Virginija Rimkuvienė: „Draugai iki šiol mano, kad tąsyk man trinktelėjo į galvą menopauzė“

„Ši knyga man atvėrė daug naujų durų, atnešė begalę įdomių patirčių ir pažinčių. Ironiška, bet dabar jaučiuosi kur kas gyvesnė nei jaučiausi būdama 50-ties. O jei palyginčiau su savo 40-mečiu – tai tuomet buvau išvis leisgyvė“, – sako žurnalistė, rašytoja Virginija Rimkuvienė, minėdama smagią sukaktį – prieš penkerius metus pasirodė bestseleriu tapusi jos debiutinė knyga „Man 50. Ir aš dar gyva“. (Išleido BALTO leidybos namai).

Knygos idėja brendo dešimtmetį: mintis ją parašyti kilo 40-mečio proga, sulaukėte kito jubiliejaus, kol idėją pavyko įgyvendinti! Ką jums atnešė penkeri metai su knyga?

Tie penkeri metai, ko gero, buvo vieni įdomiausių mano gyvenime. Iki tol šiek tiek šaipiausi iš moterų, kurios tikino, kad po 50-ties gyvenimas tik prasideda, man jos atrodė apsėstos amžinos jaunystės iliuzijos. Bet dabar supratau, kad taip iš tiesų gali nutikti.

Tikriausiai daugiausia pasipiktinimo sulaukė žodžiai pavadinime „Ir aš dar gyva“. Ir dabar taip parašytumėte?

Tikrai taip. Man vis dar patinka šis pavadinimas, nors jis ir atbaidė ne vieną potencialią skaitytoją. Kiek matau kritiškų atsiliepimų, beveik visi jie yra ne apie knygos turinį, o apie pavadinimą. Kita vertus, tie, kurie nesupranta pavadinimo ironijos, turbūt nesuprastų ir mano kartais kiek juodoko humoro, kuris yra abiejų knygų – tiek šios, tiek jos tęsinio „Pakeliui į rojų“ pagrindinis prieskonis.

Knygos „Man 50. Ir aš dar gyva” pasirodymas žymėjo naują etapą ir jūsų profesinėje veikloje. Dabar jau galite atsakyti, ar galima pasukti karjerą kita (ar bent šiek tiek kita) kryptimi, kai peržengi šią amžiaus ribą?

Esu gana lojali – retai keičiau darbus, gyvenu jau 35-erius metus su tuo pačiu vyru, todėl neįsivaizdavau, kad sulaukusi 50-ties imsiu ir išeisiu iš solidaus leidinio į niekur. Kai kurie mano draugai iki šiol mano, kad man tąsyk trinktelėjo į galvą menopauzė, ir vylėsi, kad tai truks laikinai. Bet štai eina jau šešti metai, o aš vis dar nenoriu grįžti į samdomą darbą. Nebuvo tie pokyčiai labai radikalūs. Pagal išsilavinimą esu filologė, visą gyvenimą dirbu su tekstais. Taisiau mokinių rašinius, vėliau rašiau straipsnius, dabar rašau knygas, tinklaraštį, scenarijus televizijos laidoms, kuriu turinį savo įkurtoje feisbuko grupėje. Taigi labai toli nuo savęs nepabėgau. Bet vis tiek turiu nuolat mokytis naujų dalykų, todėl mano gyvenime atsirado daug kūrybos, o smegenyse – tikra raizgalynė naujų neuronų jungčių. Tikiuosi, žybtelėjus kokiai genialiai minčiai ten neįvyks trumpas sujungimas? Juk senosios jungtys jau gerokai pasidėvėjusios… Labiausiai man patinka laisvė daryti tai, ką mėgstu, planuoti savo laiką, kaip man patogu. Aišku, tai turi savo kainą. Dirbant laisvai samdoma, sumažėjo finansinio stabilumo, padaugėjo nežinomybės. Anksčiau tai mane baugino, bet dabar net savotiškai jaudina. Įdomu gyventi, kai nežinai, kas tavęs laukia už posūkio. Tiesa, niekada neraginu kitų žmonių – eikit, darykit, keiskit! Jei žmogui laimę teikia stabilumas, tokia laisvė kaip mano jį turbūt pribaigtų.

Jūsų knyga padėjo ne vienai moteriai, susidūrusiai su penkiasdešimtmečio iššūkiais. Kokių atsiliepimų sulaukėte?

