Obamų šeimos paveikslas

Pažiūrėjus iš šalies į žymių žmonių gyvenimus dažnam gali pasirodyti, kad jie neturi rūpesčių, niekur neskuba, kasdieniai užsiėmimai jiems svetimi. Visgi vienas dalykas sieja mus visus. Mes visi esame žmonės, kiekvienas turime savo klausimų, savo atsakymų ir savo svajonių. Ar nenorėtume kartais pro rakto skylutę, o gal net visai atvirai pabendrauti su tokiais žmonėmis kaip Barackas ir Michelle Obama? Suprasti jų kelią, nuo jaunų, kiek vėjavaikiškų savęs paieškos dienų iki nuostabių istorijų apie meilę ir santuoką. Nuo gyvenimo pamokų, išmoktų mažame bute, viename prasčiausių Čikagos rajonų iki darbų nuveiktų didžiuliuose Baltuosiuose rūmuose. Leidykla „Alma littera“ Jums dovanoja laiką su viena žinomiausių, įtakingiausių ir labiausiai įkvepiančių porų pasaulyje. Nepraleiskite progos „nuoširdžiai pabendrauti“, pajausti ir patirti atvirumą, pasimokyti, išgyventi praradimus ir nuostabius atradimus skaitant Baracko Obamos autobiografiją „Mano tėvo svajonės“ ir autentiškumu persmelktą Michelle Obamos knygą „Mano istorija“.

„Man sunku ant širdies – kad nešu maišyto kraujo naštą, kad mano siela susidvejinus, galbūt žmonės mato pamėklišką tarp dviejų pasaulių įkalinto liūdno mulato paveikslą…“ – ši frazė, neabejotinai, įstrigs kiekvienam, kas paims į rankas ką tik leidyklos „Alma littera“ išleistą Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Baracko Obamos autobiografiją „Mano tėvo svajonės“.

Dienos šviesą „Mano tėvo svajonės“ („Dreams from My Father“) išvydo 1995-aisiais, kai politine karjera nė nekvepėjo. Tuo metu būsimasis JAV prezidentas studijavo Harvarde, Teisės mokykloje. Išrinktas žurnalo „Harvardo teisės apžvalga“ prezidentu, jis tapo pirmuoju afroamerikiečiu universiteto istorijoje, kuriam buvo patikėtas toks postas. Pasirodė keletas straipsnių, Obamos pavardė ėmė mirgėti viešumoje ir jis iš leidyklos sulaukė pasiūlymo aprašyti savo šeimos istoriją. „Kibau į darbą, tikėdamasis, kad mano šeimos istorija ir mano pastangos ją suvokti galbūt leis atvirai pakalbėti apie prarają tarp rasių, apie laikams keičiantis ir skirtingoms kultūroms susiduriant, kintančią mūsų tapatybę, tokius amerikietiškam pasauliui būdingus reiškinius, neatsiejamus nuo šiandieninio mūsų gyvenimo“, – taip savo apsisprendimą rašyti knygą Barackas Obama aiškina antrojo leidimo, kuris pasirodė 2004-aisiais, pratarmėje.

Barackas Obama nuoširdžiai prisipažįsta iš savo pirmosios knygos daug nesitikėjęs. Tačiau atsiliepimai buvo palankūs. Dar daugiau – 2008-aisiais už šią knygą jis gavo apie 950 tūkstančių dolerių. Dar daugiau nei pusantro milijono dolerių į būsimojo prezidento sąskaitą atkeliavo likus keletui dienų iki jo priesaikos. Leidykla Barackui Obamai sumokėjo už knygos adaptavimą vidutinio mokyklinio amžiaus skaitytojams. Politiko atvirumas sužavėjo skaitytojus ir kritikus. Knyga tapo „The New York Times“ bestseleriu, buvo apdovanota „The British Book Awards“ auksinės plunksnos statulėle.

„Mano tėvo svajonės“ – itin jautri, atvira knyga tiems, kam svarbu suprasti pasaulio kontekstą. Amerikoje, Mineapolyje, vėl aidi šūviai, o policininkai šaudo negalinčius apsiginti juodaodžius. Perskaitęs knygą, supranti, iš kur visa tai kyla. Baracko mama – baltaodė, tėtis – juodaodis iš Kenijos, prezidentas visą savo gyvenimą tarsi nešioja dvi tapatybes.

„Visi mes per daug regėjome, kad trumpai trukusią mano tėvų sąjungą – juodaodžio ir baltaodės, afrikiečio ir amerikietės – priimtume kaip savaime suprantamą. Todėl kai kam sunku mane priimti kaip sau lygiavertį. Kai manęs nepažįstantieji, ir baltieji, ir juodieji, sužino, kokia mano kilmė (dažniausiai ši žinia jiems būna netikėta, nes apie mamos rasę lioviausi pasakoti dar dvylikos ar trylikos, įtardamas, kad taip lyg ir noriu įsiteikti baltaodžiams), pamatau jų abejonę, juk jiems tenka iš naujo mane vertinti, tiriamai kažko ieškoti mano akyse. Jie nebežino, kas aš“, – rašo Obama.

Baracko Obamos žmona Michelle įsitikinusi, kad knyga „Mano tėvo svajonės“ Barackui buvo tarsi mėginimas išeiti iš šešėlio ir išsiaiškinti savo santykius su tėvu.

