Silva Rerum

Labai gera knyga, ksaitosi su pasimėgavimu, turinys aspindi dalį istorijos, puiki rašytoja - Kristina Sabaliauskaitė. Rekomenduoju skaitymui.

Knyga įdomi, gražiai parašyta, įtraukianti, malonu skaityti, kadangi galima rasti daug aprašytų pažįstamų vietų.

Tikiuosi, kad bus papildymas. :c

Puikus kūrinys! Skaitai ir mėgaujiesi. Smagu žinoti, kad tai lietuvių autorės darbas.

Perskaičius šitą knygą ištinka tolimesnių knygų skaitymo štilis.Reikia laiko viskam susigulėti kad galėtum skaityti kitas knygas. Rekomenduoju ją perskaityti.

Kam patinka istoriniai romanai, rekomenduoju!! Puiki knyga, įtraukianti nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Ši knyga kaip geras vynas-skaitai ir nenori užversti

puiki knyga!

Atrodo, kad ši knyga man nepaliko jokio įspūdžio. Nei gero, nei blogo. Jei kas nors paklaustų, ar verta skaityti šią knygą, ar ji įdomi, tikrai neturėčiau atsakymo.

Puiki knyga! Iš pradžių skaitosi sunkiai, bet, kai perskaitai daugiau, norisi nesustoti ir skaityti.

Labai patiko! Rekomenduočiau visiems - net ir tiems, kurie įsitikinę, kad istoriniai romanai jiems nepatinka.

Labai puiki istorija! Buvau gan skeptiska, bet tikrai ''uzkabino'', stai jau ir imu kita dvi dalis. Patiko ir rasymo stilius. Suskaiciau ta knyga per 4...

Puiki knyga!! Skačiau taupiai, buvo gaila, kad neperskaitytų puslapių vis mažėja...Džiaugiuosi, kad laukia dar dvi :) Esu sužavėta!!!!

Daugumos lietuvių seniai perskaityta ir išgirta knyga, o pati bandžiau skaityt antrą kartą. Pirmą kartą knygą užverčiau vos po kelių puslapių, nes baisiai nepatiko katino... Rodyti daugiau >

Daugumos lietuvių seniai perskaityta ir išgirta knyga, o pati bandžiau skaityt antrą kartą. Pirmą kartą knygą užverčiau vos po kelių puslapių, nes baisiai nepatiko katino pakasynos. Kai bibliotekoje akys netikėtai sustojo ties "Silva rerum", daviau jai antrą šansą. Vis tiek, iki pusės knygos burbėjau, stebėjaus, nepatiko tas murzinas laikotarpis, kai kurie veiksmai, žodžiai, bet vis tiek skaičiau, nes buvo lengva skaityti, man nė kiek netrukdė ilgi sakiniai, sakyčiau, kad net dar greičiau skaitėsi. Paskui atsipalaidavau ir mėgavausi istorija, o ta dalis apie senųjų Norvaišų grįžimą namo ir atsidavimą savo meilei, išvis, buvo geriausia ir mano dūšiai artimiausia, knygos dalis. Nors vis tik, šioks toks nusivylimas yra išlikęs, nes tikėjausi kažkiek gražesnio, subtilesnio aprašymo. Nesu įsitikinus, kad tais laikais kai kurie žodžiai buvo vartojami. Bet tiek to, nusipirkau kitas knygos dalis ir artimiausiu metu skaitysiu, nes intriguoja, kaip gi toliau klostėsi veikėjų gyvenimai.

Teko ilgokai palaukti bibliotekos eilėje, kol pagaliau gavau šią knygą. Ir gavau pačiu nepalankiausiu metu - prasidedant sesijai. Tad turėjau rinktis ar susikoncentruoti į gerus... Rodyti daugiau >

Teko ilgokai palaukti bibliotekos eilėje, kol pagaliau gavau šią knygą. Ir gavau pačiu nepalankiausiu metu - prasidedant sesijai. Tad turėjau rinktis ar susikoncentruoti į gerus studijų rezultatus, ar leisti sau pailsėti su knyga rankose. Kadangi rašau šį atsiliepimą, mano apsisprendimas aiškus.

Pirmiausia turiu pastebėti ir pagirti knygos autorę dėl apsiskaitymo, nuostabiai pavaizduoto XVII amžiaus ir suteiktą galimybę skaitytojui išmokti kažką naujo (na, kad ir tam tikrų daiktų pavadinimus, kurių šiandieninėje kalboje nebeišgirsime). Kitas pliusas romanui tenka už sudėtingų, nelaimingų ir kovojančių veikėjų sukūrimą ir svarbių problemų paminėjimą (tokių kaip vienišumas, savo vietos neradimą, savasties slėpimą ir pan.). Vis gi, istorija truputi priminė muilo operą: visi nelaimingi, visi su savo problemomis, visi siekia meilės ir visi jiems kiša kojas. Daug ašarų, nevilties, skausmo ir susitaikymo su esama padėtimi. O dar visokios intrigos ir nesutarimai, paslaptys ir šmeižtas. Ir, galiausiai, laiminga pabaiga (juk dvynių tėvai pagaliau tikrai įsimylėjo ir buvo laimingi, Uršulė ištekėjo, o Kazimieras iškeliavo ten, kur bus laimingas).

Galutinis verdiktas. Ar buvo verta iškeisti galimus aukštesnius egzaminų rezultatus į knygą? Tikrai taip. Tačiau nors puslapiai tirpte tirpo, nesu tikra ar artimiausiu metu skubėsiu į biblioteką ieškoti antros dalies.

Štai mano sąrašuose dar viena perskaityta knyga. Iš tiesų aš ją buvau pradėjusi skaityti jau du kartus, bet negalėdavau peržengti 100psl ir užversdavau. Kaip... Rodyti daugiau >

Štai mano sąrašuose dar viena perskaityta knyga. Iš tiesų aš ją buvau pradėjusi skaityti jau du kartus, bet negalėdavau peržengti 100psl ir užversdavau. Kaip sakoma, juk trečias kartas nemeluoja, tad ir vėl ji atsidūrė mano rankose ir aš ją perskaičiau!!!! :}

Dauguma sako, jog tai istorinė knyga, bet aš ją perskaičiau labai skaniai. Visas siužetas pateiktas, aiškiai ir įdomiai. Centre keliamos bajorų šeimos- Norvaišų problemos. Iš tiesų rekomenduoju ją perskaityti kiekvienam, labai puiki knyga :}

Istoriniame romane aprašomas XVII a. vidurio bajorų Norvaišų šeimos likimas.

Įdomi knyga, patiko rašymo stilius. Džiugu, kad tai yra lietuvių autorės kūrinys.... Rodyti daugiau >

Istoriniame romane aprašomas XVII a. vidurio bajorų Norvaišų šeimos likimas.

Įdomi knyga, patiko rašymo stilius. Džiugu, kad tai yra lietuvių autorės kūrinys. Tikrai visiems rekomenduoju paimti į rankas ir pasimėgauti skaitymu.

Knygą perskaičiau taip greit, galima sakyti, prarijau ir gal dėl to iš dalies ir skonio viso nepajutau. Bet man tikrai patiko.
Nuostabu, kad pagaliau atsirado proga... Rodyti daugiau >

Knygą perskaičiau taip greit, galima sakyti, prarijau ir gal dėl to iš dalies ir skonio viso nepajutau. Bet man tikrai patiko.
Nuostabu, kad pagaliau atsirado proga paskaityti apie XVII a. vid. Vilnių ir didikus. Smagu buvo atrasti Vilniaus universitetą ir jo studentus, susigrupavusius ir taip primenančius šiuolaikinį jaunimą netgi savo stiliaus išsišokimais. Patiko ir jaunosios poros meilės nuotykiai, taip paskubom susiklostę, netgi šiek tiek Stendalį priminė. Kita vertus, norėjosi dar daugiau Vilniaus, dar daugiau jo gatvių ir užkaborių ir istorijų, istorijų :) Kiek daugiau vilčių dedu į antrąją dalį ir stengsiuos šįkart neskubėti bei mėgautis :)

Užvertus paskutinį romano puslapį dar ilgai neblėsta vaizdai iš senojo Vilniaus gatvių. Tai viena tų knygų, kurias perskaičius galvoje lieka nemaža minčių, o širdį paglosto... Rodyti daugiau >

Užvertus paskutinį romano puslapį dar ilgai neblėsta vaizdai iš senojo Vilniaus gatvių. Tai viena tų knygų, kurias perskaičius galvoje lieka nemaža minčių, o širdį paglosto išraiškinga autorės rašybos maniera. Niekada nesidomėjau istorija ir visi istoriniai romanai atrodė kažkuo atgrasūs. Skaityti knygą susiviliojau vien dėl jos nominacijos metų knygos rinkimuose, ir pasirodo, šis sprendimas buvo teisingas.

