Užauginta narkomanų tėvų, skriausta, apleista, palūžusi: kaip „Skurdo vaiko“ autorė išvengė savo likimo

Emine Saner 
 
Vos 15-os metų pastojusi, o netrukus tapusi bename, Katriona O’Sullivan niekada nesitikėjo, kad jai kada nors pasiseks, bet tapo sėkminga dėstytoja. Knygos „Skurdo vaikas“ autorė pasakoja apie savo „stebuklingą ir retą“ pakilimą, apie tai, kas padėjo jai atsistoti ant kojų.

Knygą „Skurdo vaikas“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė.

Prestižiškiausio Airijos universiteto auditorijoje moteris su gobtuvu ir džinsais, netvarkingai į kuodą rištais plaukais, tvarkė kėdes. Kažkuris iš studentų įėjęs pasakė, kad ji čia negalinti valyti, mat tuoj prasidės paskaita. „Žinau, – atsakė moteris. – Aš ją ir dėstysiu“. Tai viena įstabiausių naujos dr. Katrionos O’Sullivan atsiminimų knygos „Skurdo vaikas“ vietų ne tik dėl šaunaus netikėtumo efekto, bet ir dėl to, kad, nepaisant K. O’Sullivan kelio nuo daugeliui neįsivaizduojamo skurdo ir psichologinių traumų iki aukščiausio lygio išsilavinimo, ji atskleidžia tiesą apie tai, kam, mūsų nuomone, tos institucijos iš tikrųjų skirtos. 

Tai buvo smagus, bet podraug ir sudėtingas epizodas, dabar prisimena K. O’Sullivan, juk „tuo metu man nuolat ramybės neduodavo klausimas „Kas aš?“ Tada ji jau buvo įgijusi daktaro laipsnį Trejybės koledže, Dubline, kur skaitė psichologijos paskaitas ir dirbo pagal mokslo prieinamumo skatinimo programą. „Tiesiog norėjau būti savimi. Norėjau nešioti plaukų lankelius ir būti įdegusi, nes, man atrodo, mums visiems svarbu susidurti su įvairiais žmonėmis, – šypsosi ji. – Taigi buvau drąsi ir sakydavau: „Aš būsiu savimi.“

Susitinkame viešbučio bare Dubline. 46-erių Katriona O’Sullivan yra šilta ir nuoširdi. Jos knyga „Skurdo vaikas“ – viena geriausių mano skaitytų apie skurdą ir priklausomybę nuo narkotikų. Žvelgdami retrospektyviai matome, kaip susidėliojo ištisa aplinkybių visuma, leidusi šiai moteriai galiausiai išbristi iš nevykusio užburto rato: kokie svarbūs buvo mokytojai, turėję laiko ir noro jai padėti vaikystėje, su jaunimu dirbę ir probleminius paauglius rėmę žmonės, mokslo stipendijos ir autorei pasitarnavusi mokslo prieinamumo skatinimo programa, valstybės finansuojama vaikų priežiūra ir konsultacijos.  
 
Dabar visų šių dalykų, pasak jos, arba išvis nebeliko, arba jie finansuojami nepakankamai. Asmeninės motyvacijos ji pernelyg nesureikšmina, ir pabrėžia, kad, jos nuomone, įsitikinimas, jog jei tik pakankamai sunkiai dirbsi, galėsi pasiekti bet ką, tėra mitas, juk prieš tave veikia ištisa sistema. Vis dėlto, manding, ji nuvertina savo įstabų atsparumą ir ryžtą. Anot jos, priimant gyvenimą lemiančius sprendimus nuo individo mažai kas priklauso, tik mums nemiela tai pripažinti, nes tada tampa akivaizdu, kad esam bejėgiai. Šiaip ar taip, pasirinkimas, – teigia ji, – tėra viduriniosios klasės kurstomas mitas – tik pavieniai žmonės iš tiesų gali pasirinkti. 

Tai, kad Katrionos gyvenimas pasuko palankia trajektorija yra bemaž atsitiktinumas – jos broliams ir seserims likimas taip nesusiklostė. Ir nors gyvenimo kelias atvedė ją į kur kas palankesnes pozicijas palyginti su turėtomis anksčiau, tai pareikalavo ir nemažos aukos. „Dažniausiai esi pasmerkta vienatvei, – pasakoja ji.

