Knygos apie psichoterapiją grupėje autorė: pykčio nereikia laikyti savyje

Nuo vaikystės mus moko – negražu rodyti pyktį. Tačiau psichoterapeutai įsitikinę priešingai: emocijas, tarp jų ir pyktį, tiesiog būtina išreikšti. Tai vienas iš dalykų, kurį amerikietė Christie Tate suprato prisijungusi prie psichoterapinės grupės.

Savo jausmus, patirtys ir pamokas Christie Tate sudėjo į knygą „Grupė“ (išleido BALTO leidybos namai), kuri tapo bestleseriu ir sulaukė gausaus gerbėjų būrio, viena jų – Holivudo žvaigždė Reese Witherspoon. „Atsivertusi šią neįtikėtiną atsiminimų knygą, pagalvojau: „Kaip gaila, kad jos neperskaičiau būdama dvidešimt penkerių!“ Mums reikia vieniems kitų ir tada, kai gera, ir tada, kai sunku“, – įvertino aktorė.

Išskirtiniame interviu Lietuvos skaitytojams Christie Tate atsakė į gydytojo psichoterapeuto Dainiaus Jakučionio klausimus.

Jūsų knygą tam tikra prasme skaičiau profesionalo žvilgsniu. Bandžiau užjausti daktarą Rozeną, svarsčiau, ar galėčiau grupėje atlikti panašų vaidmenį. Skaitydamas mėginau tai įsivaizduoti, bet pasirodė gana sudėtinga.

O taip, man irgi neįsivaizduojama, kaip psichoterapeutai susidoroja su tokiu darbu. Valdyti grupę – tai tarsi atlaikyti labai įtemptą kardiotreniruotę.

Kada jums kilo idėja, kad asmeninė istorija tiktų knygos siužetui?

Prireikė daug laiko, kad galėčiau atsigręžti į įvykius, nulėmusius mano gyvenimą. Buvau jau beveik dešimt metų ištekėjusi, kai susimąsčiau apie knygos rašymą. Apsidairiau aplinkui ir pagalvojau, kad galbūt tai yra istorija, kurią būtų verta papasakoti. Istorija apie vienišą, per didelius reikalavimus sau keliančią moterį, kuri mano, kad mirs viena, bet galiausiai susilaukia dviejų vaikų, turi vyrą ir daro karjerą. Kaip tai atsitiko? Mano atsakymas – visa tai tapo įmanoma dėl grupinės terapijos.

Praėjus dešimtmečiui puikiai prisiminėte visas terapijos detales. Kaip jums tai pavyko?

Mano atmintis itin gera. Galiu prisiminti datas, kokius drabužius žmonės dėvėjo ir kitas smulkmenas – tai labai praverčia. Vis dar lankau terapijos grupę, o daugelis knygos veikėjų tebėra mano gyvenime. Taigi, tam tikra prasme didieji mano gyvenimo įvykiai gyvi ne tik mano galvoje, bet ir mano grupės draugų bei terapeuto galvose. Galiu remtis daugelio kolektyvine atmintimi.

Kiek jūsų grupės narių vis dar tęsia terapiją?

Lankiau tris terapijos grupes, o dabar tik vieną. Knygoje aprašyti žmonės, su kuriais aš vis dar esu grupėje, yra keturi. Aš lankau grupę jau 22 metus. Su mumis yra vyras, kurio grupinės terapijos patirtis – apie 30 metų. Tai tikrai neįprasta ir galbūt daugeliui žmonių suvokimas, kad terapija gali trukti taip ilgai, kelia diskomfortą. Tačiau būtent taip pasiekiami rezultatai.

Kuo dar neįprasta jūsų grupinės terapijos patirtis?