Romanas nukelia į XVII a. LDK bajorišką atmosferą - pasakojama Norvaišų šeimos istorija ir jos narių likimai. Gražiai plėtojama Norvaišų dvynukų Uršulės ir Kazimiero gyvenimo linija. Skaitytojas supažindinamas su dar nedideliais vaikais, tyrinėjančiais aplinkinį pasaulį ir mąstančiais apie gyvenimo ir mirties prasmę. Skaitydami romaną matome dvynių elgesį, mąstyseną, pastebime vaikų tobulėjimą augant ir bręstant. Įdomu tai, kad autorė per daug neprisiriša prie vieno veikėjo - pasakojama tai iš vieno, tai iš kito asmens pozicijų.

Bene gražiausiai perteikiama mirties alegorija pačioje knygos pabaigoje. Mirus Jonui Motiejui Norvaišai, ant palangės nutupia žvirblis. Čia jis tarsi įkūnija mirusiojo sielą. Paukštis skrenda per miestą ir mato visas vietas, kur bėgo Uršulės ir Kazimiero gyvenimai, kur dabar yra ir ką veikia kiti herojai. Tai tarsi finalinis apžvalginis iškeliavusios sielos skrydis, tuo pačiu primenantis veikėjų gyvenimo svarbiausias detales.

Tenka prisipažinti, jog Kristinos Sabaliauskaitės knyga "Silva Rerum" man buvo tikras iššūkis, kurį priėmiau daug vėliau nei didžioji knygų mylėtojų dalis. Mane supo daugybė... Rodyti daugiau >

Tenka prisipažinti, jog Kristinos Sabaliauskaitės knyga "Silva Rerum" man buvo tikras iššūkis, kurį priėmiau daug vėliau nei didžioji knygų mylėtojų dalis. Mane supo daugybė nuomonių ir vertinimų. Ir beveik visi jie buvo tik teigiami. Tad tikėjausi iš šios knygos gana nemažai. Bet, matyt, tokias atvejais, suveikia atvirkštinis efektas ir knyga tavyje nepalieka didesnės žymos. Taip nutiko ir man. Skaičiau sunkiai ir vis laukiau kada jau bus ta įdomioji vieta. Knyga perskaičiau, o taip jos ir nesuliaukiau.

Žinoma, negaliu nuneigti Kristinos Sabaliauskaitės talento, jos gebėjimo valdyti žodžius ir sakinius. Knygos istorija pasirinkta taikliai ir suteikianti kiekvienam skaitytojui galimybę mąstyti, ieškoti ir atrasti. Netgi girdėjau tokią mintį, jog ši knyga savo paprastoje, gyvenimiškoje istorijoje tarsi paslepia gilias ir ne taip paprastai atrandamas prasmes. Ir tikrai knyga pilna minčių, kurias suradęs skaitytojas turėtų permąstyti savąjį "aš". Knygos istorija taip pat leidžia keliauti atgal, suteikia galimybę pamatyti tokį mūsų kraštą, koks jis buvo prieš kelis šimtus metų. O kaip smagu atrasti tą kitokį Vilnių! Tą, kuris dabar jau pasikeitęs, bet savyje saugantis ir menantis tuos laikus. Gera nors akies krašteliu į jį žvilgtelti.

Tikiuosi, kad prabėgus laiko tarpui ir knygos mintims sugulus į širdį, ją prisiminsiu, tikiuosi, kad bent dalelė jos liks manyje, nes visgi norisi, jog ir tokios, knygos, kurios nepaliko didžiulės žymos, atrastų savąją vietą. Tam, kad atėjus laikui tos surastos mintys būtų naujų jėgų šaltinis.

Kiekvienas iš mūsų savyje saugoja savo "daiktų mišką". Kiek būtų parašyta romanų, jeigu savo gyvenimo istorias užrašytumėme? Liūdnų ir linksmų, dramatiškų ir komiškų...... Rodyti daugiau >

Kiekvienas iš mūsų savyje saugoja savo "daiktų mišką". Kiek būtų parašyta romanų, jeigu savo gyvenimo istorias užrašytumėme? Liūdnų ir linksmų, dramatiškų ir komiškų... Bibliotekų lentynos lūžtų nuo įspūdingiausių "silva rerum". Jono Motiejaus gyvenimas pilnas tragedijų ir nusivylimų, abejonių ir kančios, tačiau šalia visada yra džiaugsmas, meilė ir pagarba. Visus savo gyvenimo įvykius jis įamžina prosenelių, senelių, o dabar ir savo likimo knygoje. Istorinių įvykių sukūryje skaitome bajoro šeimos dienoraštį.

Knygos turinys primena senųjų lietuvių rašytojų (J. Avyžiaus, Žemaitės, Šatrijos Raganos) romanus. Tik rašymo stilius čia labai savitas, sakyčiau, net šiek tiek varginantis. Po dienos darbų ilgai tokios knygos nepaskaitysi: ilgi sakiniai migdo ;)

Perskaitęs knygą, susimąstai: "O kaip atrodytų tavo "Silva rerum?". Kokiomis spalvomis ji būtų nuspalvinta? Ką pasakytų ją perskaitęs? Perskaityk šį romaną - susimąstysi apie savo gyvenimą.

Man ši knyga visai patiko. Stilius malonus, susiskaitė greit, lengvai ir įdomiai. Prielankumą pajutau ir dėl tos lietuviško dvaro aplinkos. Jau esu skaičius apie prancūzų, rusų,... Rodyti daugiau >

Man ši knyga visai patiko. Stilius malonus, susiskaitė greit, lengvai ir įdomiai. Prielankumą pajutau ir dėl tos lietuviško dvaro aplinkos. Jau esu skaičius apie prancūzų, rusų, anglų, amerikiečių panašaus laikmečio dvarų (ar atitinkamos aukštuomenės) gyvenimą, o apie lietuvių neteko, todėl buvo dar įdomiau. Bet aukščiausio įvertinimo šiam kūriniui neduočiau dėl pernelyg jau nuspėjamo siužeto ir dėl vulgarių scenų. Pastarosios, mano galva, yra ganėtinai pigus būdas siekti populiarumo knygų pasaulyje (tikrai ne todėl, kad būčiau davatkėlė bijanti žodžio seksas, tiesiog iš principo - tokios meninės išraiškos priemonės atrodo jau kiek nuvalkiotos ir tai visai nebenaujas būdas stebinti). Vis dėl to, geras dalykas knygoje buvo žmogaus slapčiausių jausmų, minčių ir baimių nagrinėjimas ir basiliskas toks įdomus daiktas - nežinojau, kad jis Vilnuj gyvena, reiks pasisaugot. :D

Šią knygą pasirinkau, kadangi mėgstu Vilniaus senamiestį ir norėjau į jį pažvelgti per literatūros prizmę. Taip pat mokykloje ruošiantis egzaminui šis dvitomis Sabaliauskaitės... Rodyti daugiau >

Šią knygą pasirinkau, kadangi mėgstu Vilniaus senamiestį ir norėjau į jį pažvelgti per literatūros prizmę. Taip pat mokykloje ruošiantis egzaminui šis dvitomis Sabaliauskaitės romanas yra priskiriamas prie kontekstinių kūrinių.

Pirmieji 50 puslapių skaitėsi pakankamai sunkiai, o visą likusią knygą įveikiau per dvi dienas. Truputėlį blaškė aprašomos erotinės scenos. Jos mano akyse sumažino romano vertę. Aišku kiekvieno skaitytojo skonis yra skirtingas. Patiko puikiai perteikiamas bendravimas Norvaišų šeimoje ir puikiai atskleista barokiška beprasmybė, tuštumas ir lėbavimai. Siužetas nėra labai išskirtinis..

Didžiausią įspūdį paliko senojo Jono Norvaišos mirties aprašymas. Jam mirus ant palangės nutūpė žvirblis, kuris galiausiai skrisdamas apžvelgė visas romane aprašomas vietas ir pagrindinius veikėjus.

Asmenine nuomone, nesutinku su literatūros kritikais, kurie šį romaną pavadino istoriniu. Man jis pakankamai pop`sinis. Tiesiog daug lotyniškų išsireiškimų, įpinti keli istoriniai faktai ir tiek.

Na dabar jau žinau ką reiškią knygos pavadinimas.

