stephenas Kingas niekada nerašytų tiesiog patarimų rinktinės, kurią kiekvienas ir šiaip galėtų išsigūglinti.

„On Writing“ nėra patarimų knyga. Ji nepaaiškins, kaip parašyti bestselerį, kaip sugalvoti idėją, kaip patraukti skaitytoją. Bet ji atskleidžia kur kas daugiau, šį tą kur kas vertingesnio – ji sužadina vaizduotę, reikiamose vietose pakylėja, o kitose – nuleidžia ant žemės, ir tai daro be pabodusių „Tu gali viską!“ tipo šūkių. Nes ir vėl Kingas pasiūlo šį tą geresnio – jis pasakoja savo patirtį ir palieka skaitytoją pačiam išsirinkti tai, kas reikalinga. Be to, leidžia labai aiškiai suprasti – jei to nesugebi, galbūt nereikėtų tikėtis artimiausiu metu savo kūrinio pamatyti ant bestselerių lentynos knygyne?..

„On Writing“ pavadinimas aiškus ir konkretus, tačiau tai – įvairialypė knyga. Ir memuarai, ir istorijų rinktinė, ir slegiantis alkoholizmas, priklausomybė nuo narkotinių medžiagų, ir sumanios metaforos, kurios tiems, kas iš tiesų bestselerio rašyti net neplanuoja, leidžia pamiršti, kad kai kurie šią knygą galėjo pasiimti būtent šio tikslo vedini. Galiausiai – čia tiesiog duoklė Kingą mylinčiam skaitytojui – norinčiam trumpam pasijausti taip, lyg bendrautų su mylimu kūrėju, galėtų paklausti visų tų klausimų, kurie kada nors sukosi galvoje – skaitant jo knygas, žiūrint interviu, sekant kūrybinį kelią.

Vis dėlto, turiu du įspėjimus:

1. Galima rasti keletą spoilerių. Konkrečiai – apie knygas „Carrie“; „Misery“; „The Stand“.
2. Gali užplūsti nenumaldomas noras spjauti į bet kokią (ne)egzistuojančią ateityje skaitomų knygų eilę ir pasinerti į Kingo kuriamus Pasaulius.

Tikrai jaučiu, kad mane užplūdo. Kaip ir žinau, kad po „On Writing“ į savo mylimą autorių žvelgsiu tik su dar didesne pagarba, meile ir susižavėjimu.

2. Caroline Criado Pérez „Invisible Women: Data Bias in a World Designed for Men“

Ar žinojote, kad iš 25 439 televizijos veikėjų, sukurtų vaikams, tik 32 % yra moterys? O jei veikėjas nėra žmogus, skaičius krenta iki apgailėtinų 13 %? Ar žinojote, kad jei filme pagrindinis veikėjas yra vyras, jis ekrane praleidžia dvigubai daugiau laiko nei moteris? Rodos, logiška – gi pagrindinis veikėjas! Tai kodėl tuomet, kai pagrindinė veikėja yra moteris, lytys dėmesiu pasidalina po lygiai?

Ir aišku, žinome visi tuos stereotipus – tos moterys tik plepa neužsičiaupdamos, bet kai filme pagrindinis veikėjas yra vyras, jis šneka 3 kartus daugiau, nei moteris. Kai pagrindiniai veikėjai – vyras IR moteris, spėkit kas kalba net 2 kartus daugiau ir dažniau? Manau jau nujaučiat.

Knyga nėra greitai ir lengvai skaitoma, pirmiausia dėl pateikiamo informacijos kiekio. Kitavertus, informacija vertinga ir sukrečianti, apie jį neišeina negalvoti dienomis ar net savaitėmis. Kalbu iš patirties – knygą dorojau ilgokai. Ji tai, ką nujaučiame, sudeda į skaičius ir faktus, leisdama suvokti, kad neteisybė ir nelygybė mus lydi kiekviename žingsnyje – pradedant namų buities kasdienybe, baigiant vaistais, kuriuos vartojame, programa, kurios mokomės mokykloje ir universitete, automobiliais, kuriuos vairuojame, keliais, kuriais einame ir darbo sąlygomis, kurios mums pritaikomos.

