Lenkų istorikė ir rašytoja Anna Brzezińska leidžia kalbėti moterims: žvilgsnis į renesanso Jogailaites

„Istorija vienija praeitį ir dabartį, todėl turime sąžiningai ją pasakoti. Mes, lenkai, ir jūs, lietuviai, turime nepaprastą politinę, kultūrinę, religinę mozaiką, kurią dažnai kūrėme drauge. Norėjau savo romane ją parodyti“, – istorinio romano „Vavelio dukterys“ pristatyme Vilniuje kalbėjo viena įtakingiausių Lenkijos šiuolaikinių rašytojų ir istorikių vadinama Anna Brzezińska.

Lodzės universiteto dėstytoja A. Brzezińska, ypač besidominti Jogailaičių dinastijos laikmečiu, savo romane „Vavelio dukterys“ meistriškai sujungė literatūrinį pasakojimą ir akademiškai tikslias istorines detales. Romanas, kaip ir kiti šios autorės kūriniai, remiasi istoriniais tyrimais, kūrybiškais personažais ir įtikinamu pasauliu, atskleidžiančiu ne tik valdovų, bet ir jų aplinkos gyvenimą. Lenkijoje „Vavelio dukterys“ laikomos vertinga Jogailačių dinastijos saga.

Į lietuvių kalbą novatoriškai sumanytą istorinį romaną apie išskirtinį Lenkijos ir Lietuvos istorijos etapą, kuriame Jogailaičių dinastija yra galybės apogėjuje ir kartu – ant prarajos krašto, išvertė Kazys Uscila. Išleido leidykla „Alma litera“.

„Vavelio dukterys“ pasakoja istoriją apie dvi Krokuvoje 1526-ųjų naktį gimusias mergaites. Viena iš jų – Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo ir karalienės Bonos Sforcos dukra Kotryna. Antroji – nesantuokinė tarnaitės Reginos ir salyklininko Bartolomėjaus dukra Dosia.

Būtent šios dvi moterys A. Brzezińskai leido atskleisti skirtingas moterų pažiūras, įpročius ir gyvenimo būdą XVI amžiuje. Ir didikų dukra Kotryna, ir tarnaitės dukra Dosia tapo karališkųjų rūmų gyvenimo liudininkėmis, o kartu – įkaitėmis.

„Jogailaičiai buvo įspūdinga dinastija, – teigia lenkų istorikė. – Jai gyvuojant, ir Vilniuje, ir Krokuvoje vyko labai ryškios kultūrinės permainos, ji buvo susijusi su svarbiausiomis Europos dinastijomis. Jogailatės – puikiai išsilavinusios, daug skaitė, rašė viena kitai laiškus. Nemažai laiškų išlikę, yra išleista apie septyniasdešimt tomų korespondencijos. Juose – autentiški ano meto moterų balsai, rūpesčiai ir pasidalijimai, nieko nereikia išgalvoti, tik skaityti“.

Savo romane A. Brzezińska sako norėjusi parodyti, kad istorija – ne tik karų, traktatų ir dinastinių santuokų grandinė, dažnai tai – nepastebimų, paprastų žmonių gyvenimo drama. Tokį personažą ir įkūnija Dosia, į Vavelio rūmus iš žemiausių sluoksnių patekusi mergaitė, galinti tyliai stebėti ne tik didingas puotas, vestuves ir diplomatines intrigas, bet ir šešėlines Vavelio gyvenimo puses: alchemikų dirbtuves, gimdymo kambarius, viešnamius ir tylų, dažnai žiaurų moterų likimą.

„Savo knygos heroje pasirinkau ne tik karalaitę, apsisprendžiau, kad vadove po Jogailaičių pasaulį bus Dosia – mėgstamiausia dvaro moteris. Istoriniai šaltiniai liudija, kad ji gyveno kartu su Kotryna, kartu su ja rašė laiškus seserims, tačiau Dosios kilmę, jos vaikystę aš sugalvojau, šaltiniuose to nerasime. Per ją norėjau papasakoti, kaip Jogailaičių valdymo metais moterys gyveno Krokuvos kaimuose“, – prisipažįsta knygos autorė ir patikina, kad apie dvaro nykštukes, tarnaičių dukras rašyti yra kur kas sunkiai nei apie karalaites.