Visi kas skaitė tai atsiliepia maždaug "kokia nereali", "kaip patiko", "nu afigienai" ir t.t. ir panašiai. Eeee..... Rodyti daugiau >

Na dabar jau žinau ką reiškią knygos pavadinimas.

Visi kas skaitė tai atsiliepia maždaug "kokia nereali", "kaip patiko", "nu afigienai" ir t.t. ir panašiai. Eeee.. tikrai? Matyt po visų rekomendacijų ir gerų atsiliepimų turėjau perdidelius lūkesčius, nes visai neradau kuom ten reikia taip stipriai žavėtis. Nesakau, kad knyga bloga ar nuobodi, bet tikėjausi kaško tokio stipresnio, kad ir aš galėčiau vos išgirdus minint pavadinimą, išpūsti akis ir įkvėpus daugiau oro, kad neduok dieve nepritrūkčiau ir kas nors neįsiterptų pasinaudojęs momentu ir neužgožtų, apiberti pagyrom pakylėta intonacija ir tokiu tempu, kad pašnekovui net užsimerkti reiktų, idant apsaugoti akis nuo tikštančių sliunkų* atakos.

Atmetus išankstinius lūkesčius tai knyga tokia savotiška, parašyta savitu stilium be dialogų, prisodrinta Lietuvių kalbos perliukų atšviežinančių žodyną seniai pamirštais fraziologizmais. Istorija rodos nevisai baigta tai tikiuosi antroji knyga sudės visus taškus į vietas.

*sliunkos - seilės.

Mano buvimas Vilniuje ir maklinėjimas senamiesčiu nuo šiol bus kitoks. Labiau įtraukiantis, atidesnis siauroms senamiesčio gatvėms ir byrančioms senutėlėms plytoms.
Rodyti daugiau >

Mano buvimas Vilniuje ir maklinėjimas senamiesčiu nuo šiol bus kitoks. Labiau įtraukiantis, atidesnis siauroms senamiesčio gatvėms ir byrančioms senutėlėms plytoms.

Šiandien, einant įprastu maršrutu į darbą, pastebėjau pirmuosius kelionės pokyčius ir naujus pojūčius. Juos man ir padovanojo dvi "Silva Rerum" dalys.
Tad jeigu norite:


Kad jūsų kelionės Vilniaus gatvėmis taptu nedideliu nuotykiu, tikintis išgirsti karietos ratų dardėjimą akmeniniu grindiniu ir užuosti sukaitusių miestiečių kvapą;
Kad prie jūsų baimių ir fobijų prisidėtų dar viena - tamsoje sutikti baziliską;
Kad jūsų vakarai patogiame krėsle pavirstų kelione laiku į ne patį palankaiusią laikotarpį - 16-ojo amžiaus vidurį ir 17-ojo pradžią, kur bus visko - karo, maro, mirštačių kūnų krūvų ir gyvenimo aistros, nusivylimo, supratimo ir apmaudžių nesusipratimų;
Kad jūsų nuobodi kasdienybė vėl imtų teikti palaimą (o gal visgi atsirastų norinčių patogumą iškeisti į to meto romantiką? Aš pati - už karštą vonią ir šešiolikos rūšių pieną :});
Kad susiūbuotų jūsų pasitikėjimas bažnyčia arba tik dar kartą pasitvirtintų jūsų kelias ateizmo link;
Ir kad kelios jūsų gyvenimo dienos tiesiog ištirptų kažkur baroko labirintuose.


Visais atvejais "Silva Rerum" Jums bus kaip kaip tik.

Tiesą sakant, vengdama šios knygos per patį jos graibstymo ir skaitymo įkarštį, nuvilnijusį prieš kelis metus, visai nė neketinau jos skaityti. Nežinia, ar apskritai būčiau ryžusis šiam dvitomio skaitymui, bet netikėtai vaikštinėjant su kolegėmis Vilniuje jos ėmė svarstyti, kurią vietą Kristina Sabaliauskaitė turėjo omenyje, rašydama savo romaną: kur gyveno Jonas Kirdėjus Birontas, o kur - žydas gydytojas Gordonas. O po to, kai aptikau tokį Arnoldo komentarą čia: http://www.knyguklubas.lt/silva+rerum+ii.html (tiesiai po aprašymu, parašytas 2012 spalį), abejonių neliko. Tad jeigu ir jūs nesate baroko žinovas, graikų mitologijos ekspertas, literatūros profesorius ar bent doktorantas, vargiai galite išvardyti Mocarto ir Bethoveno kūrybos principus, ir jums patinka sodri neįprasta kalba, neįtikėtinos meilės istorijos ir spalvingi veikėjai, kurių gyvenima galima panarstyti įvairiais kampais nuo pat vaikystės iki mirties, rekomenduoju atsiversti Kristinos Sabalaiuskaitės "Silva Rerum". Perskaitę pirmuosius penkis puslapius žinosite, ar norite tęsti. Maždaug tuo pat metu apsvarstysite ir atrojo tomo galimybes.

Skanaus! nePatyliukais.blogspot.com

Ilgai delsiau kol pagaliau paėmiau knygą į rankas. Tada ilgai delsiau kol pradėjau skaityti, keista, nes visi primygtinai aiškino kokia įdomi knyga. Tačiau, kai pagaliau ėmiau... Rodyti daugiau >

Ilgai delsiau kol pagaliau paėmiau knygą į rankas. Tada ilgai delsiau kol pradėjau skaityti, keista, nes visi primygtinai aiškino kokia įdomi knyga. Tačiau, kai pagaliau ėmiau skaityti knyga jau nuo pat pirmo skyriaus sudomino. Ji skiriasi nuo kitų lietuvių autorių knygų. Joje mažiau liūdesio ir pesimizmo, daugiau išsilavinusių žmonių, kurie tik minimaliai susiduria su skurdžia Lietuvos visuomenės dalimi. Siužetas buvo vingiuotas todėl buvo smagu skaityti. Ir nors buvo daug nuspėjamų vietų, tačiau jos buvo labai nenuspėjamai aprašytos. Taip pat kai kurios knygos vietos priminė Oskaro Vaildo "Doriano Grėjaus Portretą". Tačiau tai vis tiek nesubjaurojo knygos, kuri mano manymu viena įdomesnių lietuvių autorių kūrinių.

Na taip, kaip šiokia tokia kukli literatūros megėja, turėjau mažytę dėmelę savojoje knygų lentynoje - iki šiol nebuvau skaičiusi taip visų mėgiamos ir graibstomos (sakoma,... Rodyti daugiau >

Na taip, kaip šiokia tokia kukli literatūros megėja, turėjau mažytę dėmelę savojoje knygų lentynoje - iki šiol nebuvau skaičiusi taip visų mėgiamos ir graibstomos (sakoma, sulaukė net dešimties leidimų... dešimties!) Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum". Tiesa, skaičiau "Danielių Dalbą", netgi nuėjau susitikime su šia rašytoja ir buvau visomis prasmėmis apžavėta tiek apsakymu, tiek pačios autorės intelektualumu. Tačiau kad ir kaip teisinčiausi, faktas toks - ne, šios knygos neskaičiau, šios dieve-mano-kokios-knygos (juk taip visi sakė).

Turbūt nieko nestebintų, jei pasakyčiau, jog prieš paimant šią knygą į rankas, jos kiek virpėjo - juk šitiek lūkesčių sudėta, kad tikėtis buvo galima tik absoliutaus barokinio šedevro, o kai galima tikėtis tik šedevro, pamažu atsiranda abejonės ir įtarus nepatiklumas - o kas, jei nuvils? Taip, turbūt nieko nenustebinčiau pasakydama, kad ir aš taip dvejojojau ir bijojau to triuškinančio nusivylimo, tačiau, žinot, šį kartą to nepasakysiu. Dėl vienos paprastos priežasties - pažvelgusi į knygos viršelį, kažkodėl ne kiek nebijojau nusivylimo, nors ir puoselėjau lūkesčius tokio ilgio, kad jie būtų galėję išsidriekti per visą keturių šimtų metų istorijos eigą iki pat to stebuklingo barokinio Vilniaus.