Michelle Obama „Mano istorija“ sužavėjo milijonus skaitytojų visame pasaulyje. Šioje Michelle knygoje galima rasti užuominų ir apie tai, kaip jos vyras, JAV prezidentas Barackas Obama, rašė savo autobiografiją – „Mano tėvo svajonės“. Prieš kelias savaites „Netflix“ platformoje pasirodė ir dokumentinis filmas „Becoming“, kuriame kino režisierė Nadia Hallgren užfiksavo Michelle gyvenimo akimirkas tuo metu, kai ji keliavo po pasaulį, pristatydama savo knygą.

Vaikystė, studijos, pirmasis darbas, karjera, pažintis su Baracku Obama, dukrų Malios ir Sashos gimimas, pirmosios ponios pareigos, iniciatyvos, kurios daugybę jaunų merginų įkvėpė siekti karjeros aukštumų, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, nepasiduoti skurdui ir smurtui, – tai temos, kurias savo knygoje paliečia Michelle Obama.

„Vieni mane laikė įtakingiausia moterimi pasaulyje, kiti apšaukdavo „pikta juodaode“, – ji rašo. – Šypsojausi nuotraukose šalia tų, kurie bjauriaisiais žodžiais plūdo mano vyrą per nacionalinę televiziją, bet vis tiek norėjo židinio atbrailą puošiančio įrėminto prisiminimo. Vienas iš dabartinių Jungtinių Valstijų Kongreso narių yra tyčiojęsis iš mano sėdynės. Ne kartą buvau įskaudinta. Ne kartą išties įniršusi. Tačiau dažniausiai stengdavausi iš viso to pasijuokti“.

Michelle savo knygoje atvirai pasakoja apie vyrą, kurį ji sutiko: „Jis man pasakojo, kad kadaise buvo kur kas laisvesnis ir pašėlęs. Pirmuosius dvidešimt jo gyvenimo metų visi jį pravardžiuodavo Bariu. Paauglystėje jis rūkydavo žolę įsitaisęs kokioje nors jaukioje, žalumoje skendinčioje vietelėje vulkaninės kilmės kalno papėdėje Oahu saloje. Studijuodamas Vakarų koledže, jis atrado jau blėstantį aštuntojo dešimtmečio žavesį, klausėsi Hendrixo ir „The Rolling Stones“. Maždaug tuo metu jis nusprendė prisistatinėti nesutrumpintu vardu – Barackas Husseinas Obama – ir ėmė gilintis į sudėtingus savo tapatybės klausimus. Jis buvo baltaodis ir juodaodis, afrikietis ir amerikietis. Buvo kuklus ir kukliai gyveno, tačiau puikiai suprato, kad didžiulės jo proto galimybės galėtų atverti jam duris į priveligijuotą pasaulį. Buvo akivaizdu, kad visa tai jis vertino rimtai. Galėjo atrodyti nerūpestingas ir juokauti, bet niekuomet nepamiršdavo savo įsipareigojimų. Atrodė, tarsi ko ieškotų, nors pats dorai dar nežinojo, kur visa tai jį nuves“.

Kai Michelle ir Barackas susituokė, jai teko pripažinti, kad ištekėjo už netradicinio mąstymo žmogaus. „Mudu mokėmės prisitaikyti vienas prie kito, siekėme nedalomo ir amžino junginio mes. Nors buvome tie patys žmonės, nors buvome pora jau kelerius metus, mūsų statusas pasikeitė, nes abu turėjome po antrąją pusę, kurią reikėjo puoselėti. Jis buvo mano vyras. Aš – jo žmona“, – savo knygoje apie santuokos pradžią rašo prezidento žmona.

Aštuonerius metus jiedu praleido Baltuosiuose rūmuose. „Laiptų čia buvo daugiau nei galiu suskaičiuoti, – ji rašo, – ką jau kalbėti apie liftus, kėglių takelį ir nuosavą floristą. Miegojau lovoje, kurios patalynė buvo itališka. Maistą mums gamino pasaulinį pripažinimą pelniusių šefų komanda ir jį patiekdavo geriau nei penkių žvaigždučių restoranų ar viešbučių profesionalai. Už durų stovėdavo ginkluoti slaptųjų tarnybų agentai su ausinėmis, nutaisę bejausmius veidus ir iš visų jėgų stengdavosi nesikišti į asmeninį mūsų šeimos gyvenimą. Galiausiai mes pripratome, bent jau iš dalies, prie šios keistos naujųjų mūsų namų didybės ir nuolatinio tylaus kitų asmenų buvimo“.

Michelle visą laiką buvo šalia Baracko. Net ir tuomet, kai jis keliaudavo vienas, ji tarsi nematomas šešėlis sklendė paskui, padėdama, užjausdama ir palaikydama jį. Ji matė, kaip nelengvai gimė pirmoji vyro knyga „Mano tėvo istorija“, kurioje Barackas bandė ieškoti savo šaknų: „Svarbiausia, Barackui pavyko aprašyti savo gyvenimo istoriją, – savo autobiografijoje pastebi Michelle. – Sulipdyti į visumą, rodos, nesuderinamas afrikietiškos, kanzasietiškos, indonezietiškos, havajietiškos ir čikagietiškos tapatybės dalis ir iš naujo atrasti vidinę pilnatvę. Aš juo didžiavausi. Šiuo pasakojimu Barackas tarsi literatūriškai susitaikė su tikru, seniai neegzistuojančiu savo tėvu. Žinoma, pastangos suartėti buvo vienpusės, mat Barackui teko pačiam užpildyti kiekvieną senojo Obamos paliktą spragą ir atskleisti kiekvieną jo paliktą paslaptį. Kita vertus, Barackui šitai nebuvo jokia naujiena. Supratau, kad nuo pat vaikystės visą jam tekusią naštą stengėsi vilkti pats“.