Elito istorijos šiandien atgimsta archyvuose saugomose dvaro knygose, o valstiečių moterų likimai neretai taip ir likdavo neužrašyti. Arba jų tenka ieškoti teismų, bažnyčių archyvuose, o paskui – atkurti vaizduotėje.

„Kiekviename skyriuje pasakoju moters istoriją – ja tampa vaiko gimimas, gimdymas, apsivalymas, vaikystės patirtys, edukacija. Dvaro moterų gyvenimai vystosi lygiagrečiai su karalaičių istorijomis, tarnaitės negyvena sau, gyvena kitiems, tiems, kuriems dirba. Tuo pačiu – tai ne tik darbo santykiai, bet ir asmeniniai, mezgasi draugystės. Dabartiniais laikais rašau apie praeitį, tai tarsi susieja laikus ir istoriją. Kai pagalvoji, juk ir anuomet, ir dabar tėvai labiausiai nori, kad jų vaikai būtų laimingi“, – sako rašytoja A. Brzezińska ir priduria, kad labiausiai iš knygos herojų jai patinka Elena, turėjusi laimingą šeimą.

Tokią šeimą ir aš turiu – vyrą ir du sūnus, kuriuos buvau šiek tiek aplaidusi, kol rašiau „Vavelio dukteris“, – prisipažįsta.

Rašytoja džiaugiasi, kad romaną pavyko išversti į lietuvių kalbą ir išleisti Lietuvoje. „Tai bendras abiem mūsų šalims laikotarpis, neabejojau, kad jis galėtų būti įdomus lietuviams. Perėjau tris leidyklas, kol atradau „Almą literą“, esu laiminga, kad nereikėjo ilgai įtikinėti, kad patikėjo mano istorija“, – sako.

„Vavelio dukterys“ – ne tik pasakojimas apie karalaitę Kotryną ir taranitę Dosią. Tai autentiškas, gyvas, sodrus paveikslas, kuriame istorija atgyja moterų balsuose, virtuvės šnabždesiuose, ašarose, slaptose svajonėse ir drąsiuose poelgiuose. Tai pasakojimas apie moterų pasaulį, kuris dažnai likdavo istorinių kronikų paraštėse.

Siūlome paskaityti Annos Brzezińskos istorinio romano „Vavelio dukterys“ ištrauką.

Tarkime, kad ji buvo tarnaitė.
Viena iš tūkstančių nematomų merginų, kurios iš kaimų suplaukdavo į Krokuvą, Varšuvą, Poznanę ar Gdanską bei nesuskaičiuojamus mažus miestelius, o paskui metų metus šluodavo amatininkų dirbtuves, miestiečių virtuvėse šveisdavo dubenis asiūklių pelenais, augindavo našliais tapusių pirklių vaikus ir skalbdavo studentų ar pameistrių marškinius, kol nepastebimai išslysdavo iš miestų dokumentų ir visiems laikams dingdavo mums iš akių. Geresnio gyvenimo troškimas kartais ginė jas iš toli, tad tarnaitė atkeliavo net nuo Naujojo Targo ir prie karališkojo Krokuvos miesto atpėdino iš Florijono vartų pusės, pasruvusi prakaitu, murzina nuo dulkių ir mirtinai išvargusi kelyje. Skilęs medžiokas iki kraujo pritrynė pėdą, ir ji mielai būtų atsisėdusi ant pakelės akmens, net ne tam, kad pailsėtų, o kad duotų valią ašaroms ir valandėlę pagailėtų savęs. Bet apie tai negalėjo būti nė kalbų. Pakeleiviai, trys tvirti bernai iš jos gimtojo kaimo ir dvi darbo ieškančios netekėjusios kaimietės, negailestingai ginė pirmyn. Jų maisto atsargos baigėsi jau prieš dvi dienas, todėl paskutinį kartą sustoję pailsėti jie pasistiprino pavogę vištą, o tai sukėlė siaubą tarnaitei, kuri buvo sąžininga, dievobaiminga mergina. Norėjo pasiekti kelionės tikslą iki sutemų, kol sargyba neužvėrė vartų ir neatidavė burmistrui miesto raktų. Kitaip tektų laukti prie miesto mūrų iki ryto, tikriausiai kokioje apleistoje lūšnoje arba prie laužo po pliku dangumi. Turtingesni keliautojai, žinoma, galėjo apsistoti nakvynės namuose, kurių verslūs Klepažo gyventojai pristatė už miesto sienų būtent tokiems susivėlinusiems keliautojams. Bet keliaujantys darbininkai ir kaimo mergos apie tokią prabangą nė nesvajojo.