Amerikoje yra organizacija – Amerikos grupinės psichoterapijos asociacija, o vienas svarbiausių grupinės terapijos autoritetų yra psichoterapeutas Irvinas Yalomas. Kai aš šio visame pasaulyje garsaus specialisto paklausiau, ar jis galėtų kur nors užsiminti apie mano knygą ar pateikti trumpą apžvalgą, jis pasakė, kad negali to daryti, nes tikrai nesutinka su dviem dalykais. Pirmoji priežastis buvo ta, kad grupės vadovas Rozenas leido grupės nariams bendrauti ne tik per susitikimus. (Paprastai grupinės terapijos dalyviai negali bendrauti už grupės ribų, o jei netyčia susitinka, apie tai papasakoja grupei – Dainiaus Jakučionio past.). Kitas svarbus psichoterapijos normas laužantis dalykas buvo tai, kad mums leidžiama kalbėti apie tai, kas vyksta grupėje. Tradiciškai manoma, kad taip elgtis negalima.

Kaip manote, ar atviras kalbėjimas apie psichologines problemas padeda greičiau rasti tinkamą sprendimą?

Atvirumas mane išlaisvino. Šventai tuo tikiu. Į grupę atėjau spręsti dviejų svarbių problemų, neleidusių atsiskleisti visam mano žmogiškajam potencialui. Norėjau įveikti valgymo sutrikimo keliamas problemas, taip pat siekiau pagerinti asmeninius santykius. Deja, turėjau daug paslapčių, kurios mane labai slėgė ir atitolino nuo kitų žmonių. Taigi, šis atvirumas buvo tarsi raktas, atvėręs duris į savęs pažinimą. Tai darau beveik pusę savo gyvenimo. Man jau penkiasdešimt, todėl žvelgdama atgal matau, kad atsivėrimas buvo absoliučiai svarbus ir lemiamas teigiamų pokyčių veiksnys.

Šiuo atsakymu labai sudominote mane kaip psichoterapeutą. Ar galėtumėte, remdamiesi savo patirtimi, paaiškinti daktaro Rozeno pasirinkimą elgtis ne taip, kaip dauguma psichoterapeutų?

Daktaro Rozeno supratimu, daugelio psichologinių problemų prigimtis yra pagrįsta priklausomybe. Jis į viską žvelgia per šią prizmę. Arba tu pats esi nuo kažko priklausomas, arba tave paveikė kito žmogaus priklausomybė. Jo įsitikinimu, priklausomybę lemia slaptumas ir izoliacija, o priešnuodis jiems yra bendruomeniškumas. Jūs neprivalote saugoti savo tėčio, viršininko ar dėdės. Atskleisdami savo paslaptis sukuriate erdvę pokyčiams. Čia galite pasakyti tai, ką turite pasakyti. Manau, daktaras Rozenas tiki, kad nuo priklausomybės kenčiantys žmonės tikrai pasveiksta tik atskleidę tai, ką slėpė.

Skaidrumas kalbant apie savo psichologinius sunkumus turėtų padėti žmonėms geriau suprasti save. Man įdomu, kokių reakcijų sulaukėte išleidusi knygą? Kaip ją įvertino draugai ir šeimos nariai?

Kai kurie grupės nariai ragino nesustoti. Kiti sakė, kad elgiuosi netinkamai, atskleisdama visam pasauliui, ką mes darome per grupės praktiką. Jie pasijuto išnaudoti, aš tai visiškai suprantu. Taigi, grupėje vyko įvairūs procesai, ir kadangi knygos išleidimas užtrunka labai ilgai, turėjome laiko viskam aptarti. Kalbant apie mano šeimos narius, jie nemėgsta viešumo ir nėra turėję jokios psichologinės terapijos. Šie mane mylintys ir palaikantys žmonės atsidūrė nevienareikšmiškoje padėtyje, ir aš tai suprantu. Įsivaizduoju, kaip nepatogiai jie pasijuto, sužinoję, kad knygoje atskleidžiau dalykus, apie kuriuos niekada nekalbėjome. Man buvo sakoma: „Mes tavimi didžiuojamės. Mes mylime tave. Tai buvo sunku skaityti.“ Tačiau mano sesuo, manau, su manimi nebesikalba būtent dėl knygos. Mudviejų ryšys ir šiaip jau buvo įtemptas. Knyga tiesiog dar tvirčiau užveržė mazgą. Santykiai nenutrūko, bet esame labai atitolusios. Tai buvo paties blogiausio scenarijaus išsipildymas.