Ir ką, pasirodo, nusivylimui neliko vietos tarp tų beprotiško ilgumo, puslapį siekiančių sakinų. Jam neliko vietos tarp bajorų šeimos gyvenimo vingių, jis nesugebėjo įsiterpti tarp dviejų įsimylėjelių beviltiškų ir kartu tokių viltingų žvilgsnių, nusivylimas buvo per menkas, kad galėtų užglaistyti muštynes ar paslėpti senovines orgijas, ir nors jis bandė rasti kelią tarp puslapių, tačiau į jį niekas nekreipė dėmesio - tik ne tada, kai norisi pastraipas ryti, visai pamiršus apie tokį dalyką, kad kažkas mat sugalvojo, jog knygoje turi būti dialogų - juk nė velnio. Nusivylimui Vilniuje vietos nebuvo, nors ką aš čia šneku, nusivylimo išvis nebuvo - tik ne tada, kai aš pati vos po perskaitymo būčiau galėjusi išpirkti visą vienuoliktą leidimą. (jei būčiau tokia turtinga kaip Sapiegos, žinoma)

O mano rankos jau niežti nuo troškimo pačiupti ir antrąją dalį, o kai pagalvoju, kad dar reiks tikėtis ir trečiosios... ne, nužudyti Sabaliauskaitės nenoriu, verčiau ją išbučiuočiau - už tai, kad dar kartą įkvepia kelių šimtų puslapių meilę Vilniui.

Kažkodėl labai mažai skaitau lietuvių rašytojų knygų. Nesu prieš juos nusiteikusi, bet tiesiog taip yra. Todėl nusprendžiau taisyti padėtį ir ėmiausi knygos, 2011 m. išrinktos... Rodyti daugiau >

Kažkodėl labai mažai skaitau lietuvių rašytojų knygų. Nesu prieš juos nusiteikusi, bet tiesiog taip yra. Todėl nusprendžiau taisyti padėtį ir ėmiausi knygos, 2011 m. išrinktos geriausia - Kristinos Sabaliauskaitės "Silva rerum".

Džiugu, kad knyga tikrai labai patiko. Viena vertus, aš apskritai mėgstu istorinius romanus, kita vertus, pasakojimas šiame kūrinyje teka sklandžiai, visi aprašymai, įvykiai, minimos smulkmenos ir informatyvios (čia gali sužinoti ir senovinių baldų ar namo apdailos elementų pavadinimų, šventinių bajoro pietų receptą ir t. t.), bet ir įdomios, netrikdo netgi tai, kad autorė labai mėgsta viską dėstyti tarsi vienu įkvėpimu - ilgėliausiais sakiniais, kurie kartais nusitęsia per du puslapius. Skaitant šią knygą labai lengva įsivaizduoti jos veikėjus ir aplinką, mintimis persikelti į XVII a. Ne itin pasiturinčio, bet ir nenuskurdusio bajoro dvarelį, o iš jo galvotrūkčiais nerti į Vilniaus gatvelių šurmulį...

Kažkaip net nesinori aiškinti, apie ką knygos turinys. Knyga ganėtinai nestora, norite sužinoti - paimkite ir perskaitykite. Tikrai įdomu.

-

Lietuvos skaitytojai jau buvo seniai pasiilgę tokio kūrinio, kurį būtų galima pavadinti Literatūra. Juk rašyti gali bet kas, o kurti - tai veikla, reikalaujanti laiko, įkvėpimo,... Rodyti daugiau >

Lietuvos skaitytojai jau buvo seniai pasiilgę tokio kūrinio, kurį būtų galima pavadinti Literatūra. Juk rašyti gali bet kas, o kurti - tai veikla, reikalaujanti laiko, įkvėpimo, supratimo... Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė subtiliai skaitytojams atsklidžia Lietuvos istorijos turtingumą, papročių ir tradicijų grožį. Paskaitai, ir, atrodo, istorinės vietos, kurias aplankome kas dieną, atsiveria naujomis spalvomis. O ir aprašomi žmonių santykiai, kaip ir dabar, taip ir senesniais laikais, vedami tų pačių motyvų ir jausmų - laimės, pavydo, puikybės, rūpesčio. Matyt, todėl, kad laikas bėga, o žmonių prigimtis išlieka ta pati.

Vargu ar kuris autorius gali tikėtis geresnio debiuto - Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum" išrinkta geriausia 2009 metų lietuviška knyga iki šiol yra viena perkamiausių.... Rodyti daugiau >

Vargu ar kuris autorius gali tikėtis geresnio debiuto - Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum" išrinkta geriausia 2009 metų lietuviška knyga iki šiol yra viena perkamiausių. Kodėl taip yra? Su šiuo klausimu galvoje ėmiau kūrinį į rankas.

Ar tai kas populiaru, gali būti kokybiška? Manau, ši knyga tai įrodo. Gali. Kodėl gi ne?.. Tačiau klausimas kyla ne veltui. Mat šiuolaikinėje kultūroje stereotipinis mąstymas supriešina kokybę ir kiekybę. Tai atrodo pasitvirtina įsijungus labiausiai žiūrimus televizijos kanalus. Jų vadovai pripažįsta - rodome tai, ką žiūri žiūrovas. Tačiau tai toli gražu ne taisyklė. Ir tai džiugina - kuo daugiau skaitoma kokybiškos literatūros, tuo visuomenės kultūringumas aukštesnis.

"Silva Rerum" - tai istorinis romanas, nukeliantis mus į įdomų laikotarpį - tūkstantis šeši šimtai šešiasdešimt šeštuosius metus. Kaip ir pastarųjų metų gruodį, taip ir tada pasaulio pabaiga neatėjo. Viena vertus, XVII a. Lietuva nėra tas kraštas, kuriuo labai didžiuotumėmės - esame priklausomi nuo stipresnių kaimyninių valstybių. Visgi tai dalis Lietuvos istorijos, be kurios negalėtume nė kalbėti apie savo valstybės supratimą. Čia kiekvienos dalies pažinimas tampa vienodai svarbus, kad suprastum visumą. O sprendžiant iš Kristinos Sabaliauskaitės komentarų, greičiausiai šis romanas ir jai pačiai buvo būdas geriau pažinti save, pirmiausiai kaip vilnietę.

Istorija įtraukia. Čia didelę reikšmę turi vis naujų personažų įvedimas, kiekvienas atspindi skirtingą visuomenės sluoksnį - valstiečiai, kilmingieji, miestiečiai, dvasininkai. Kartu kiekvienas pasižymi savitu charakteriu - savaip nuspėjamu, tačiau kartu ir stebinančiu. Tai neleidžia skaitytojui lengvai nuspėti, kaip istorija vystysis toliau. Mįslingumo įneša ne viena paslaptinga detalė - išprotėjusio elgetos pranašystės, baziliskas, slepiami dokumentai.

Romano pavadinimas taip pat tarytum užkoduotas - krenta į akis, kad žodžiai lotyniški. Tai kontrastuoja su lietuvišku knygos turiniu, tačiau vėlgi atspindi laikmečio realijas - išsilavinę lietuviai turėjo mokėti lotyniškai ir lenkiškai.

Skaitant šį kūrinį gerąja prasme ne kartą apimdavo jausmas, kad skaitau ne lietuvišką, o užsienio rašytojo sukurtą romaną. Manau, tai geras ženklas, jog tinkamai pristatytas, kūrinys susilauktų dėmesio ir užsienyje.

Praėjus didžiajam šurmuliui, išleidus knygą, laikas ją paimti į rankas. Didžiuliai susižavėjimo pilni atsiliepimai, pirmoji vieta populiariųjų knygų 10-tuke...

Ir... Rodyti daugiau >

Praėjus didžiajam šurmuliui, išleidus knygą, laikas ją paimti į rankas. Didžiuliai susižavėjimo pilni atsiliepimai, pirmoji vieta populiariųjų knygų 10-tuke...

Ir būsiu nepopuliari, bet pasakysiu, kad knyga man nepaliko tokio didžiulio įspūdžio. Taip, knygos stilius - pavydėtinas, skaitosi lengvai, nepaisant senųjų žodžių, sakinių kompleksiškumo ir daug veikėjų. Tačiau siužetas gana nuspėjamas, vietomis ištęstaws, o Vilnius - Vilnius paskendęs ir nustumtas į antrą planą. O juk aš labiausiai laukiau Vilniaus, jo baroko, tamsių užkaborių ir senojo miesto labirintų.

Taip. pabaiga buvo aiški. Dabar persikeliame į Vilnių XVIII amžiuje. Kelionės laiku visąlaik naudinga.

Skaičiau, nes norėjau pažiūrėti, ką rašo šiuolaikiniai lietuvių rašytojai. Nenusivyliau, tačiau labai ir nepradžiugau.

Knyga tikrai lengvai skaitoma, nors sakiniai... Rodyti daugiau >

Skaičiau, nes norėjau pažiūrėti, ką rašo šiuolaikiniai lietuvių rašytojai. Nenusivyliau, tačiau labai ir nepradžiugau.