– Turi susitaikyti su neišvengiamais praradimais: prie šeimos ir buvusių draugų daugiau nebepritampi, o grįžti atgal ir lengvai prisitaikyti prie šūdinų aplinkybių, kokiomis anksčiau gyvenai, irgi nebegali.“ 

Būdama 15 metų amžiaus Katriona metė mokyklą, jau laukėsi vaikelio ir neturėjo namų; vėliau ji kovojo su priklausomybėmis. Tai, kad parašė šią knygą, pasak jos, „turbūt buvo geriausia, ką galėjau dėl savęs padaryti. Mes gyvename pasaulyje, kuriame vis girdim: „Tu gali tapti, tu gali padaryti, tu gali pasiekti“. Žinojau, kad tai netiesa, bet giliai širdyje vis tiek kažkiek kaltindavau save dėl nesėkmių.“ Rengiant knygą redaktorė pastebėjo, kad ji esanti per griežta sau. „Man tikrai buvo baisu net pagalvoti, kaip paprastai baigia tokios moterys, kaip aš.“

O’Sullivan užaugo Hilfildse, kuris spaudoje dažnai vadinamas problemiškiausiu Koventrio rajonu ir viena skurdžiausių vietų visoje Didžiojoje Britanijoje. Buvo antras jauniausias vaikas iš penkių. Jų tėvai Tony ir Tilly buvo priklausomi nuo heroino. Namai buvo bauginanti vieta, kur prekiauta narkotikais ir kur tėvų „draugai“ dažnai tysodavo sudribę ant grindų. Kartą, būdama penkerių ar šešerių, ji užtiko perdozavusį tėvą be sąmonės, jo kūne vis dar styrojo švirkštas. Netrukus jis buvo įkalintas už prekybą narkotikais, o ji arba vienas iš jos brolių ar seserų buvo pasitelkiami į kalėjimą slapčia įnešti narkotikus. Tėvui tebekalint, vienas iš apie jų šeimą besisukiojusių vyriškių ją išprievartavo. „Hm, ką padarysi, jis ir mane išprievartavo“, – tepasakė motina, kai septynmetė Katriona jai pasipasakojo.

Tvyrant visam šiam nepriežiūros ir prievartos chaosui mokykla mergaitei buvo priebėga ir dažnai vienintelė vieta, kur ji gaudavo pavalgyti. Jos manymu, mokyklose ir dabar vertėtų įvesti visuotinį nemokamą maitinimą – į tai derėtų žvelgti, kaip į „skurstančių vaikų fundamentalių poreikių patenkinimą, kad jie galėtų mokytis.“ O’Sullivan įžvalgos tuo nesibaigia: „Mes nepakankamai vertiname mokytojų vaidmenį, neskiriame pakankamai dėmesio tam, kad jie gebėtų teikti profesionalią priežiūrą. Trūksta finansavimo, laiko, išteklių. Jungtinėje Karalystėje 22 proc. vaikų gyvena žemiau skurdo ribos, o tai reiškia, kad daugelyje mokyklų yra daug vaikų, kurie tikriausiai jaučiasi taip, kaip aš vaikystėje.“ Tiesą sakant, Vaikų skurdo įveikimo taryba teigia, kad 2021–2022 m. Jungtinėje Karalystėje 29 proc. vaikų patyrė nepriteklių.

„Skurdas irgi gali būti skirtingų lygių. Mūsiškis buvo turbūt pats kraštutiniausias – buvom nevalgę, nesiprausę, apskurę. Kiti vaikai su tokiais nenorėdavo žaisti. Pagalvojus, kas tuomet buvau – mažas, alkanas narkomanų vaikas, – suprantu, kad man be galo pasisekė, jog keletą pirmųjų metų mokykloje turėjau labai ypatingą mokytoją“, – prisimena K. O’Sullivan.

