Laiko nusikaltimus savo naujoje knygoje skaičiuojantis Sigitas Parulskis: „Rašydamas išleidi į laisvę ir savo vidaus pasaulio gyvūnus“

„Retai rašau tokias knygas, bet man buvo smagu ją rašyti“, – nėra lengva išgauti tokį prisipažinimą iš rašytojo, dramaturgo, literatūros ir visuomenės kritiko, Nacionalinės premijos laureato Sigito Parulskio lūpų. Atrodo, rašytojas per karantiną kaip reikiant pasismagino – neseniai pasirodžiusiame jo naujajame romane veikia nesunkiai atpažįstamos, meistriškai šaržuojamos iškilios asmenybės.

O prasidėjo viskas nuo baseino. „Kartą plaukiodamas, akimirką įsivaizdavau save mirusį, plūduriuojantį chloru ir išmirkusiomis nuospaudomis dvokiančiame vandenyje. Manau, tai archetipinis, dar gimdos vandenis menantis vaizdinys. Miręs arba dar negimęs. Beje, popkultūroje šis vaizdinys dažnai pasitelkiamas kaip intriguojanti slaptojo agento Borno sagos pradžia: vandenyne plūduriuoja kūnas, jis ištraukiamas, ir prasideda ilgas, kruvinas tiesos ieškojimas. Įdomu, kad kitą dieną iš tiesų pamačiau ant baseino krašto gaivinamą vyrą, kurį be gyvybės ženklų išsivežė medikai. O gal tik mačiau tai, ką norėjau matyti, dabar jau sunku pasakyti“, – prisimena iškilusį vaizdinį rašytojas.

Būtent šis vaizdinys ir pradėjo leidykloje „Alma littera“ išleisto romano „Laiko nusikaltimai“ istoriją, kurioje meistriškai susipina ir milijonus kainuojančių deimantų paieškos, ir narkotikai, ir prostitucija, nusikalstamo pasaulio kovos, žmogžudystės, netgi po Vilniaus senamiesčiu nuo Antrojo pasaulinio karo likę sprogmenys.

„Šioje knygoje kalbama apie paprastus dalykus, apie tai, kad tarp mūsų egzistuoja blogis, apie žmonių ydas, trūkumus, apie troškimus ir norą gyventi geriau, gražiau, ir kaip nesunkiai visi šie norai gali virsti parodija. Ir tai jokiu būdu nėra „romanas – socialinė žinia“, negaliu pakęsti tokių knygų, esu pasenusių pažiūrų, man pirmiausia įdomi kūrinio forma, kitaip tariant, struktūra ir stilius. Galima šiame tekste įžvelgti Tarantino, brolių Coenų filmų įtakos, bet tai aukšto lygio popkultūra, jos kontekstas manęs netrikdo“, – sako rašytojas.

Knygos idėja kilo gal prieš dvidešimtį metų, kai S. Parulskis parašė sarkastišką istoriją apie tuometį laiką. „Šią istoriją pradėjau rašyti interneto portale omni.lt, vėliau jis tapo balsas.lt, rašiau kas savaitę po skyrių, bet nebaigiau“, – sako.

Ilgus metus pragulėjusi, vieną dieną ši istorija tarsi pati įšoko į rašytojo rankas, tada atsirado naujų personažų, siužetinių linijų, daug naujų skyrių ir pabaiga, kurios nebuvo.

Nors siurrealistinis romanas „Laiko nusikaltimai“ pradėtas rašyti dar tuomet, kai Lietuvoje siautėjo Laukiniai Vakarai, o šalis dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, kai policija dirbo, bet nedirbo, veiksmas laisvai galėtų vykti ir šiomis dienomis. „Atsargiai su veiksmu, šiandien veiksmas siejamas su žemesnio lygio literatūra, – ironiškai šypsosi rašytojas. – Dramaturgijoje labai svarbu sugalvoti savo veikėjui norą, nes noras ir yra veiksmas, kai veikėjas ko nors labai nori, tada ir rašytojas turi ką veikti. Kita vertus, jeigu jau kalbėsime apie norus, tiesa ir tai, kad rašydamas išleidi į laisvę ir savo paties vidaus pasaulio gyvūnus: gašlumą, žiaurumą, gudravimą, žodžiu, rašančiojo išlikimo ir dauginimosi instinktai visuomet daugiau ar mažiau dalyvauja personažų gyvenime.“

Rašymas, prisipažįsta S. Parulskis, yra poreikis. Jis rašo dažnai neturėdamas tikslo, vien todėl, kad savyje kartais negali sutalpinti minčių. „Gal rašymas yra mano komunikavimo būdas? Per rašymą suvokiu pasaulį ir save, atpažįstu žmogiškumą, gyvenimo prasmę ar bent jos galimybę, – svarsto. – Freudas sako, kad menininkai gydosi patys, jiems psichoterapija nereikalinga. Žinoma, dėl to jie nėra nei geresni, nei blogesni už kitus žmones. Visi mes šiame beprotyne gydomės, kas kuo galime.“

Rašytojo negąsdina mintis, kad šiandienos pasaulyje daiktai beprotišku greičiu keičia vienas kitą. Knygos – irgi. „Suprantu, kad daugeliui nusispjauti ant tos tavo knygos – perskaitė, padėjo ir ieško kitos. Tarkovskio „Stalkeryje“ vienas personažas sako: „Surijo tave šiandien, rytoj ris kitą.“ Skaitytojui neįdomu, kas tu esi, kaip ir kuo gyveni. Knygos dažnai taikomos į masinį skaitytoją, o tokių skaitytojų, turinčių serijinį, masinį skonį, tik daugėja, nes tokia švietimo sistema, toks gyvenimo ritmas ir kitos banalybės. Keičiasi pati literatūros, meno samprata. Tai faktas, nieko daugiau.“

Rašytojas sako susidūręs su jaunimu, kuris nebeskaito klasikos, nebesidomi šventraščiais, istorija, jiems užtenka „Youtube“ ar „Netflix“, bet juk „Sostų karai“ ar „Tarnaitės pasakojimas“ sukurti visų pirma žvelgiant į praeitį. Visada laimi tie, kurie jos nepamiršta. Turbūt teko girdėti šūkį: „Nerkime į knygas, jose atsiveria pasaulis.“ Pagalvojau piktdžiugiškai – nerk kiek tik nori, neturėdamas nardymo įrangos jokio pasaulio ten nerasi.

Naujausiame S. Parulskio romane „Laiko nusikaltimai“, rodos, nardo visi – mokytojos, kunigai, vienuoliai, piratai, narkotikų pardavėjai, kriminalistai, nusikaltėliai ir niekuo dėti praeiviai. Likusių gyvų liudytojų pavardės pakeistos, įvykiai pasakojami taip, kaip viskas buvo. Ar jums įdomu, kas nutiko Lietuvoje XXI amžiaus pradžioje?

Siūlome paskaityti knygos ištrauką