Sakmė apie aisčius + nemokamas atvežimas! | knygos.lt

Aprašymas

Daugybės tautų gyvenimai jau prasmego užmarštin: sudūlėjo jų statyti miestai, užpūtė vėjas smėliu ir žvirgždu ten gyvenusiųjų darbus, vandeniu užplukdė, nė pėdsako nepalikdamas. Neliko nieko, tačiau tai nereiškia, kad nieko nebuvo. Trumpa žmogiškoji atmintis, tačiau amžina dieviškoji.

Dieviškoji atmintis sergstima Šventosiose Visatų Žvaigždžių knygose. Jose yra viskas. Aprašytas jose pasaulių tvėrimasis. Surašyti jose Šventieji įstatymai, arba Kosminė Tvarka, kuriai visovė pavaldi. Žemiškų ir nežemiškų pasaulių gyventojų istorijos, poelgiai ir darbai jose sudėtos. Niekas nepraleista. Kiekviena Žemėje pagalvota mintis, pasakytas žodis ir padarytas darbas jose pažymėti. Nepavaldi žemiškajam laikui Šventoji Biblioteka. Nedūlėja šventosios knygos.

Svarbios pasaulio bibliotekos rankraščius senus akylai saugo. Tačiau ar viskuo galima tikėti, kas juose surašyta, juolab jų perrašymuose ir vertimuose? Ar nėra tai vien rašančiojo pasakojimas apie istoriniu vadinamą įvykį ar žmogų šitaip, kaip jis tai suprato, arba šitaip, kaip jam buvo liepta užrašyti? Ar galima tai vadinti istorija? Sakmė tai ar faktai? Kuo istorikų pripažintos istorijos tikresnės už Žvaigždžių bibliotekose surašytąsias?

Pasaulio istorija nebemena pradžios. O kas yra pati istorija? Kaip ji gimsta? Kaip žmogus ją sužino? Kas jam ją papasakoja? Svetimšalis ar tas, kuris Tautos Dvasią pažįsta? Taigi, ar nėra viskas, kas užrašyta ir patvirtinta, kaip istorija, tiktai atspindžiai to, kas vyko realybėje?

Tol, kol žmonės viena kalba kalbėjosi, buvo tvarka. Simboliai jiems buvo duoti, todėl jais ir kalboms kintant susikalbėdavo. Iš simbolių ėmė rastis raidės. Rašto atsiradimas iškreipė esmę, todėl išminčiai visais laikais šitaip vengė išmintį užrašyti.

Laikas keitė žmonių mąstyseną, simbolių ir verčių prasmes, todėl beviltiškai pasiklysta žmogus senųjų sampratų labirintuose. Beverčiai mokslo vyrų ginčai apie skirtingas įvairių epochų sampratas ir filosofijas.

Šventosios Bibliotekos fondų Sergėtojams leidus, atėjo laikas papasakoti istoriją tautos, kuri dar menama aisčių vardu. Gyva ji dar. Sava, nors labai laiko pakeista kalba tebekalba. Savo šaknų ieško, kitataučiais istorikais nepasitikėdama. Posūkyje ji: arba į susinaikinimą, arba į atgimimą. Todėl ir kalbame.

Turintieji ausis teišgirsta.
Turintieji akis tepraregi.
Turintieji širdis teatbunda.