Rašytoja Jurga Tumasonytė, išleidusi knygą „Naujagimiai“: „Išgyvenu produktyvų laikotarpį ir jaučiuosi turinti ką pasakyti“

„Naujagimiuose“ pasakojama šeimos ir miestelio istorija. Suplakiau realistinį ir maginį pasaulius, įdėjau transformuotų tautosakinių elementų, istorinių detalių, savo mirusių, niekada nematytų giminaičių šešėlių, parafrazių ir intertekstų, asmeninių ir svetimų patirčių, košmarų ir gražių sapnų“, – apie ką tik pasirodžiusį novelių romaną „Naujagimiai“ pasakoja jaunosios kartos kūrėja, prozininkė Jurga Tumasonytė.

Jos 2019 m. išleista apsakymų knyga „Undinės“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, pateko į LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir „Metų knygos rinkimų“ penketuką. Kiekviena Jurgos knyga nelieka nepastebėta – nuo pat 2012 m., kai jaunoji debiutantė pelnė Kazimiero Barėno premiją už trumposios prozos knygą „Dirbtinė muselė“. 2020 m. apsakymas „Karalystė“ apdovanotas Antano Vaičiulaičio premija, kasmet teikiama už geriausią lietuvišką trumposios prozos kūrinį.

„Naujagimiai“, kuriuos išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, viršelio dizainą sukūrė dailininkė Lina Sasnauskaitė, – penkta Jurgos Tumasonytės knyga.

Knygos pasirodymo proga – pokalbis su talentinga kūrėja apie realistinį ir maginį pasaulius, apie rašymą per mažylių pietų miegą ir… avilyje tebezvimbiančias bites.

– Nauja knyga – lyg pabaiga tam tikros laiko atkarpos, minčių, idėjų, fantazijų apibendrinimas, nukirpta virkštelė. Kokios mintys, idėjos kirbėjo ir pastūmėjo rašyti „Naujagimius“? Rašyta laukiant ir gimus savajam naujagimiui, antram sūnui, be to, nelengvais gyventi pastaraisiais metais. Ar visa tai keitė tavo požiūrį į rašymą?

– Šis romanas – dėlionė. Iš pradžių turėjau vieną novelę, kurią parašiau Jurgio Kunčino literatūriniam festivaliui. Rašiau ją, kai prasidėjo pirmasis karantinas, kai visi sėdėjo namie užsidarę, sukūriau ją gana greitai, per pirmagimio pietų miegus. Paskui tas tekstas, kur veiksmas vyksta menamame pokario Vilniuje – „Vargšas Jacekas“ – pelnė premiją, padėjau jį į šoną.

Atlaisvėjus, po karantino, vasarą, sėdėdama po medžiu sode rašiau dar vieną novelę apie po kaimus ir miestelius klajojančią motiną su dukterimi. Motina turėjo būti tarsi laumė ir ragana viename, pagelbėjanti pastoti negalinčioms moterims ar padedanti pagimdyti norimos lyties kūdikį ir tai daranti labai savitais būdais. Jau rašydama tą ilgą novelę, supratau, kad ji bus susijusi ir su vargšu Jaceku. Tačiau juos skyrė keliasdešimt metų, per kuriuos turėjo nutikti nemažai visokių įvykių. Taip atsirado kitos istorijos ir kiti personažai – po savo sąmonės užkaborius keliaujantis sužadėtinis, kunigą įsimylėjusi davatka, neandertaliečių veisėjas, širdies chirurgas ir taip toliau.

Visas romanas susidėliojo gal per metus, rašiau laukdamasi, o pagimdžiusi, po savaitės, su naujagimiu ant krūtinės tęsiau toliau. Kadangi antrojo sūnaus taip pat nebūčiau lengvai pagimdžiusi pati ir turbūt, jei ne šiuolaikinė medicina, apskritai su kūdikiu numirusi, knygoje leidau sau pafantazuoti apie žmonių norą ir galimybes kištis į tikrovę, ją keisti sau palankesne kryptimi. „Naujagimiuose“ pasakojama šeimos ir miestelio istorija – apie karą, gimimą, mirtį, tad suplakiau realistinį ir maginį pasaulius, įdėjau transformuotų tautosakinių elementų, istorinių detalių, savo mirusių, niekada nematytų giminaičių šešėlių, parafrazių ir intertekstų, asmeninių ir svetimų patirčių, košmarų ir gražių sapnų. Rezultatu esu visai patenkinta.

– Ar specialiai ruošiesi prieš rašydama, renki medžiagą? Ar priešingai – tekstai rašosi iš bendro domėjimosi pasauliu, įvairių knygų skaitymo, susitikimų su įdomiais žmonėmis – iš patirties?

– Taip, prieš rašydama renku medžiagą, tai vienas smagiausių etapų. Bet svarbu ir bendros patirtys, perskaitytų knygų, sutiktų žmonių įspaudai.

– Antroji knyga „Undinės“ pasirodė po aštuonerių metų, o paskui „staiga“ – romanas „Remontas“, dabar – novelių romanas „Naujagimiai“? Ar taip ir jautiesi – lyg užtvanka būtų griuvusi?

– Iš dalies – taip. Dabar geriau numanau, kaip parašyti didelės apimties prozos kūrinį ir kaip kovoti su rašymo bloku. Man padeda, kaip ne kartą buvau minėjusi, tai, kad turiu nedaug laisvo laiko sau. Tada ir kelios valandos tampa aukso vertės ir per jas galima nuveikti įvairių dalykų. Bet nežinau, ar tai reiškia, kad dabar kas porą metų parašysiu po naują knygą. Tiesiog šiuo metu išgyvenu produktyvų laikotarpį ir jaučiuosi turinti ką pasakyti.

