Knygos „Kava ir cigaretės“ autorius: jau senovės graikai sakė, kad didžiausias mūsų pavojus – idiotai

Kultinio Jimo Jarmuscho filmo pavadinimą „Kava ir cigaretės“ vienas įdomiausių ir skaitomiausių šių dienų Vokietijos rašytojų, kurio knygos išverstos į 35 kalbas, viešas balsas, teisininkas Ferdinandas von Schirachas pasirinko savo knygai, nes, sako, kad tai geriausiai apibūdina jo paties gyvenimą – gyvenimą stebint ir brėžiant savo išvadas.

Susitikęs su daugybe ryškiausių asmenybių, nagrinėjęs sudėtingas ir kontroversiškas bylas, F. Von Schirachas knygoje „Kava ir cigaretės“ pasakoja apie lemtingus gyvenimo epizodus, labiausiai įsirėžusias patirtis ir kalba apie kertines vertybes: žmogaus prigimtį, orumą, gėrio ir blogio kovą, kartais sąlygišką ir trapų teisingumą ar likimo užgaidas. F. Von Schirachas – šių dienų moralinis balsas, tačiau ne grūmojantis pirštu, ne pretenzingas, o apie nevienareikšmius klausimus kviečiantis pamąstyti mėgaujantis kasdieniais malonumais.

Yra rašytojų, kuriems reikia romano perteikti idėjai, o F. von Schirachui užtenka vienos istorijos, kartais net vieno puslapio. Jo poetiška, lakoniška ir kartu tiek daug talpinanti proza užburia, nepaleidžia ir ilgam panardina į apmąstymus – ne veltui ši knyga lyginama su Stefano Zweigo „Vakarykščiu pasauliu“. Į lietuvių kalbą knygą „Kava ir cigaretės“ vertė Žaneta Papšienė.

Jūsų dėmesiui specialus pokalbis su F. Von Schirachu ir viena knygos „Kava ir cigaretės“ istorijų.

Esate sakęs, kad teisininko profesiją pasirinkote, nes manėte, kad finansinis neužtikrintumas, būdingas rašytojo amatui, gali pagilinti jūsų nerimą ir depresiją. Vėliau supratote, kad tai buvo nesąmonė. Jei galėtumėte sugrįžti atgal, rinktumėtės tą patį? O gal pasaulis šiandien jau siūlo visai kitokias galimybes?

Baimė nuskursti yra depresijos dalis. Būdamas jaunas šito nežinojau. Tai žinodamas, gal būčiau pradėjęs rašyti anksčiau. Jeigu dabar būčiau 20-ties, tikriausiai man patiktų rašyti scenarijus Holivudui. Manau, kad jauni žmonės dabar mąsto visiškai kitaip, negu aš tada. Tai pirmoji karta, kuriai šimtmečiais žadėta laimė nebeaktuali. Tėvai visada sakydavo savo vaikams: „Jeigu stengsitės, gyvensite geriau negu mes. Galėsite įsigyti didesnį namą, važiuoti greitesniu automobiliu, leistis į tolimesnes keliones. Reikia tik būti stropiems.“

Bet šitai nebegalioja. Didesnis namas šiandien neteko prasmės. Greitesnis automobilis skamba taip pat juokingai kaip ir tolimesnės kelionės. Pasitenkinimas gyvenimu nebeturi nieko bendra su banko sąskaitos išrašu. Jaunimas negali nusipirkti geresnio gyvenimo, nei turėjo jų tėvai. Karjera, orientuota į pinigus tapo visiškai beprasmė. Beje, visuomet ir buvo.

Šiandien Europa nerami kaip niekad, tokios įtampos, ko gero, nebuvo nuo pokario. Kokia, jūsų manymu, vertybine kryptimi žengia šiandienos Europa ir pasaulis?

Svarbiausios Europos Sąjungos vertybės išlieka tos pačios. Tai pamatinės žmogaus teisės. Šių valstybių priedermė – ginti tas teises, net jeigu ne visada ir pavyksta. Visame pasaulyje kyla pavojus demokratijoms – ne tik iš išorės, bet ir iš pačių piliečių. Visur vėl randasi stiprūs nacionaliniai judėjimai. Daugelis žmonių jau pamiršo, kad būtent nacionalinė valstybė ištisus šimtmečius vedė į karus. Graikijos miestuose žodžiu „idiotas“ buvo vadinamas privatus asmuo, kuriam nerūpi bendra gerovė, kuris nusišalina nuo visuomeninių-politinių debatų. Tai, ko gero, didžiausias pavojus. Mes domimės tik savimi, savo asmenine nauda. Ilgainiui visuomenė nebegalės taip egzistuoti.

„Ne veltui kūrėme įstatymus, sukūrėme etiką, kuri ne teikia pirmenybę stipresniam, bet saugo silpnesnį.“ Knygoje kalbate apie kaltę bei moralę, žmonių laisvę veikti, o aukščiausia žmogiškumo forma laikote pagarbą esančiam greta. Kaip pasikeitė žmonių požiūris į moralės normas ir bendruomenę pastaraisiais dešimtmečiais?

Žmonės tampa vis vienišesni. Šiandien vienišų namų ūkių yra žymiai daugiau negu prieš 30 metų, Anglijoje įsteigta vienatvės ministerija, kuri turėtų kovoti su šiuo reiškiniu. Šis atsiskyrimas pavojingas. Mes esame visuomeninės būtybės ir bendro gyvenimo normų išmokstame tik bendruomenėje.

Rašote, kad „kiekviena cigaretė iš esmės yra „memento mori“, priminimas apie mūsų mirtį, bet ir priminimas apie mūsų gyvenimą“. Vėliau pažymite, kad „žmonės kalba, jog rūkymas nebetinka mūsų laikams“. Ar laikinumo apmąstymas bei išgyvenimas tampa vis mažiau reikšmingas šiuolaikinei visuomenei?

Graikų ir romėnų filosofams labiausiai rūpėjo du klausimai: kaip gyvenimas gali tapti sėkmingu ir kaip mes turime elgtis su savo mirtingumu. Mirtis šiandien stumiama į ligonines ir slaugos namus. Ji nebeturi vietos visuomenėje, mes jos tik išsigąstame. Net ir Covid-19, rodos, nieko nepakeitė – mes tuoj pat sugrįžtame atgal į įprastą gyvenimą.

Laimė – tai spalvinė vizija, trunkanti vos akimirką.