
Vėjo telefonas, galintis numalšinti viso pasaulio skausmą
Laura Imai Messina pirmą kartą apie vėjo telefoną išgirdo prieš dešimtį metų. Šios vietos magija ją užbūrė: žmonės pakeldavo prie jokio tinklo nepajungto telefono ragelį, norėdami pasikalbėti su mirusiais artimaisiais. „Toji vieta yra svarbi, nes visi ko nors netenka“, – sako rašytoja, kurios 20-yje pasaulio šalių išleistą bestselerį „Tai, ką patikime vėjui“ išleido ir leidykla „Alma littera“. Netrukus pagal šią knygą bus kuriamas filmas.
Italų rašytoja Laura Imai Messina gimė Romoje. Būdama dvidešimt trejų persikėlė gyventi į Tokiją. University of Foreign Studies apgynė daktaro disertaciją, dėsto keliuose prestižiniuose Tokijo universitetuose. Rašytojos stilius rafinuotas, savo knygose ji pasakoja apie Tekančios Saulės šalį, jos balsas ryškiai išsiskiria iš kitų italų literatūros balsų.
Su japonų kalba autorė susidūrė visiškai atsitiktinai būdama dvidešimties ir iš karto ją pamilo. Susižavėjo kalbos rašto grožiu ir tuo, kad ši kalba pasirodė išties sudėtinga. Baigusi bakalauro studijas nuvyko į Tokiją patobulinti kalbos, čia ir pasiliko. Ją pakerėjo japonų kultūra, nors ji atsiveria pamažu, rašytojai tam prireikė trejų metų, bet kai įsileidžia, įsileidžia visam laikui. O sužavėta krašto grožio, suprato, jog Japonijoje tiek daug grožybių, kad jų užtektų visam gyvenimui.
Romane aprašome vieta iš tiesų egzistuoja
Romane „Tai, ką patikime vėjui“ Laura Imai Messina mus palydi į Šiaurės Rytų Japonijoje iš tiesų egzistuojančią vietą, švelniai prisiliesdama prie 2011 metais įvykusios cunamio tragedijos ir pasakodama apie trapų, bet vilties kupiną pasaulį.
Užburta iš tiesų egzistuojančio sodo magija, kur žmonės pakeldavo prie jokio tinklo neprijungto telefono ragelį, norėdami pasikalbėti su mirusiais artimaisiais, nusprendė papasakoti apie vietos grožį ir dvasingumą ir plačiajai visuomenei. Tai vieta, kurioje iki šiol balsai patikimi vėjui, kad pasiektų tuos, kurie jau anapus.
Iš pradžių pasakojimą apie Vėjo telefoną ji buvo įtraukusi į apsakymų rinktinę. Netrukus suvokė, kad pasakojimas auga, kaip vaisius įsčiose. Taigi, per šešias savaites gimė romanas apie dvasingumu persmelktą vietą, galinčią numalšinti ne tik japonų, bet ir viso pasaulio skausmą.
Japonų tautoje skausmas išgyvenamas asmeniškai: kuo didesnį skausmą asmuo patiria, tuo mažiau jį atskleidžia kitiems
Japonų tautoje skausmas išgyvenamas asmeniškai, remiamasi kidžio 気丈 samprata: kuo didesnį skausmą asmuo patiria, tuo mažiau jį atskleidžia kitiems. Iš didžiulio drovumo tarsi negalėtų parodyti, kad žmogaus siela sudužusi į šipulius. Vis dėlto, autorė knygą skyrė 2011 metų Japonijoje siautėjusio cunamio aukoms atminti. Išgirdusi siaubingų istorijų, nusprendė, kad Vėjo telefonas buvo tinkama vieta knygos veiksmui. Čia ne vien liejamas skausmas, bet ir užmezgamas ryšys su tais, kurių netekome.
Romano tema universali: jei gyvename, tai ir mirštame. Jei imame artimai bendrauti, įsimylime. Jei gauname, tai ir netenkame. Rašytoja norėjo papasakoti ne tik apie gedulą, bet ir apie gyvenimo džiaugsmą, apie tai, kaip jaučiamės, kai patikime savo kūno dalis tiems, kuriuos mylime, kaip išdrįstame jas paleisti Čia, kad vėl rastume jas Ten. Romanas skleiste skleidžia lengvybę ir begalinę meilę.
Pagal šią knygą jau kuriamas kino filmas
Autorė džiaugiasi, kad pagal knygą jau kuriamas filmas, taip pat baigia rašyti dar dvi naujas savo knygas. Pirmoji, pasirodys kovą ir bus pirmoji jos, kaip vaikų rašytojos, knyga, pasakojanti apie japonų tradicijas ir pasakas. Antroji knyga bus išleista gegužę. Šis romanas rašytojai labai brangus, jame pasakojama apie įstabų spalvų suvokimą, apie meilę, kuri nusakyta spalvų kontrastu, taip pat apie budistų ir šintuistų laidotuvių apeigas. Ir apie slaptus spalvų gyvenimus.