– „Naujagimiai“ įvardyti kaip novelių romanas. Ar naujame romane atpažinsime romano „Remontas“ ar labiau novelių knygos „Undinės“ autorę Tumasonytę?

– Kadangi tekste nemažai magiškojo realizmo, fantastinių gyvių, tikriausiai knyga būtų panašesnė į „Undines“. Vandens tema čia, beje, taip pat svarbi. Tačiau man atrodo, kad „Naujagimiai“ už „Undines“ nuoseklesni ir vientisesni.

– Ar esi sau atsakiusi į klausimą, kodėl tave traukia magiškumas, paslaptys? Tai polinkis ar kadais patirta įtaka? Ar tave visad labiau traukė kūriniai su bent lašu fantastikos? Ar, priešingai, savo lakią fantaziją ilsini skaitydama kitokius tekstus? Kokių rašytojų naujų knygų nepraleidi? Prie kokių nuolat grįžti?

– Niekada apie tai nesusimąsčiau. Vaikystėje vaikus juk tikriausiai dažnai traukia visokios paslaptys ir magija? Tokios istorijos – smagu, jeigu nereikia pačiam tiesiogiai jose dalyvauti. Realybėje žmonėms jų nutinka tiek daug, kad tereikia klausytis pašnekovų ir, perleidus per savo filtrą, įpinti jas į prozą. Šiaip mėgstu įvairią literatūrą, vienu metu smagu skaityti ir Joanos Didion eseistiką, ir magiškąją Danielą Hodrovą.

– Tavo tekstų kalba turtinga, raiški ir sklandi. Skaitant rodosi, kad rašytoja neieško žodžio jokioje kišenėje, jai lengvai einasi: sėda ir „groja“ kompiuteriu. Ar lengvumas iliuzinis? Ir kaip supranti rašytojos Giedros Radvilavičiūtės LRT laidoje „Pirmas sakinys“ nuskambėjusį teiginį, kad „literatūra yra kalba“?

– Už tai reikėtų padėkoti ir redaktorei Deimantei Kukulienei, kuri davė daug naudingų patarimų ir pasiūlymų. Taip, literatūra yra kalba, tačiau vien jos nepakanka. Pirmiausia man visuomet iškyla istorija, kartais pirmiau ją užsirašau – tai teikia didelį malonumą, – o tik tada sėdu rašyti, iš naujo galvodama apie pasakojimo stilių ir kalbinius niuansus.

– Dirbi leidykloje, be to, nuolat kalbini žmones – randasi įdomių interviu su kūrėjais kultūrinėje spaudoje. Ar nesijauti atitrūkusi nuo „tikro gyvenimo“, kai aplink vien kūrėjai, tekstai, knygos?

– Nesu atitrūkusi nuo „tikro gyvenimo“ vien dėl to, kad šiuo metu tarpstu buityje su dviem mažais vaikais. Praėjusią vasarą, beje, kai netikėtai paveldėjome gabalą ūkio paskirties žemės, buvo kilusi mintis tapti jaunąja ūkininke ir įsteigti uogų ūkį, išsikasti didelį tvenkinį ir pasistatyti surenkamą namelį – šiltuoju sezonu plušti ūkyje, o šaltuoju – gyventi mieste, rašyti, skaityti, žiūrėti filmus, susitikti su draugais, keliauti… Vyrui ši mintis neatrodė labai viliojanti, o ir aš suprantu, kad kažin ar viskas tame ūkininkų gyvenime taip romantiška.

– Esi iš tų autorių, kurie aktyviai pristatinėja savo knygas, dalyvauja susitikimuose su skaitytojais. Ar pasisemi energijos iš susitikimų ir bendravimo su kūrybos gerbėjais, ar labiau pasidalini? Kokie skaitytojai tau pasirodė įdėmesni, galbūt dėkingesni – didesnių miestų ar miestelių, kaimelių? Ar pajutai skirtumą?

– Žinučių dažniausiai gaunu iš kitų rašytojų arba filologijos studentų. Kartais sulaukiu komentarų per arba po renginių, kai pasimatome su skaitytojais gyvai. Pamokymų „kaip reikia rašyti“ paprastai galima sulaukti pristatinėjant knygą miestelių ar kaimelių bibliotekose.

Visgi susitikimai tiek provincijoje, tiek miestuose, būna labai skirtingi, ir niekada negali žinoti, kokios emocijos lydės renginio metu ir po jo. Kadangi baimės viešai kalbėti nejaučiu ir mėgstu bendrauti, man patinka tiesioginis bendravimas, kartais ir pati prisiklausau istorijų iš skaitytojų ar renginio organizatorių.

– Ir įprastas klausimas: kokie sumanymai kirba tavo galvoje? Ar naujų knygų idėjos kyla berašant kūrinį, ar baigus rankraštį tau reikia tylos periodo?

– Taip, šiuo metu esu mažumėlę pamišusi dėl vienos kriminalinės istorijos, kuri nutiko mano artimai giminaitei. Ta istorija prieš keliasdešimt metų buvo aptarinėjama visoje Lietuvoje, po truputį renku medžiagą ir dėlioju mintis, kaip galėčiau ją papasakoti. Tad, nors įsivaizdavau, kad po „Naujagimių“ bus tylos periodas, panašu, kad bitės avilyje tebezvimbia.

Kalbino Lolija Spurgienė