S. Trilupaitytė: „Prarandame savo žmogiškąją laisvę patys to nejausdami“

„Zuboff demaskuoja abejotinus skaitmeninės ekonomikos mechanizmus ir padeda atverti akis visuomenei, kuri nėra linkusi kreipti dėmesio į tai, kas vyksta su mūsų duomenimis. Sekimo kapitalizmas neturi istorinio precedento, todėl nėra išsyk suvokiamas kaip grėsmė“, – teigia kultūros politikos ir skaitmeninių technologijų tyrinėtoja dr. Skaidra Trilupaitytė.

Pokalbyje mokslininkė išsamiai aptaria neseniai į lietuvių kalbą išverstą Harvardo filosofės ir socialinės psichologės Shoshanos Zuboff veikalą „Sekimo kapitalizmo amžius“ (angl. The Age of Surveillance Capitalism, 2019, vertė Rūta Montvilienė, išleido „Kitos knygos“); argumentuoja, kodėl ši knyga yra viena kertinių, kalbant apie dabarties žmogų ir pasaulį, kuriame gyvename.

Knygos autorė atliko kolosalų tyrimą, atskleidžiantį kaip Big Tech kompanijos, tokios kaip „Google“, „Facebook“ ir kitos, pardavinėdamos vartotojų duomenis trečiosioms šalims, numato ir formuoja mūsų elgesį. Suvilioti malonumų ir patogumo, laisva valia leidžiame technologijoms veikti mūsų pasirinkimus ir taip, patys to nejausdami, prarandame teisę į laisvą apsisprendimą ir net teisę į ateitį.

Kas yra sekimo kapitalizmas ir kaip jis veikia mūsų kasdieninį gyvenimą – skaitykite plačiau pokalbyje su S. Trilupaityte.

Ką reiškia „sekimo kapitalizmas“ – nauja sąvoka, pristatoma profesorės Shoshanos Zuboff?

Sekimo kapitalizmas yra nauja beprecedentė maždaug dvidešimt metų egzistuojanti ekonominė tvarka. Jai būdinga, kad di̇̀džiosios technologijų kompanijos, pasinaudodamos skaitmeniniais įrankiais, įsiskverbia į žmogaus asmeninį išorinį ir net į vidinį pasaulius, siekdamos prognozuoti ir nukreipti mūsų pasirinkimus. Ir tai vyksta visos visuomenės mastu, nors fiziškai to nejuntame. Dėl paties proceso nematomumo kartais kai kurie iš mūsų netgi teigia, jog „esame visiškai laisvi rinktis“, bet taip nėra. Duomenys apie mūsų elgseną yra labai vertingi, „supakuoti“ į tikslinius produktus, yra brangiai pardavinėjami. Tai – dabarties ekonomikos žaliava. Jei nebūtų įmanoma maksimaliai tiksliai pasakyti, kaip elgsimės ateityje, prognozės taip brangiai nekainuotų.

Socialinės psichologijos ir filosofijos profesorė Sh. Zuboff giliai ir plačiai išanalizavo visuomenę persmelkiančius pokyčius, pirmoji iškėlė visuomenės ir atskiro individo teisės į savo pačių kuriamą ateitį politinę svarbą. Anot jos, už šią teisę reikės kovoti, kaip iki šiol kovojome už kitas žmogaus teises.

Kaip skaitmeninio kapitalizmo amžius virto sekimo kapitalizmo amžiumi?

Paminėsiu ryškų atvejį, kuris rodo, kaip įprastas tradicinis kapitalizmas tapo sekimo kapitalizmu. „Google“ 2010 m. ėmė gaminti telefonus su „Android“ operacine sistema. Iš pradžių planuota juos brangiai parduoti, kad „Google“ galėtų tapti tokia pat sėkminga kompanija kaip „Apple“ (pradėjusi gaminti „iPhone“ 2007 m.). Galiausiai suprasta, kad esmė – ne pats telefonas, bet operacinė sistema ir jos teikiama prieiga prie naudotojo asmeninių duomenų: kuo daugiau žmonių ir kuo ilgesnį laiką praleis su telefonu rankose, tuo daugiau duomenų galima bus surinkti apie įvairių gyventojų grupių patirtis. Nemokama „Android“ operacinė sistema lėmė, jog „Google“ gavo prieigą prie arti 90 proc. pasaulio išmaniųjų telefonų.

Kartais manoma, kad duomenų siurbimas gali vykti švelniau, skaidriau ar mažesniu mastu, kitaip tariant, būti „etiškas“. Pavyzdžiui, šiandien daug kalbama apie DI etiką. Deja, Zuboff čia pabrėžia mūsų naivumą ir polinkį į saviapgaulę. Ji atskleidžia tam tikrą cikliškumą: įvyksta skandalas dėl kokio nors neteisėto technologijų produkto aspekto, jis „užglostomas“, pasitelkiant viešuosius ryšius ir pažadus rūpintis vartotojų saugumu bei kurti geresnius produktus, tada visi nurimsta, vartotojai užsimiršta ir toliau viskas tęsiasi, tik dar intensyviau, iki kito skandalo. Prašyti, kad Big Tech kompanijos, neva išpažįstančios etikos kodeksą, mažintų apetitą, pasak Zuboff, yra tas pats, kas prašyti žirafos, kad ji susitrumpintų kaklą. Arba XX a. pradžioje prašyti Fordo, kad jis negamintų savo garsiojo T modelio automobilio.