„Invisible Women“ padeda įžvelgti dalykus, kurie įsišakniję taip giliai, jog apie juos net nesusimąstome, atveria akis prieš amžių amžius istorinės, ekonominės, politinės, psichologinės, socialinės neteisybės ir nelygybės, pasiūlydama aiškius sprendimus, kaip reikėtų ją ištaisyti.

Knyga nėra nei isteriška, nei erzinanti – jokio nereikalingo pykčio. Tik faktai, problemos ir galimi jų sprendimai. Ir privalomas žvilgsnis į prarają – tą, kuri egzistuoja, į kurią žvelgti nemalonu ir skaudu. Tačiau prieš šios prarajos didybę prisidengiama neigimu. Gal jau metas nustoti dangstyti nelygybę?

3. John Boyne „A Ladder to the Sky“

Žaviuosi knygomis apie knygas ir rašytojus, nes žvilgsnis į tą pasaulį atrodo kaip galimybė bent trumpam pasimėgauti didžia paslaptimi ir magija. Ši knyga duoda dar daugiau – derinį stipraus narciziškumo, manipuliacijų ir tragedijos prieskonių, stebėtino sąmojo ir ironijos. Joje itin sumaniai nagrinėjamos autorystės, plagijavimo, idėjų pasisavinimo temos. Tačiau stipriausia jos pusė neabejotinai yra personažai.

Būna tokių veikėjų, kuriuos įsimyli. Prisiriši prie jų kaip prie geriausio draugo, šeimos nario, artimos sielos. Ir sukurti tokius veikėjus, mano manymu, yra didis talentas. Tačiau ne ką mažesnis (o kartais ir kur kas smagesnis, neslėpsiu) talentas yra sukurti veikėjus, kurių nemėgsti, kartais net nekenti, bet visa tai išjauti absoliučiai besimėgaudamas. Nes autoriaus išmonė, iki skrupulų išpildytas ir be galo unikalus veikėjo portretas, net tada, kai jo vertybės absoliučiai kertasi su tavosiomis, kai jo poelgiai ir mintys sukelia neapykantą, negali nežavėti.

Taip atsitiko ir su pagrindiniu šio romano veikėju Maurice. Jis, rodos, neturi sąžinės. Jam lengva pūsti miglą į akis, jis visiškai nesunkiai apsuka tave aplink pirštą. Net kai ir žinai, kur link veda siužetas, net jei ir gali nuspėti artėjančius jo amoralius poelgius – atsitraukti neįmanoma. Nes jis pakeri, sudomina, jo požiūris į tradicines vertybes ir pasitikėjimas savimi verčia vartyti akis ir prunkštauti, o kitomis akimirkomis slapta pritariamai linkčioti. Arba klausti savęs ir susimąstyti. Kai kur jis visiškai atstumiantis, o tuomet yra akimirkų, kai, rodos, pradedi jį suprasti – ir tada jis vėl padaro ką nors, dėl ko imi savęs klausinėti, kaip jis išvis vaikšto šia žeme.

Puikus pramoginis skaitinys tiems, kurie išsiilgę intrigų, tačiau nori ir kažko šiek tiek intelektualesnio – čia daug ir dramos, ir literatūros, ir autoriaus gyvenimo kasdienybės.

4. Donna Tartt „The Secret History“

Nusikaltimas jau įvyko. Jo neišvengsime nei mes, nei penki pagrindiniai romano veikėjai. „The Secret History“ atsuka veidrodį tiek prieš juos, tiek prieš mus pačius, ir skatina pažvelgti giliau. Ilgiau nei įprasta ar malonu. Taip susiduriama su ydomis, silpnybėmis bei tuštybe, su nekenčiamiausiomis savo savybėmis, su kuriomis gyventi sunku, tačiau kitos išeities nėra.

Be atsakymo į klausimus „kaip“ ir „kodėl“ įvyko nusikaltimas, skaitydami šią knygą gausime kur kas daugiau. Tačiau būtent detektyvinė linija praturtina istoriją ir sukuria literatūrinės kelionės įspūdį.