Knyga tikrai lengvai skaitoma, nors sakiniai ilgi ir sudėtingi, gana įtraukianti, tačiau per vidurį darosi nuspėjama, miela širdžiai, nes apylinkės artimos širdžiai, o romantika žavi visus. Net jei ji šiek tiek dvelkia nuobodumu. Gal kiek gailėjausi, kad pačioje pabaigoje visi įvykiai lyginant su aprašytais anksčiau labai greitai susisuko.

Rekomenduočiau paskaityti draugams, kurie nori lengvo skaitymo, nesibaido istorijos, bei domisi lietuvių literatūra. Renkuosi šią knygą kaip alternatyvą užsienio rašytojų pop-kūriniams, kurie taip užburia mases.

ŽODŽIŲ MIŠKAS

Ilgas "Silva Rerum" laukimas iš pradžių laužant galvą, kokiu gi būdu knygą susiveikti, vėliau ilgesingai žiūrint į tas dvi gražiai atrodančias... Rodyti daugiau >

ŽODŽIŲ MIŠKAS

Ilgas "Silva Rerum" laukimas iš pradžių laužant galvą, kokiu gi būdu knygą susiveikti, vėliau ilgesingai žiūrint į tas dvi gražiai atrodančias knygutes lentynoje ir laukiant, kada rasiu laiko su malonumu ir ramiai perskaityti tuos, kaip dabar jau suprantu lietuvių literatūros šedevrus, vertė klausytis aplinkinių nuomonių, paskalų ir pačiai abejoti, ar tai mano knyga. Kiek girdėjau - puslapio ilgumo sakiniai, istorinis romanas su daug tiesmukos erotikos ir nuodugniais Vilniaus aprašymais, kiek pati spėjau pažiūrėti knygyne - jokių dialogų, permesti akimis per petį vienai merginai skaitant troleibuse - vienuolynas. Vienu žodžiu iš visų nugirstų ar netyčia užmatytų nuotrupų tik numylėtasis Vilnius ir istorija mane galėjo patraukti, bet perskaičiusi likau sužavėta kiekvienu puslapiu, pamilusi rašytoją ir įkvėpta.

Knygose realiu laiku vykusi istorija - trumputė, įdomi, bet pati savaime lyg ir niekuo neišsiskirianti. Stebuklinga ją daro tai, kaip ją pasakoja Kristina Sabaliauskaitė. Tuo savo, antrosios dalies nugarėlėje taikliai "tankiu" įvardintu pasakojimu ji užburia ir vis atsigręždama į praeitį, plačiai, detaliai ir įtraukiančiai pasakodama kiekvieno veikėjo gyvenimo istoriją, paaiškinančią visus to asmens poelgius, charakterio bruožus ir dabartyje vykstančius dalykus, sukuria istoriją, pribloškiančią ryškiais veikėjų charakteriais, kurie nenutrūkstamai stebina abiejuose romanuose, bei išlaikyta istorijos linija, kurią rašytoja nurodo jau bene pirmaisiais sakiniais, ir kuri verčia tarsi būtum Jonas Motiejus mąstyti ir analizuoti.

Romanai labai prisijaukina skaitytoją ir įtraukia į savo sūkurį mažais dailiais atsilikusios viduramžiškos Lietuvos pirštukais. Vis pasikartojančios detalės, tokios kaip Bonifaco veidas ir pranašystės, ar neaiškiai persipinančios siužetinės linijos lyg kokiame nors Levo Tolstojaus kelių tomų romane verčia jaustis savu, žinančiu visas istorijos vingrybes, pažįstančiu veikėjus. Pats tekstas taip pat pulsuoja ir netgi skleidžia aplink tą savotišką gotikinę, viduramžišką atmosferą, pritvinkusią mistikos bei fantastikos, fanatiško tikėjimo, purvo ir naivumo. Ir žinoma, tos viską nurungiančios meilės iš pirmo žvilgsnio, kuri, tiesą sakant, aprašyta ypatingai originaliai ir žaismingai.

"Meilė - tai laimingiausias beprotybės pavidalas, bet dėl to nė kiek ne mažiau pavojingas."(279 p)

Meilės scenos, skirtingai nuo girdėtų davatkiškų atsiliepimų, pasirodė skoningos ir labai kūriniui tinkančios. Erotikos buvo, bet ji toli gražu nebuvo vulgari ir puikiai papildė knygos skleidžiamą atmosferą. Visose scenose buvo išsaugota paslaptis, tekstas išliko subtilus. Žinoma, buvo ir šiurkštesnių žodžių intymiems dalykams apibūdinti, bet tai vėlgi dalis aprašomojo laikotarpio ir autorė turėtų būti gerbiama už tai, kad nepabijojo šiukštesnių žodžių, nepagražino realybės. O ne būti smerkiama už pataikavimą masėms, nes žmonėms, išsiilgusiems erotikos, knygyne galėčiau pasiūlyti daug labiau į tą kategoriją taikančių kūrinių. O apskritai, dar kartą įsitikinau, kad lietuviai - davatkų tauta, kuriai net Baltoje drobulėje buvo per daug atvirų sekso scenų, o ką jau kalbėti apie šį romaną, kuriuo autorė žvelgė į kiekvieną gyvenimo aspektą, todėl negalėjo apsieiti be intymių dalykų ir rašytoja puikiai išvinguriavo tarp atviros erotikos ir vaikiško elementarių dalykų ignoravimo, pateikdama skaitytojui skoningą tekstą. Kai kurie Sabaliauskaitės sprendimai šio tikslo siekiant nustebino savo novatoriškumu ir originalumu. Kad ir ta trumputė Jonelio fantazija, grožintis Uršulės kūnu, kuri vietoje tiesmukos erotinių fantazijų scenos buvo pateikta įsivaizduojant save mažučiu, bet kur patekti galinčiu vabzdžiu.

Stebino, skatino žavėtis ir drauge slapčia pavydėti ir kiti Sabaliauskaitės sprendimai. Pavyzdžiui, pirmuosiuose puslapiuose Uršulės jausmai buvo aprašyti pasitelkiant spintos su daug stalčiukų metaforą. Pradžioje susimąsčiau, ar autorė neperspaudė, bet vėliau supratau, kad tai neatskiriama šio smulkiai išausto teksto dalis. Pribloškė ir antroje dalyje piešiamas iškankinto, savotišku pragaru tapusio Vilniaus vaizdas. Be kita ko autorė tiesiog dievina vienarūšes sakinio dalis, kurių kupina visa knyga, ir nors kartais jos vargina, tekstui ypatingai tinka. Bet nepaisant viso kito, keisčiausias ir mane labiausiai nustebinęs sprendimas - beveik visiškas dialogų išbraukimas iš teksto, kai kuriuos svarbesnius tiesiog perfrazuojant. Būtent šis dalykas mane kiek baugino prieš pradedant skaityti, bet pradėjusi to ėmiau net nepastebėti, o po kurio laiko supratau, kad būtent iš ten kyla taip mane žavinti, Sabaliauskaitės puikiai išlavinta ir tekstą nuostabiai pagyvinanti ironija ir pašiepiantis žvilgsnis. O ir autorės visapusiškas dalyko išmanymas ir rašytojos talentas akivaizdžiai suspindi tokiame sodriame vientisame tekste, kuriame nereikalingos vietos neužima dialogai, kuriais dažnai būna pilstoma iš tuščio į kiaurą.

Abu romanus skaičiau iš karto ir tokiu savo sprendimu džiaugiuosi, nes man šie romanai neatskiriami vienas nuo kito. Tačiau nors visą laiką galvoju, kalbu ir rašau apie juos kaip apie nedalomą visumą, privalau juos šiek tiek ir palyginti. Antroji dalis mane pritraukė kiek labiau nei pirmoji, nors, kaip ir sakiau, sunku atskirti vieną nuo kitos, nes visos tos atminties gijos, siejančios abi dalis, labiausiai ir skatino versti puslapį po puslapio, jaučiant vis kylančią įtampą. Neapleido jausmas, tarsi autorė būtų kažkaip labiau atsipalaidavusi, tarsi žodžiai jai lietųsi dar lengviau nei pirmoje dalyje, tarsi ji pati skubėtų kuo greičiau atskleisti tragiškas senosios kartos paslaptis. Turiu pripažinti, rašytoja meistriškai žaidė skaitytoju viso romano metu, jį visaip maustė ir apgaudinėjo, kol pamažu mažomis detalėmis atskleidė tikrąją Birontų ir Norvaišų gyvenimo tragediją. Skyrėsi ir abiejų dalių nuotaika. Pirmoji dalis man pasirodė kupina lengvabūdiškumo, o štai antroji dalis jau smarkiai dvelkė barokiškumu, tamsa ir niūrumu.