Kaip sekimo kapitalizmas keičia kiekvieno iš mūsų gyvenimą? Kuriose srityse šie pokyčiai pastebimi ryškiausiai?

Keičia radikaliai. Viena vertus, tai atrodo labai patogu ir net smagu. Tarkim, programėlės, skirtos kraujospūdžiui matuoti sportuojant, emocinės savigalbos programėlės, kurios fiksuoja mūsų nuotaikas tam tikru paros ar mėnesio metu, arba mėnesinių ciklo programėlės, kuriomis galima fiksuoti kūno būkles. Rodos, jos nekaltai padeda mums rūpintis savo fizine ar emocine sveikata, visada yra šalia, bet jas naudodami siunčiame gigabaitus duomenų apie save trečiosioms šalims. Kuriamos vis naujos ir naujos paslaugos, jos vis tobulinamos.

Didžiuliai tokių duomenų srautai pasitarnauja algoritmų treniravimui, kuriant prognozavimo modelius. Kai šiuos modelius ima valdyti Big Tech kompanijos, jos įgauna beprecedentę galią, įgyja daugiau niekam neprieinamų žinių apie tai, kaip tam tikrų tipų žmonės įprastai elgiasi konkrečiomis aplinkybėmis. Ne tik kaip elgėsi vakar, elgiasi šiandien ar elgsis rytoj – algoritmai padeda gana tiksliai numatyti elgseną ir tolimesnėje ateityje. Tai Zuboff ir turi omenyje sakydama, kad mes prarandame teisę į savo ateitį, nes ji atsiduria Big Techo rankose – tampa nuspėjama ir formuojama.

Maždaug 2002–2004 m. sekimo kapitalizmas išsprūdo iš Silicio slėnio ir pakeitė patį investavimo pobūdį. Jau tapo įprasta, kad noriai investuojama tik į tą kompaniją, kuri gamina programėlę, numatančią sekimo dividendus (angl. surveillance dividend). Ši praktika persmelkė kone visą ekonomiką. Nebeapsimoka vargintis, kuriant ekologišką mokslo pasiekimais paremtą transporto priemonę, kuri efektyviai veiktų be iškastinio kuro. Verčiau sukurti automobilį, išgaunantį maksimaliai asmeninių duomenų apie automobilio naudotoją. Klaidinga įsivaizduoti neva mūsų elgesį galima nuspėti tik tuomet, kai naršome prisijungę internete.

Atrodo, kad į autoritarizmą ir demagogiją linkę politikai gavo beprecedenčius įrankius mumis manipuliuoti…

Sunku pasakyti, kaip toliau klostysis Big Tech kompanijų vadovų santykiai su JAV administracija, juk radikalūs ir dinamiški pokyčiai santykiuose su valdžios struktūromis vyksta jau nuo pat Donaldo Trumpo „išplatforminimo“ iš didžiųjų socialinių platformų 2021 m. sausį. Dabartinėje kadencijoje daugelis naujosios administracijos veiksmų, kaip antai ženklus mokslinių projektų finansavimo apkarpymas, byloja apie nesaugią realybę. Ir niekas nežino, kaip artimiausiais metais plėtosis tarptautinė skaitmeninę erdvę reguliuojanti teisė.

Amerikos technooligarchai iš esmės kontroliuoja milijardų JAV ir kitų šalių piliečių gyvenimą internete. Jie neslepia, kad planuoja misti iš valstybės iždo, idant galėtų finansuoti kai kuriuos savo projektus. Milijardai dolerių jau dabar skiriami vizijoms, kurioms ilgainiui prireiks dar daugiau finansų ir valstybinio kapitalo. Pernai bendrovė „OpenAI“ (plačiai žinoma kaip vadinamojo chat GPT modelio kūrėja) 7 kartus padidino savo išlaidas lobizmui. Ne veltui JAV prezidentas D. Trumpas sulaukė Big Tech atstovų pagyrų jau antrąją savo darbo dieną. Iškilmingame priėmime „OpenAI“ vadovas Samas Altmanas įsiteikiančiai sakė: „Be jūsų, pone Prezidente, mes negalėtume to padaryti.“ Tikimasi, jog Trumpas pagaliau duos atkirtį ES ir kitiems, kurie nori varžyti jų veiklą reguliavimais.

Kaip knygos autorė siūlo elgtis paprastiems piliečiams, gyvenantiems sekimo kapitalizmo sąlygomis?