Mane maloniai nustebina, kai moterys sako, kad knyga pakeitė jų gyvenimą, padėjo priimti svarbų sprendimą. Niekada nemaniau, kad knygos apskritai gali turėti tokią galią. Bet kartais kokia nors perskaityta mintis gali tapti tuo paskutiniu tašku ant i. Visada nudžiugina, kai išgirstu, kad kas nors smagiai prisijuokė. Prisimenu vieną padėką po knygos „Pakeliui į rojų“ pasirodymo: „Neatsimenu, kada paskutinį kartą juokiausi skaitydama knygą. Ačiū už šį nuostabų sugrąžintą pojūtį.“ Vertinu tai kaip didelį komplimentą, nes manau, kad prajuokinti žmones sunkiau nei pravirkdyti. Be to, tikiu, kad juokas, ypač jei mokame pasijuokti iš savęs, yra puiki terapija.

Dabar važinėjate po Lietuvą ne tik pristatydama knygas, bet ir skaitydama paskaitas. Kokie klausimai labiausiai rūpi penkiasdešimtmetėms?

Paskaitos – dar viena nauja veikla, kurią pati sau susigalvojau šiemet. Stovėdama prieš auditoriją jaučiuosi atsidūrusi savo stichijoje. Pavargstu, bet ir pasikraunu. Gera matyti, kaip moterys išeina pakylėtos, juokaudamos, diskutuodamos. Esu parengusi temą apie amžiaus vidurio pokyčius su daugybe potemių – darbas, santykiai, tuščias lizdas, išvaizda. Kai paklausiu klausytojų, kurią iš šių potemių pakrapštyti giliau, beveik visuomet pasirenkama „Gelbėkite, senstu!” apie išvaizdą. Prisijuokiame iki ašarų. Nors dabar labai daug kalbama apie jaunystės kultą ir žalojančius grožio standartus, savo paskaitose nepastebiu, kad moterys labai išgyventų dėl natūralių išvaizdos pokyčių.

Atrodo, jog bėga metai, o kai kurios temos lieka tabu. Ar per tą laiką moterys pradėjo drąsiau kalbėti apie menopauzę?

Tikrai, dabar apie tai kalbama kur kas daugiau. Kai rašiau knygą, menopauzė vis dar buvo tabu. Nepatikėsite, bet kai kurios tik perskaičiusios mano knygą sužinojo, kas tai per mistinis laikotarpis ir ko iš jo tikėtis. Bet yra vienas paradoksas – teoriškai apie tai kalbame daug, bet praktiškai neteko matyti, kad kuri nors moteris apsipylusi prakaitu imtų ir drąsiai pasakytų: „Oi, žinokit, man menopauzė. Parėjo karščio banga. Gal galim praverti langą?“ Jei menopauzė – natūralus visų moterų gyvenimo etapas, tai kodėl bijome tai įvardinti? Kita vertus, tai, kad vyrai su amžiumi patiria erekcijos problemų, taip pat natūralu, bet neteko girdėti, kad kuris nors atvirai ir viešai tai pripažintų. Kartais galvoju, kad gal teisus buvo Sigmundas Freudas, teigdamas, kad žmones valdo du pagrindiniai instinktai – išlikimo ir dauginimosi, todėl tiek apie reprodukcinės galios praradimą, tiek apie mirtį kalbėti bijome.

Gal dėl to ir žodį „senti“ keičia „amžėti“?

Žmonės mėgsta eufemizmus. Mirtį vadina išėjimu, amžinu atilsiu, o senatvę, kuri yra mirties prieangis, – amžėjimu. Bet tai tik apnuogina mūsų baimes – jei kokį nors reiškinį reikia įvynioti į blizgantį popieriuką, vadinasi, mes jo bijome. Jaunystė turi savo pranašumų – gražesnę išvaizdą, daugiau energijos, galimybių, ateities planų. Bet gal kartais mes ją per daug idealizuojame? Neseniai ruošiau paskaitai užduotį apie gyvenimo reviziją ir pati ją atlikau – palyginau save 33 metų ir dabar pagal svarbiausius kriterijus – sveikata, darbas, finansai, santykiai, laikas sau. Paaiškėjo, kad mano gyvenimo kokybė prieš 22 metus buvo 64 proc., o dabar – 86 proc. Patikrinau šitą reviziją paskaitoje – nepatikėsite, bet tik trys iš dvidešimties bendraamžių moterų apskaičiavo, kad jų gyvenimo kokybė šiek tiek pablogėjo! Visų kitų pagerėjo, ir netgi akivaizdžiai. Aš nesigręžioju į praeitį, dūsaudama, kaip gerai anuomet viskas buvo, nes man ir dabar gerai. Senatvė prasideda tuomet, kai mūsų kasdienėse kalbose žodžius „noriu“, „galiu“ vis dažniau keičia žodžiai „norėjau“ ir „galėjau“.