D. Tartt yra tikra žodžio meistrė. Kiekvienas sakinys šiame romane yra apgalvotas ir tyčinis, nieko nepalikta šiaip sau. Į žodžius ji sudeda visą save ir tai atsiperka. Tekstas tankus ir turtingas, plaukti per jį visiškas malonumas, net jei kartais kiek mazochistiškas.

Vaizduodama pseudointelektualus, kurie dažnai siaubingai erzina ir verčia vartyti akis, pati autorė sugeba išlikti intelektuali, kupina sarkazmo ir saviironijos. Ji gerbia savo skaitytoją ir tiki jo sumanumu, o tai, mano manymu, pats geriausias kūrėjo bruožas. Jos veikėjai nėra juodi ar balti, o be galo įvairialypiai, tokie, kuriuos sunku mėgti, tačiau neįmanoma ir visiškai nekęsti. Todėl atradimai ir nusivylimai tampa tik paveikesni.

Šis kūrinys – lėta, dažnai net kankinamai lėta kelionė lūžio link, kelionė ten, kur esi pastatomas akis į akį su savo veiksmų pasekmėmis. Jam prireiks kantrybės bei pastabumo, tačiau čia galite atrasti tikrai daug.

5. Stephen King „The Institute“

Ši knyga galbūt nebenustebins patyrusio Stepheno Kingo gerbėjo, vis dėlto ji žavi kaip tik tuo, Kingo kūrybą norisi skaityti vėl ir vėl – stipriai suregztu siužetu, puikiais dialogais ir rašytojo unikaliu sugebėjimu – Kingas moka įkvėpti sielą kiekvienam. Vaikui, vyrui, moteriai, gyvūnui, daiktui. Žudikui, genijui, silpnapročiui. Tikri čia visi – be išimčių. Jie apgalvoti. Pagrįsti. Viskas vietose, paskaičiuota, subalansuota. Žinai, kada smogs suvokimas, bet vis tiek lieki nustebintas. Tai Kingo talentas – priversti šoktelėti, net jei fone jau ilgokai groja įtampos kupina muzika, leidžianti suvokti, ko reikia tikėtis.

Nors kiek užtruko, kol į knygą pasinėriau, o ir mielai būčiau jos apimtį per kokius 150 puslapių nekukliai apkarpiusi, vis dėlto perskaityti buvo verta.

Vertinant Kingo ankstesnių darbų perspektyvoje, ši knyga, ko gero, neatrodytų verta jo knygų TOP 10. Tačiau autorius ir vėl įrodo – istorijas moka pasakoti su tokiu talentu ir polėkiu, kad nesižavėti neįmanoma. O varžytis pačiam su savimi ne visada teisinga. Kartais net neįmanoma. Bendrame šiuolaikinio trilerio, fantastikos ir siaubo žanro kontekste karalius lieka nenukarūnuotas. 

Nuo memuarų iki socialinių problemų nagrinėjimo, nuo siaubo iki šiuolaikinės „Nusikaltimo ir bausmės“ istorijos – tikimės, kad šiame penketuke rasite kažką sau. Visi šie kūriniai juos skaitant originalo kalba atveria duris į tai, ką vertime galima ir pražiopsoti. Jie leidžia mėgautis humoru tiesiai iš autoriaus lūpų, žavėtis įvairiais dialektais, narplioti kruopščiai sukonstruotas ir tik tai kalbai būdingas menines priemones.

Kartais tarp daugybės skaitomų vertimų įterpti originalą tampa tam tikra pramoga bei iššūkiu, leidžiančiu išjudinti ne taip jau ir dažnai vartojamą kalbą. Tačiau dažniausiai tai sukelia paprasčiausią džiaugsmą – kažin ar gali būti kas smagiau, nei netikėtai atrasti lobį, dar nepasiekusį aplinkinių skaitytojų, ir juo dalintis. Nes juk kartais norisi leisti nugalėti nekantrumui.