Tarkime, kad ji buvo vardu Regina.
Atsinešė marškinius pakaitai, skarą, dvi drobės atraižas, dirželį, iš motinos paveldėtą ploną sidabrinį žiedą, kelis į švarią skiautelę suvyniotus pinigėlius ir atsidūrė miesto viduje. O čia jai atrodė visko per daug, per intensyvu. Daugybė žmonių, mūrinių namų, nepažįstamų kvapų kėlė siaubą ir stulbino, bet ji klusniai bidzeno paskui Agniešką, vyresnę mergą, kuri anksčiau jau vaikščiojo į Krokuvą tarnauti ir žadėjo įtaisyti Reginą į gerus namus, kur ją sočiai maitins, užsakys jai batus ir mokės padorų atlyginimą už darbą. Gal net dešimt florinų už metus, mąstė nerimaudama, nes tiksliai nežinojo, kiek turėtų užsiprašyti: per daug – negerai, per mažai, ko gero, dar blogiau!

Kai pradėjo ieškoti, ilgai ėjo nuo durų prie durų, prašydamos darbo. Bet vis bergždžiai. Agnieškos niekas neprisiminė. Ir niekas nenorėjo priimti tarnaite svetimos, nepažįstamos, skurdžiai apsirengusios mergos. Tad kai jas galų gale įleido į kažkokią priemenę, Regina vos turėjo jėgų atsiliepti. Ji sutiktų likti šičia kad ir veltui, taip norėjo daugiau neklaidžioti tamsoje, pilnoje piktųjų dvasių ir piktadarių. Todėl Agnieška, kaip iškalbingesnė ir labiau patyrusi, derėjosi dėl jos atlygio su meistru Baltramiejumi, našliu salyklininku ir nemažo, nors tuo metu jau tylaus namo Stepono gatvėje, netoli miesto gynybinės sienos, savininku. Galų gale ji apkabino žemietę ir greitai išlėkė savais reikalais, neatsisakiusi kelių monetų, kurias šeimininkas įspraudė jai į delną už tarpininkavimą. Taip Regina liko su svetimu juodaplaukiu vyru, kuris sutiko metus būti jos duondaviu ir globėju.

Kitą rytą sužinojo, kad ją priėmė namų tarnaitės pareigoms. Ji privalėjo valyti priemenę ir abiejų mūrinio pastato aukštų kambarius, šluoti kiemą ir gatvę išilgai namo iki ribos latako viduryje, kaip jai tiksliai paaiškino vyresnioji tarnaitė. Nes name taip pat buvo kresna tamsiaplaukė merga Kachnos vardu, kuri, kaip turinti didesnį pasitikėjimą, augino meistro Baltramiejaus dukreles ir vykdė jo asmeninius pavedimus. Šeimininkas prieš kelerius metus išpirko ją iš karių, grįžtančių iš karo žygio, ir laikė labiau verge negu tarnaite. Be jų, name dar gyveno du pameistriai ir mažas mokinys, dirbantis prie salyklo, na ir, aišku, pats meistras Baltramiejus. Su juo Regina per daug nebendravo. Beje, ji niekada nebuvo itin drąsi ir linkusi tuščiai plepėti. Drąsiau jautėsi tik su meistro dukrelėmis Zosyte ir Anulka, gal todėl, kad ir pati anksti liko be motinos.