Viena jos mokytojų – ponia Arkinson – rodė jai ne tik meilę, bet ir palaikydavo praktiškai. O’Sullivan dažnai prišlapindavo lovą ir ateidavo į mokyklą dvelkdama šlapimu: namuose ji neturėjo muilo, rankšluosčio, net dantų šepetėlio. Mokytoja Arkinson išmokė ją praustis kas rytą mokyklos vonios kambaryje ir palikdavo jai šūsnį švarių kelnaičių kiekvienai dienai. „Ji pakeitė mano gyvenimą, – prisipažįsta O’Sullivan ir jos akyse ima tvenktis ašaros. – Niekada nepamiršiu, ką ji padarė dėl manęs. Ponios Arkinson klasėje jausdavau, kad tvirtai stoviu ant žemės ir turiu stuburą. Kad turiu balsą ir galimybę rinktis. Kad turiu galvą. Vaikas, kuris buvo tiesiog niekas, jos dėka pasijuto gerai, ir tai keitė mano gyvenimą.“

Vėliau, vidurinėje, jai pasisekė sutikti kitą mokytoją – poną Pickeringą, kuris gebėjo įžvelgti šios mergaitės gabumus, pastebėjo, kad ji mėgsta skaityti. „Čia buvo daug knygų, o knygas mėgau. Ponas Pickeringas davė man paskaityti Jane Austen ir Johną Steinbecką. Išties tikiu, kad tai, ką patyriau pradinėje ir vidurinėje mokyklose, tapo viena priežasčių, lėmusių, kad galėjau siekti aukštojo mokslo.“

Kurį laiką ji ir jos broliai bei seserys buvo paimti į globos įstaigą, kur gaudavo maisto, nusiprausdavo. Ji
visada tikėjo, kad nusipelno daugiau, tačiau, pasak jos, bėgant metams viltis ir tikėjimas išsivadėja.
Pastangos išgyventi tiesiog sekino. „Vaikystėje buvau kupina vilties, žvali. Kaip ir visi vaikai, – nors vieni
būna tylūs, kiti triukšmingesni, – bet visi turime potencialo. Tačiau paauglystėje, kai susiduriame su
gyvenimo mėšlu, daug kas pasikeičia. Tiesa, buvo žmonių, kurie stengėsi, kad neprarasčiau vilties, bet juk labai sunku kovoti su nuolatiniu skurdu ir iš šeimos perimamomis nuostatomis. Galiausiai tavo turėta šviesa išblėsta“.

Paauglystėje Katriona buvo suimta už muštynes ​​ir vagystes, vartojo narkotikus. Būdama penkiolikos pastojo. Vos tai sužinojusi, „supratau, kad viskas baigta – galas net ir menkiausiai vilčiai, bet kokioms svajonėms.“ Ji norėjo baigti mokyklą, bet negalėjo prisiversti į ją grįžti, juto, kad visi tie mokytojai, kurie tikėjosi jos nuopuolio, gaus pagrindo įsitikinti savo teisumu. Kai ji susilaukė sūnaus, mokytojas Pickeringas užsuko pas ją ir įtikino išlaikyti bent vieną egzaminą – anglų.

Jos tėvai, nors ir nesmerkė dėl nėštumo, galiausiai pareiškė, kad ji nebegalinti gyventi jų namuose su kūdikiu. Taigi ji keletą mėnesių glaudėsi viename apleistame bute, kuris tapo paauglių išgertuvių ir kvaišinimosi narkotikais vieta, bet netrukus apie tai sužinojo socialinės tarnybos ir ji su sūneliu buvo perkelta į motinos ir kūdikio nakvynės namus, o vėliau – į municipalinį butą.

Tolesni pora metų buvo sunkūs, reikėjo dorotis ne tik su savo trauminėmis vaikystės patirtimis, bet ir
auginti kūdikį. „Kiek vyresnėms viduriniosios klasės mamoms normalizuojame gyvenimą su naujagimiu, –
pastebi Katriona, – bet suvis jaunutės mamos lygiai už tą patį yra baudžiamos.“ Savo siaubui O’Sullivan
pastebėjo, kad ji ima atkartoti tėvų gyvenimo modelį: juk lengviausia užsimiršti, kai lankaisi aludėse ir
klubuose, kai geri ir kvaišiniesi narkotikais. Maža to, desperatiškai siekdama meilės, ji painiojo ją su seksu.