Galiausiai noriu grįžti prie tų stereotipų, matytų ir girdėtų prieš skaitant, kurių dar nepaneigiau. Pritrūko man istoriškumo, kad romanus galėčiau pavadinti istoriniais. Knygos informatyvios, istorinės aplinkybės daug lemia veikėjų likimus, bet mano požiūriu jos ir liko tik fonu, nes kūrinio centre visgi buvo gyvenimas ir jo vingrybės, o ne istorija ar kokios nors realios istorinės asmenybės. Romanas netampa istoriniu vien dėl to, kad rašoma ne apie šiandieną, nors Sabaliauskaitės talento atskleisti laikmečio atmosferą negalima paneigti. Vilniaus taip pat neradau tiek daug, kiek maniau rasianti, bet tai taip pat geras dalykas. Buvo gera jaustis sava aprašomose gatvėse, buvo smagu žinoti, kaip atrodo aprašoma vieta, kur veikėjai eina ir suprasti gatvių labirintus, tačiau įsijautus į Vilnių galima pamiršti ir veikėjus, ir istoriją, ir apskritai apie ką norėta knygą parašyti. O Sabaliauskaitė Vilniaus davė tiek, kiek reikia. Vienintelis nepaneigiamas dalykas - ilgi, vietomis sudėtingi sakiniai, po kuriuos kartais tenka narpliotis pasitelkus visas lietuvių kalbos žinias ir proto galias, bet tokie dalykai manęs negąsdina ir pati amžinai sakiau ir sakysiu: kableliai tam ir yra, kad būtų galima rašyti ilgais sakiniais ir juose išdėti visas mintis, kurias norėjai atskleisti.

Čia turbūt būtų geriausia vieta prisiminti ir brangiąją gimtąją kalbą, kuri tiek daug davė šiems romanams. Sabaliauskaitė, rodos, stengėsi išnaudoti visas lietuvių kalbos galimybes, prisimindama senovinius žodžius, ir taip suteikdama tekstui įvairių atspalvių ir prasmių. Skaitant šį kūrinį galima dar kartą įsitikinti, kad verstas tekstas niekada negali perteikti viso to, ką autorius pasakė originale, nes kalba yra toks svarbus ir gyvas dalykas, kad dažnai nėra sinonimo žodžiui pakeisti, ką jau kalbėti apie kitą kalbą ir kitą žmogų, bandantį atitikmenį surasti. O ir lietuvių kalbos grožis dar kartą naujomis spalvomis suspindi tame Sabaliauskaitės tankiame ir sodriame žodžių miške.

Džiaugiuosi pagaliau radusi lietuvišką literatūros kūrinį, kurį drąsiai galima lyginti su užsienio rašytojais ir didžiuotis tokiu rašytojos talentu. Originali ir šmaikšti, žaisminga ir sodri, verčianti mąstyti ir klausti, šypsotis ir aiktelėti. O viso romano pulsą, mano akimis žiūrint, geriausiai apčiuopė daktaras Gordonas: "Gyvenimas tėra ne kas kita, kaip užkratas, plintantis lytiniu būdu ir ankščiau ar vėliau pasibaigiantis mirtimi". Tačiau nepaisant to, romanas kupinas gyvenimo ir jausmo, lyg būtų stengtasi gyvenimo prasmę neigti, bet pati knyga ir jos veikėjai galiausiai būtų iškrėtę šunybę ir padarę atvirkščiai.

Kristinos Sabaliauskaitės knygą "Silva Rerum" perskaičiau jau prieš gerus pora mėnesių. Bet vis neprisiruošiau aprašyti. Turbūt dėl to, kad nežinau, ką apie ją... Rodyti daugiau >

Kristinos Sabaliauskaitės knygą "Silva Rerum" perskaičiau jau prieš gerus pora mėnesių. Bet vis neprisiruošiau aprašyti. Turbūt dėl to, kad nežinau, ką apie ją rašyti. Atrodo, kad ji man nepaliko jokio įspūdžio. Nei gero, nei blogo. Jei kas nors paklaustų, ar verta skaityti šią knygą, ar ji įdomi, tikrai neturėčiau atsakymo. Ši knyga tokia populiari. Visi tarsi jaučia pareigą ją perskaityti. Todėl atsiliepimų apie ją pilnas internetas. Pasirinkau keletą iš šio knygų iššūkio dalyvių minčių ir nusprendžiau jas pakomentuoti pagal savo susidarytą įspūdį.

Štai inga273 rašo: "Siužetas, na... neverta nei atpasakoti, nei ką - iš to jokios naudos." Tikrai pritariu. Tai tiesiog papasakotas vienos šeimos gyvenimo laikotarpis. Bet to ir galima tikėtis, juk "Silva Rerum" iš tikrųjų egzistuojantis senovinės knygos terminas - tai tarsi šeimos metraščiai. Pati kelis tokius mačiau Palangos gintaro muziejuje senųjų rūmų savininkų knygų lentynoje. Ta pati vartotoja dar prideda ir apie rašymo stilių: "Sakiniai per ilgi, nutruksta mintis beskaitant." O kaip gi nenutruks mintis, kai sakinys užima puslapį ar net daugiau? Šiuo atžvilgiu K. Sabaliauskaitės stilius priminė Romualdo Granausko stilių knygoje "Jaučio aukojimas", kuris sudarytas iš trijų sakinių - kiekvienas užima beveik 20 puslapių. Skaitydama pastarąją knygą niekaip nesupratau, kokia tokių ilgų sakinių prasmė? Ar nebuvo galima jų parašyti daugiau, bet trumpesnių? Kuo pasikeistų viso kūrinio prasmė dėl tokių pakeitimų? Bet čia "Silva Rerum" autorę dar galiu truputėlį pateisinti. Kartais ilgi sakiniai yra naudojami aprašymams. O aprašymai kuria tikrai gerą autentišką atmosferą ir praturtina veikėjų aplinką, padeda ją geriau įsivaizduoti.

Goda savo atsiliepime giria knygą ir jos autorę "už tai, kad dar kartą įkvepia kelių šimtų puslapių meilę Vilniui." Aš puslapiais šio susižavėjimo neskaičiuočiau, bet perskaičius knygą man labai norėjosi nuvažiuoti į Vilnių ir paklaidžioti po knygoje aprašytas vietas. Įdomu, kiek jų išliko ir kaip jos pasikeitusios.

"Nesakau, kad knyga bloga ar nuobodi, bet tikėjausi kaško tokio stipresnio" - taip atsiliepia Chamas. Gal tikrai į labai populiarias knygas sudedama per daug vilčių? Arba bijoma pasakyti tikrąją nuomonę, nes kaip gi prieš kitus atrodysi, kai nepatiks tas, kas visuotinai turi šedevro statusą? Aš tokiu bruožu nepasižymiu ir netgi atvirkščiai - man dažniausiai nepatinka tai, kas visiems patinka. Gal dar ir dėl to esu nusiteikusi gana kritiškai šios knygos atžvilgiu?

Zita galvoja taip: "Tai viena tų knygų, kurias perskaičius galvoje lieka nemaža minčių." Ne, "Silva Rerum" man nesukėlė galybės minčių (kaip tą daro, pavyzdžiui, Haruki Murakami kūryba). Turinio detales pamiršau jau kitą dieną ir niekaip negalėčiau plačiau papasakoti apie knygą.

Dalia pastebi, kad "Lietuvos skaitytojai jau buvo seniai pasiilgę tokio kūrinio, kurį būtų galima pavadinti Literatūra." Taip, tai Literatūra iš didžiosios raidės. Ne visiems suprantama, šiek tiek kaprizinga, bet verta dėmesio. Literatūra, kuria mėgausis rafinuoti skaitytojai. Literatūra, kurios nekęs moksleiviai ją interpretuodami (nes tikiu, kad ši knyga kada nors bus įtraukta į privalomosios literatūros kursą mokykloje).

Bet vis tik ši knyga turi "kažką tokio", dėl ko aš ją perskaičiau visą. Galbūt ji žavi savo unikalumu. Netikėtu pasakojimo stiliumi. Galų gale tuo, kad tai lietuvių autorės kūrinys. Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum" verta perskaityti bent dėl to, kad būtų susipažinta su šiuolaikine populiaria lietuvių literatūra, naujai pažiūrėta į senuosius laikus, į Vilnių ir galbūt pagalvoti, kad visgi kokiais gerais laikais mes dabar gyvename.