Tik po kelių savaičių pradėjo drąsiau leistis į miestą. Apsiperkant ją paprastai pavaduodavo Kachna, kuri mokėjo mikliai išsisukti nuo darbų namuose, pasislėpti už pastogės ir liežuvauti su patarnautojomis, išvežiojančiomis mieste alaus statines, arba bėgdavo į malūną ko nors paklausti ar su kokiu kitu aludario pavedimu. Ilgiausiai užtrukdavo smuklėje. Iš ten grįždavo patenkinta, lyg sparva prisisiurbusi, net su arbatpinigiais, išgautais iš įkaušusių mulkių.

Kartais Regina padėdavo Kachnai prižiūrėti vaikus ir apsipirkti: imdavo su mergaitėmis pintines ir trise eidavo į turgų, vaikštinėdavo tarp įvairių pagundų pilnų kromų. Krokuvos turgus XVI amžiaus pradžioje turtingumu stebino net Mikolajų Rėjų, kur kas labiau patyrusį negu Regina, kuris „Padoraus žmogaus gyvenimo paveiksle“ įamžino prekybinės Krokuvos vaizdą. Viena prekeivė siūlo spirgintų dešrelių, rašė jis, kita – šaltienos, trečia keptų kepenų su actu ir svogūnėliais. Bobos giria savo prekes: geležies dirbinius, drobę, multiną, vinis ir įvairiausius prieskonius, laksto po turgų ir gretimas gatves, rodydamos tai neraugintos tešlos paplotėlius, tai vainikėlius, tai kažkokį raudoną tepalą. Ant prekydėžių išdėliota daugybė visokio gero: kruopų, silkių, sviesto, žvakių, stiklinių, obuolių, bandelių, batų, žuvies, putros, barščių, agurkų ir kitokių daržovių; kas viską suskaičiuotų! – stebėjosi pirmasis lenkų literatūrinės kalbos meistras.

Tarp visų tų nuostabių dalykų buvo lengva pasimesti, dar lengviau – būti apgautam. Regina patyrė tai jau pirmą kartą apsilankiusi žuvies turguje. Prekeivė užkalbino ją, žavėjosi mergaičių grožiu ir mandagumu, davė joms saują riešutų ir taip įsiteikė Reginai, meistro dukteris pavadinusi jos dukterimis, kad tarnaitė nė nedrįso jos taisyti. Ji, apmulkinta, nežinodama, ką reiškia apipjaustyti pelekai, nupirko vakarykštės žuvies, sumokėjo už ją šviežios kainą ir dar gavo ne visą grąžą. Tą dieną ji sužinojo kai ką naujo apie savo duondavį: taigi meistras Baltramiejus buvo skrupulingas ir griežtas žmogus. Pirmiausia atsilygino Reginai už kiekvieną pradangintą varioką lazda per nugarą, paskui su pameistriais patykojo namo grįžtančios prekeivės. Išplūdo ją ir apstumdė, net jos kykas nukrito nuo galvos, kol ji atidavė tai, ką apgaule pasisavino.

Nuo tada Regina dar atkakliau laikėsi suodinos virtuvės. Virė srėbalą ar vartė virš liepsnos kepsnius, o vaikai tuo laiku perrinkinėjo kruopas arba gliaudė žirnius, pasakojo jai apie Krokuvos bažnyčias su stebuklingais paveikslais ir virš miesto iškilusią pilį, kurioje gyvena karalius su karaliene, savo karalaičiu sūneliu ir keturiomis dukrytėmis, iš kurių dvi jauniausios beveik jų amžiaus ir irgi yra Zosytės ir Anulkos vardais. Regina tada šypsojosi sau manydama, kad jai visai nereikėtų pilies, ir dar tokios didžiulės kaip Vavelis, kurio stogai žvilgėjo dailiais raštais išdėstytų baltų, geltonų, žalių ir mėlynų čerpių glazūra. Žalios langinės, įtaisytos baltai nutinkuotuose mūruose, jai atrodė lyg akys, ir kartais juto, kad tos akys niekada neužmiega, tik nepailsdamos stebi ją, lyg ten, kalvos viršūnėje, stūksotų ne akmeninė pilis, o nuo saulės spindulių suakmenėjusi pasakų pabaisa.