„Supratau, kad nenoriu tokio gyvenimo savo sūnui, kad toks gyvenimas – siaubingas. Įsisąmoninau tai
gyvendama Birmingeme, municipaliniuose namuose, kur neturėjau nė kilimo ant grindų. Už tam tikrą kiekį elektros ir dujų susimokėdavau pirmadieniais, bet jau penktadieniais limitas būdavo pasibaigęs, tad reikėdavo šalti. Pamenu, pamaniau: „Aš visai kaip ji, kaip mano mama, o juk šis gražus berniukas nusipelno geresnio.“

Laimei, jos tėvas tuo metu gyveno blaiviai. Po to, kai buvo paleistas už užstatą po kito suėmimo, jis išvyko į Airiją su jos motina, ir vieną dieną atvyko pasiimti su savimi jos sūnaus. „Jis išgelbėjo mane. Šis žmogus, kuris tam tikra prasme ir buvo atsakingas už viską, iš tikrųjų mus išgelbėjo.“

Netrukus į Airiją persikėlė ir pati O’Sullivan – kad galėtų būti su savo sūnumi, be to, tikėjosi šitaip sugebėsianti nutolti nuo blogos aplinkos. Tačiau tai nepadėjo, ir galiausiai ji ryžosi gydytis. Tai buvo pirmasis žingsnis, o iš tiesų tvirtai ant kojų atsistoti jai užtruks kelerius metus. „Gerai žinojau savo „vietą“ visuomenėje, o ji, mano giliu įsitikinimu, buvo vargingųjų klasėje“, – rašo ji. O’Sullivan prisipažįsta, kad tuo metu nematė jokių alternatyvų – tik gyventi iš pašalpų, valyti tualetus traukinių stotyje, kad užsidirbtų papildomai, ir susirasti vyrą. Tačiau vieną dieną O’Sullivan susitiko pažįstamą moterį, kuri irgi buvo vieniša motina, užaugusi skurde, bet studijavo teisę Trejybės universitete pagal mokslo prieinamumo skatinimo programą. O’Sullivan nužygiavo tiesiai į universitetą ir paklausė, kaip galėtų į jį įstoti.

Tai, kad ji pateko studijuoti į Trejybės koledžą, skamba kaip pasakos pabaiga – taip ir buvo, bet sunkumai tuo anaiptol nesibaigė. O’Sullivan stigo pasitikėjimo savimi, o likus savaitei iki egzaminų ji vos neiškrito. Jos tėvai – nors tėvas buvo blaivus, mama vis dar stipriai gėrė – kliovėsi jos pagalba, be to, ji buvo vieniša mama. Tačiau ji įveikė sunkumus, įgijo psichologijos bakalauro ir magistro laipsnius, vėliau apsigynė ir daktaro disertaciją – gilinosi į priklausomybes.

„Atrodo, lyg būčiau gyvenusi du gyvenimus, – pasakoja ji. – Pirmasis – iki tada, kai išsilavinimas man ėmė atverti akis. Iki tol net neįsivaizdavau, kad galiu gyventi kaip nors kitaip.“ Ji piktinasi viešumoje – ypač pastarąjį dešimtmetį – skurdo tema vyraujančia retorika: esą, jei kas nors skursta, tai yra paties žmogaus moralinė nesėkmė, ir jei tik jis daugiau dirbtų, iš skurdo galėtų ištrūkti. „Tai, kas man pavyko, yra stebuklinga ir reta, nes mes į tai neinvestuojame. Todėl jei tokioje situacijoje būčiau dabar, nieko pakeisti negalėčiau.“

Ji pabrėžia, kad dėl to pralaimi visuomenė. „Mums trūksta talento, gyvybingumo ir kūrybiškumo. Suteikus man galimybių, aš galėjau pakeisti savo ir savo vaikų gyvenimus ir valstybei dėl manęs daugiau nebereikia išlaidauti. Nebedarau to, kas nutinka, kai gyveni skursdamas. Žmonės, kurie turi sprendimų galią, neabejotinai yra labai išsilavinę, tačiau, neatrodo, kad jie vadovautųsi ilgalaikėmis perspektyvomis ir įžvelgtų, ką gali duoti investicijos į skurdo mažinimą.“