Zuboff nenaudoja daugybės Big Tech įrankių. Naudoja tik tuos, kurie nėra sekimo kapitalizmo kompanijų produktai, ji juos kartais mini savo interviu. Galbūt galima būtų pasekti autorės pavyzdžiu?

Kaip ji vertina poziciją tų, kurie sako „neturiu ko slėpti, kas čia tokio, kad mane seka“?

Zuboff demaskuoja abejotinus skaitmeninės ekonomikos mechanizmus ir padeda atverti akis visuomenei, kuri nėra linkusi kreipti dėmesio į tai, kas vyksta su mūsų duomenimis. Sekimo kapitalizmas neturi istorinio precedento, todėl nėra išsyk suvokiamas kaip grėsmė. Su naujais galingais kompiuteriais, naujais verslo modeliais ir neseniai atrastais pertekliniais duomenimis susijusi ekonominė sistema galingiausia tada, kai apie vykstančius procesus nieko nenutuokiame ir nenorime žinoti, tada, kai duomenis atiduodame savanoriškai ir nejučia. Verslo klientams parduodami prognozių modeliai, kad konkretus verslas galėtų
tinkamiausiu metu pasiūlyti būtent jums tinkamiausią reklamą. Gal tai ir patogu, gal jus net nuramins po įtemptos darbo dienos įsigyta nauja prekė, tačiau klausimas, ar tai bus jūsų sprendimas. Čia ir problema.

Vienas didžiausių nesusipratimų kalbant apie sekimo kapitalizmą yra tai, kad sekimo kapitalizmas vis dar neretai siejamas su sena tradicine „laisvosios rinkos“ kategorija – laisvu apsisprendimu. Tačiau sekimo kapitalizmas skiriasi nuo įprasto kapitalizmo, čia nėra laisvosios rinkos – čia vertybė yra mūsų nežinojimas ir kitos pusės užtikrintumas, kurį didžiajam verslui suteikia duomenys.

Įsigalint technologijoms ir jų nulemtoms inovacijoms, buvo daug kalbėta apie laisvą ir pažangią ateities žinių visuomenę. Kaip mūsų ateitį mato Shoshana Zuboff?

Paradoksalu, kad tiek „Google“, tiek „Facebook“ (dabartinė „Meta“) siekė neva „demokratizuoti“ internetą ir suteikdavo nemokamą interneto prieigą tose pasaulio šalyse, kuriose anksčiau nebuvo interneto. Galima prisiminti kadaise itin populiarų „Facebook“ šūkį „Connecting people“. Kalbėta, jog, sujungus viso pasaulio žmones, galėsime bendrauti su kuo tik panorėję, o pasaulis taps patogesnis, labiau informuotas. Nors mes jau iš tiesų esame susijungę į bendrą tinklą, tikrasis tokių pasisakymų tikslas – nukreipti Big Tech produktų naudotojų dėmesį. Pavyzdžiui, nuo noro sužinoti, kas iš tiesų kasmet daroma su mūsų fotografijomis, sukeltomis į „Google“ diskus, arba su informacija iš mikrofonų ir kamerų, įmontuotų į daugybę išmaniųjų buitinės technikos priemonių (produktų funkcionavimui tai nereikalinga). Arba kas slypėjo už tokių visame pasaulyje populiarių žaidimų kaip „Pokemon Go“. Zuboff tai detaliai aprašo. Nors prieš kelis dešimtmečius viltingai kalbėta apie žinių visuomenę, dabar informacija savo pilna aprėptimi priklauso tik vienai pusei – Big Tech kompanijos apie mus žino tai, ko apie save galime nežinoti net mes patys.

Zuboff knygoje paaiškina, kokiais būdais ir mastu prarandame žmogiškąją laisvę patys to nejausdami. Ne vienas atvejis JAV ryškiai primena populiaraus serialo „Black Mirror“ distopinius siužetus. Aptariamoje knygoje man ypač įsiminė naujieji draudimo kompanijų veikimo modeliai, kai tam tikrų baudų ar bausmių klientai negali nei suvokti, nei juolab kam nors apskųsti, nes sprendimus priima anoniminė sistema.

Nors ES įstatymai mažiau drakoniški nei JAV, vis dėlto sekimo kapitalizmas yra globali sistema. Visi naudojamės internetu ir „Google“. Zuboff siūlo dabarties visuomenėms atsibusti ir pasinaudoti demokratinėmis institucijomis, kad vietoj demokratijos neįsivyrautų technofeodalizmas. Akcentuočiau, jog autorė nesiūlo kovoti prieš skaitmeninį pasaulį – tai knygoje pabrėžiama ne sykį. Tačiau kova už teisę būti nesekamam, t. y., nevirsti produktu anoniminiam Didžiajam Kitam greičiausiai sutaps su kova už demokratijos išsaugojimą bei teisę į laisvą nuo technologinių prognozių mūsų ateitį.