Į mano lentyną ši knyga atkeliavo neplanuotai, žaidimo forma. Ją įkalbėjo įsigyti draugė, kurios vardas taipogi Kristina.

Didelių lūkesčių knygai neturėjau.... Rodyti daugiau >

Į mano lentyną ši knyga atkeliavo neplanuotai, žaidimo forma. Ją įkalbėjo įsigyti draugė, kurios vardas taipogi Kristina.

Didelių lūkesčių knygai neturėjau. Tikėjausi, kad tai bus tik sausas romanas apie eilinės moters gyvenimą. Perskaičius knygą per daug nustebti neteko. Netikėtos buvo gal tik kelios išminties eilutės, autorės gudriai įterptos tarp kasdienio, tarpukario laikotarpio, gyvenimo. Man tai nėra ta knyga, kurią dar ilgai prisiminsiu, iš kurios semsiuosi išminties.

Romano, kuris originaliai vadinasi "Neįmanomos vedybos", pirmame plane aprašomas vienas, jaunos moters gyvenimo tarpsnis. Jos perėjimas iš nerūpestingos paauglystės į suaugusiųjų gyvenimą, kuris visai nėra toks, kokį jį įsivaizdavo būsiant, apie kokį svajojo Kristina. Apie jos pasirinkimą, kuris iš pradžių atrodęs kaip svajonės išsipildymas, vėliau tapo kančia, problema, kuri nedavė jai nei ramybės, nei laisvės, kurios jaunai moteriai taip reikėjo.

Tačiau iš esmės ši knyga yra apie svajonę, Apie viduriniosios klasės svajonę išsilaisvinti iš juos sukausčiusių pančių. Pakilti laipteliu aukščiau, paragauti nerūpestingo gyvenimo.

"Silva rerum" pirmoje dalyje aprašomas barokinės Lietuvos bajorų Norvaišų šeimos gyvenimas - taip, būtent šitaip galima apibūdinti visą knygą. Elžbieta ir Jonas Motiejus... Rodyti daugiau >

"Silva rerum" pirmoje dalyje aprašomas barokinės Lietuvos bajorų Norvaišų šeimos gyvenimas - taip, būtent šitaip galima apibūdinti visą knygą. Elžbieta ir Jonas Motiejus Norvaišos augina dvynukus; būtent šie du vaikai, vėliau išaugę į jaunuolius ir iš šeimos dvaro išsikraustę į Vilnių, "kurį jo nemėgstantieji vadino tiesiog dideliu kaimu", ryškiausios personos visame romane. Siužetas, na... neverta nei atpasakoti, nei ką - iš to jokios naudos.

Pati istorija būtų gal ir nieko, bet romano išdėstymas labai nepatiko. Sakiniai per ilgi, nutruksta mintis beskaitant. O norėjau perskaityti tikrai ilgai. Iš pradžių galvojau kaltas kompiuteris (skaičiau el versiją), tačiau pasiėmus popierinę knygą dar labiau nepatiks pradėjo...

Nepaprasta knyga. Istorijos persipynusius viena su kita, intriga išliekanti iki paskutinio puslapio. Sakiniai barokiški, vinguriuojantys ir verčiantys tik aiktelėti iš nuostabos... Rodyti daugiau >

Nepaprasta knyga. Istorijos persipynusius viena su kita, intriga išliekanti iki paskutinio puslapio. Sakiniai barokiški, vinguriuojantys ir verčiantys tik aiktelėti iš nuostabos - kaip keliais žodžiais subtiliai, su humoru pasakoma visa esmė. Stipru. Intelektualu. Privalu paskaityti.

Aš tikrai galvojau, kad "Silvą Rerum" jau tikrai visi žino, netgi ir tie, kurie nėra knygų mylėtojai. Šita tema, atrodo, jau viskas yra pasakyta ir parašyta. Betgi mane... Rodyti daugiau >

Aš tikrai galvojau, kad "Silvą Rerum" jau tikrai visi žino, netgi ir tie, kurie nėra knygų mylėtojai. Šita tema, atrodo, jau viskas yra pasakyta ir parašyta. Betgi mane nustebino, kai grupiokui atsakius, kad skaitau "Silvą rerum", jis manęs paklausė kas čia per viena. Nors "Vilko valandą" vyrukas žinojo ir netgi norėjo ją perskaityti, matyt, gera reklama veikia bet kokį žmogų.

Apie knygą - ją tiesiog surijau per kelis vakarus. Ir net nemoku paaiškinti kas man patiko labiausiai. Man, istorikei, buvo labai žavu skaityti apie Vilnių, apie Milkantus, apie vienuolynus ir visus kitus istoriškus dalykus, bet turbūt mane labiausiai sužavėjo personažai. Jų spalvingumas ir ta didelė begalinė meilė iš pirmo žvilgsnio. Niekada neįsivaizduodavau kokia turėtų būti meilė iš pirmo žvilgsnio, bet dabar žinau. Man ta knygos dalis, bažnyčioje, per Uršulės įvilkino ceremoniją, pasirodė tokia makabriška, gėriau kiekvieną kvapą ir skonį, valgiau kiekvieną žodį apie meilę, ir pati nė nežinau kodėl. Galbūt todėl, kad ne itin mėgstu meilės romanus, seilėjimusis ir panašiai, mieliau skaitau istorines knygas ar detektyvus, bet ta scena man paliko nuostabų įspūdį. Žinoma, nieko nelaukiau ir jau įpusėjau antrą serijos dalį.

Silva rerum - lobis mano rankose. Šis "daiktų miškas", kurį Norvaišos iš Mikantų rašė ateinančioms kartoms - stulbinantis. Esu šiek tiek abejinga lietuvių literatūrai, todėl... Rodyti daugiau >

Silva rerum - lobis mano rankose. Šis "daiktų miškas", kurį Norvaišos iš Mikantų rašė ateinančioms kartoms - stulbinantis. Esu šiek tiek abejinga lietuvių literatūrai, todėl nemaniau, kad lietuviškas romanas gali taip įtraukti ir pavergti. Knygoje netrūksta intrigų, veikėjų nuopuolių ir pakilimų, skausmo, meilės ir neapykntos ir dar begalės jausmų, nuo kurių žmogus turėtų sprogti. Knyga žavėjausi dėl daugelio priežasčių: buvo įdomu skityti knygą, kurioje nėra tiesioginės kalbos, kurioje vienas sakinys - daugiau nei pusė puslapio, tačiau taip supintas, kad net nesinori ieškoti jo pradžios ir pabaigos, o tik toliau bėgti eilutėmis ir sekti veikėjų gyvenimus. Jau pradžioje, kai Norvaišų iš Mikantų dvyniai Uršulė ir Kazimieras su kaimynų berniuku Jonu atkasa katiną, norėdami pažiūrėti ar pastarasis nukeliavo į dangų, o šis sprogsta ėdamas kirmėlių, knyga priverčia skaitytoją susimąstyti, tai kokia vis dėlto yra žmogaus prasmė gyvenime? Vaikai susimąstė apie tą patį, todėl Uršulė nusprendė stoti į vienuolyną ir tapt šventąja, o Kazimieras tapo viskam apatiškas. Visa tai patvirtino ir kaimo bepročio pranašystė, kad Jonas Motiejus Norvaiša "peri tuščius kiaušinius". Tačiau išvykus tvarkyti Uršulės stojimo į vienuolyną reikalų, sostinėje Norvaišų gyvenimą pakeičia ekspresyvusis Kirdėjus Birontas.

Knygą vertinčiau 10/10

Jau seniai ruošiausi skaityti Silva rerum visas tris dalis, bet vis neateidavo eilė, taigi įsidėjusi į Metų iššūkio sąrašą, pagaliau perskaičiau pirmąją dalį. Iš pradžių kažkaip... Rodyti daugiau >

Jau seniai ruošiausi skaityti Silva rerum visas tris dalis, bet vis neateidavo eilė, taigi įsidėjusi į Metų iššūkio sąrašą, pagaliau perskaičiau pirmąją dalį. Iš pradžių kažkaip sunkiai skaitėsi, gal toks neįprastas stilius, kuomet nėra tiesioginės kalbos, o sakiniai labai ilgi, bet kai įpratau, net labai patiko. Pati istorija, nors ir nusikelia į XVII amžiaus dvaro gyventojų, bajorų laikus, tačiau vis tiek, beskaitant gali atrasti aktualių dalykų ir šiai dienai. Moters jausmai, mintys apie jos padėtį, net ir šiai dienai aktualu, ypač jei moteris yra priversta pasirinkti namų šeimininkės vaidmenį. Vaikų netektys, užaugusių vaikų išėjimas iš namų ir tuščio lizdo jausmas. Pagaliau taip daug nagrinėta nemirtingumo - kūno likimo po mirties tema. Vaikų pirmas rimtas susidūrimas su mirties tikrove ir skirtingas pažvelgimas į tai. Pagaliau meilė, netikėta, stipri, bet nepažįstant mylimojo. Pabaiga taip pat patiko, toks lyg iš paukščio skrydžio peržvelgiant daugumą personažų ir nusakant jų gyvenimo vingius.