O ir priklausomybės yra laikomos veikiau asmenine nesėkme, o ne sudėtinga problema. „Nepažįstu nė vieno narkomano, kuris juo tapti būtų planavęs, – sako O’Sullivan. – Ypač mažai paramos ir paslaugų mes teikiame priklausomybių turinčioms moterims. Juk ir mano motina, dėl to, kad yra narkomanė, buvo smerkiama gerokai labiau nei tėtis. Turime peržiūrėti savo išankstines nuostatas apie priklausomybes ir skurdą.“

Pasak autorės, ji mylėjo savo tėvus, ir kai jie nebūdavo įnikę į narkotikus ar alkoholį, galėdavo būti nuostabūs. „Man pavyko pamatyti savo mamą kitoje šviesoje ir vėl ją atrasti“, – sako O’Sullivan. Žvelgdama į skausmingą savo tėvų gyvenimą kaip į visumą – abu augo traumuojančiomis sąlygomis, o dabar jau mirę, – ji pajuto jiems užuojautą. „Mano tėtis sirgo, ir mama sirgo. Abiejų psichika buvo pažeista. Labiau širstu ne ant jų, o dėl to, kaip su mumis elgėsi sistema.“ Jai pikta ant sveikatos priežiūros darbuotojų, kurie šiurkščiai elgėsi su nesąmoningu jos tėvu, o ką tik ant vonios grindų pagimdžiusiai jos nuo narkotikų priklausomai mamai pareiškė, kad tokioms apskritai derėtų uždrausti turėti vaikų, ant namus krėsdavusių policininkų, kurie į vaikus žvelgdavo ne kaip į aukas, o kaip į „parazitus“, ant socialinių tarnybų, kurios grąžindavo šeimos atžalas namo, kur prieš jas ir toliau būdavo smurtaujama ir jos likdavo apleistos.

Loginėje plotmėje ji suprato, kad nėra atsakinga dėl to, jog buvo auginta aplaidžiai ar kad patyrė smurtą, bet jai vis tiek būdavo gėda. „Tarsi tai kaip nors būtų priklausę nuo manęs pačios. Vaikystėje, kai tavęs dėl kokių nors priežasčių nemyli tėvai – o aš tikiu, kad jie mane mylėjo, tik nesugebėdavo to parodyti, – imi manyti: „Taip yra todėl, kad man kažkas negerai“.

Nenuostabu, kad žmonių, kurie neišsilaisvina iš šio rato, gyvenimo modeliai atsikartoja iš kartos į kartą. Netgi O’Sullivan, kurios atvejis, kad ir kaip žvelgsime, yra didžiulė sėkmė – juk ji laimingai ištekėjo, turi tris vaikus, padarė įspūdingą mokslinę karjerą, tapo švietimo prieinamumo srities eksperte ir yra vienas įstabiausių žmonių, kokius tik gali sutikti, – toji mintis vis dar persmelkia, nors dabar jau nebe taip aštriai. „Manyje visada išliks ir ta maža dalelė, kuri tiesiog nori, kad ją mylėtų tėvai, – prisipažįsta ji ir atsiprašo, kad nesuvaldo ašarų. – Manau, kad su savimi mes nuolat nešiojamės ir savo vaikystę. Tai ilgalaikis palikimas.“

 Parašyti šią knygą buvo tarsi saviterapija. Dabar moteris sau patinka. „Šiaip ar taip, manau, kad visada sau patikau. Tik, kalbant apie brendimą, liūdniausia tai, kad aiškiai prisimenu, jog buvau jauna, gyvybinga, smalsi ir šviesi, kaip ir visi vaikai, bet, deja, gimiau tokioje bendruomenėje, kurioje man nebuvo suteikta galimybių klestėti.“ Dabar, praėjus bemaž keturiems dešimtmečiams, ji jaučiasi kur kas panašesnė į tą mergaitę, kurios dar nebuvo spėjusi sugniuždyti nepriežiūra, grobuoniški vyrai, baimė ir menki lūkesčiai. „Lyg būčiau atgijusi iš naujo.“

Parengta pagal „The Guardian“