Pati geraiusia trilogijos knyga - tikrai verta visų "metų knygos" titilų - nuostabiai turrtingas sakinys, nekasdienė leksika. Istorija daugialypė. Sunku atsitraukti nuo knygos.

Perskaičiau visas tris. Jau mėnuo, kai negaliu prisiversti skaityti kitos knygos, nes bijau sugadinti tą pakilėtą būseną. Nesitikėjau tokio lygio knygos iš lietuvių autoriaus.... Rodyti daugiau >

Perskaičiau visas tris. Jau mėnuo, kai negaliu prisiversti skaityti kitos knygos, nes bijau sugadinti tą pakilėtą būseną. Nesitikėjau tokio lygio knygos iš lietuvių autoriaus. Patiko viskas. Knygos privertė ir jausti ir mastyti ir stebėtis ir pajausti skaitymo malonumą.

Tiesą pasakius nelabai ir randu žodžių apsakyt šitai knygai. Ši knyga yra viena geriausių mano skaitytų knygų ne tik lietuvių literatūros skyriuje, bet ir apskritai.
Nors... Rodyti daugiau >

Tiesą pasakius nelabai ir randu žodžių apsakyt šitai knygai. Ši knyga yra viena geriausių mano skaitytų knygų ne tik lietuvių literatūros skyriuje, bet ir apskritai.
Nors knygą skaityti truputį sunkoka pradžioje dėl tokių ilgų ir struktūriškai sudėtingų sakinių, bet vėliau įprantama.
Be to, knygą skaitant lyg ir jaučiamas mistinis/fantastinis atspalvis, bet knyga stovi tvirtai ant žemės, paremta faktais ir logika ir visas mistinis atspalvis yra alegorijos ir metaforos, kas man itin paliko įspūdį. Vilnius XVII amžiuje, barokas, to meto pasaulėžiūra, viskas supinama su įdomiu, nors iš pažiūros paprastu, siužetu.
Rekomenduočiau knygą paskaityt ne vien istorijos mėgėjams, bet ir tiems, kurie mano, kad lietuvių literatūra skurdi, kad pamatytų, kad mes turim pasaulinio lygio kūrinių

Knyga, kurią norisi skaityti dar kartą vos tik užvertus paskutinį puslapį. Giminės istorija, problemos, dramos - viskas aktualu ir šių dienų žmogui. Tačiau laikas yra tarsi dar... Rodyti daugiau >

Knyga, kurią norisi skaityti dar kartą vos tik užvertus paskutinį puslapį. Giminės istorija, problemos, dramos - viskas aktualu ir šių dienų žmogui. Tačiau laikas yra tarsi dar vienas knygos viekėjas - atskiras, bet glaudžiai susijęs su viskuo, kas vyksta. Veikėjai stiprūs, charizmatiški, jausmingi.

Paskutiniais metais ši Kristinos Sabaliauskaitės knyga ir jos pratęsimai muša pardavimų rekordus. Daugelis vadina knygų pasirodymą reiškiniu. Turbūt ... Man knyga patiko, nors... Rodyti daugiau >

Paskutiniais metais ši Kristinos Sabaliauskaitės knyga ir jos pratęsimai muša pardavimų rekordus. Daugelis vadina knygų pasirodymą reiškiniu. Turbūt ... Man knyga patiko, nors skaitėsi sunkiai, ir šiaip tai ne vieno vakaro skaitinys, o ir reiškiniu jos nepavadinsiu :)

Neįtikėtina knyga, žinant, kad apie baroko laikotarpį Lietuvoje yra tiek nedaug informacijos. Šią knygą perskaitė ir draugai bei šeima ir visi liko sužavėti.

Nesitikėjau, bet ši daug dėmesio ir apdovanojimų sulaukusi knyga man labai patiko. Pradžioje daug rašoma apie mirtį - pagalvojau, kas čia dabar, atrodė labai keista ir... Rodyti daugiau >

Nesitikėjau, bet ši daug dėmesio ir apdovanojimų sulaukusi knyga man labai patiko. Pradžioje daug rašoma apie mirtį - pagalvojau, kas čia dabar, atrodė labai keista ir neįprasta. Tačiau įtraukė vis labiau ir labiau, buvo be galo įdomūs ir veikėjų aprašymai ir pats baroko laikotarpis. Tikrai viena geriausių lietuvių autorių knygų.

Nuostabi knyga! Tiek rašymo stilius, tiek siužetas, tiek pavaizduoti veikėjai - viskas susilieja į dėmesį prikaustantį pasakojimą. Ši knyga gali būti puiki dovana žmogui, kuriam... Rodyti daugiau >

Nuostabi knyga! Tiek rašymo stilius, tiek siužetas, tiek pavaizduoti veikėjai - viskas susilieja į dėmesį prikaustantį pasakojimą. Ši knyga gali būti puiki dovana žmogui, kuriam norisi įteikti kažką išskirtinio.

Ši autorė ir jos trilogija yra metų atradimas. Kažkas naujo ir nerealaus. Skaičiau ir mėgavausi.

Įtraukianti, sudominanti Lietuvos istorija

Knyga patiko, bet kad būtų labai sužavėjusi, tai negaliu pasakyti. Keista buvo skaityti ilgiausias pastraipas, kartais ir per tris puslapius. Gal tai šiek tiek glumino. Nes kas... Rodyti daugiau >

Knyga patiko, bet kad būtų labai sužavėjusi, tai negaliu pasakyti. Keista buvo skaityti ilgiausias pastraipas, kartais ir per tris puslapius. Gal tai šiek tiek glumino. Nes kas vakarą, net jei ir nedaug turiu laiko, stengiuosi nors truputį perskaityti tuo metu skaitomos knygos, o čia trupučiu nelabai apsiribosi. Tekdavo kartais padėti knygą ir pastraipos viduryje. O šiaip pats siužetas įdomus, šiek tiek nušviečiantis Lietuvos istoriją bei asmenybes.

Ši knyga ne vienus metus gulėjo lentynoje ir "badė" akis. O dar draugės pasakymas, kad ne mano stiliaus knyga - nepridėjo didelio noro pulti ir ją skatyti. Kad ir kaip ji buvo... Rodyti daugiau >

Ši knyga ne vienus metus gulėjo lentynoje ir "badė" akis. O dar draugės pasakymas, kad ne mano stiliaus knyga - nepridėjo didelio noro pulti ir ją skatyti. Kad ir kaip ji buvo išgirta.
Sunku pasakyti: patiko man knyga ar ne. Nesukėlė didelės euforijos ją perskaičius, nesijaučiu pakylėta ar sudvasinta.
Taip, knyga gera. Autorė turi didelį talentą ir geba rašyti įtraukiančiai. Nors tekste nėra dialogų - tekstas skaitosi pakankamai legvai. Meniška kalba ir vaizdingi išsireiškimai.
Visgi, mano akimi, tai daugiau šeimos istorija XVII a. laikotaropyje, o ne istorinė knyga. Įdomūs personažai. Knygoje pilna ir šiai dienai aktualių problemų: meilė šeimai, pareigos jausmas, laisvės siekis, nepritapimas, homoseksualumas, ištvirkavimas, tikėjimas ir t.t. Nemažai aliuzijų ir į kitus pasakojimus/legendas.

Pradžioje į knygą žiūrėjau gan skeptiškai, o dar nėra dialogų, labai daug ilgų sakinių. Bet mane ji nustebino, nes skaitėsi lengvai, o ir buvo įdomi, įtraukė, nors net ir... Rodyti daugiau >

Pradžioje į knygą žiūrėjau gan skeptiškai, o dar nėra dialogų, labai daug ilgų sakinių. Bet mane ji nustebino, nes skaitėsi lengvai, o ir buvo įdomi, įtraukė, nors net ir tiksliai negaliu pasakyti kuo.

Įspūdingas rašymo stilius