O kaip santykiai su draugais?

Daug mano senų pažįstamų su manimi susisiekė ir atnaujino ryšį. Jie buvo maloniai nustebinti sužinoję, kad po to, kai pradingau kažkur Čikagoje, ėmiau lankyti psichoterapiją. Taigi knyga tapo ir portalu, per kurį susisiekiau su tais, kurių tikriausiai jau nebūčiau trukdžiusi.

Kas iš jūsų knygos galėtų gauti daugiausia naudos?

Tikiuosi, kad iš knygos daugiausia naudos gauna individualią psichoterapiją lankantys žmonės, kurie pasijunta užstrigę, judantys ne ta kryptimi arba ne taip greitai, kaip norėtų.
Mano patirtis rodo, kad grupinių seansų dinamiškumas išjudina procesus. Taip pat grupė suteikia galimybę per naujai užmegztus santykius su jos nariais tvarkyti savo asmeninių ryšių problemas. Tai tarsi tarpasmeninis žaidimas daugiamačiais šachmatais. Visos mano santykių problemos, turiu omenyje tai, kad su moterimis bendrauju kitaip nei su vyrais, kad mėgstu įtikti žmonėms ir kad esu kamuojama stiprios konfliktų baimės, – visa tai atsiskleidė per pirmąjį terapijos mėnesį. Grupėje nėra kur slėptis, prie tos pačios problemos galima sugrįžti daug kartų, todėl dirbama efektyviai. Be to, lankyti grupinę terapiją ir finansiškai naudingiau. Nežinau, kaip yra jūsų šalyje, bet Jungtinėse Valstijose individuali psichoterapija yra labai brangi, o lankyti psichoterapijos grupę yra tris kartus pigiau. Žinoma, tenka leistis į tam tikrą kompromisą, nes reikia dalytis laiku su kitais septyniais žmonėmis. Tai sudėtinga, ir man tai labiausiai nepatiko lankant grupę. Norėjau viso psichoterapeuto dėmesio tik sau, tačiau kai pagaliau jis sutelkė dėmesį į mane, pasišiaušiau. Tai irgi buvo atspindys to, kaip bendrauju su kitais žmonėmis – pirmiausia siekiu suartėti, o paskui atstumiu. Kai priežastis tapo akivaizdi, turėjau daug dirbti, kad išmokčiau užmegzti gerus artimus santykius, kurių anksčiau neturėjau.

Kokie buvo sunkiausi iššūkiai?

Darbas grupėje išryškino, kad visą gyvenimą tramdau savo pyktį. Su tuo faktu susidurti buvo labai sunku, pasijutau tarsi ant peilio ašmenų. Reikalas tas, kad augau religingoje katalikų šeimoje. Buvau mokoma, kad merginos niekada nepyksta, todėl net pagalvoti apie pyktį atrodė nuodėminga. Natūrali žmogiška emocija buvo nuslopinta. Kai atsidūriau grupėje, tapo akivaizdu, kiek daug pykčio laikau savyje ir kad pajutusi nepasitenkinimą ar susierzinusi iškart užsidarau ir emociškai atitolstu nuo kito žmogaus. Tai kėlė problemų visuose mano santykiuose. Buvau įsitikinusi, kad nukėlusi dangtį ir leidusi išsiveržti kunkuliuojančiam pykčiui sugriausiu santykius. Baisu net pagalvoti, ką reiškia išleisti laukinį, nuodingą pyktį į laisvę. Tuomet niekas manęs nebemylės. Nebeleis sugrįžti, todėl patirsiu didžiulę gėdą. Turėjau susikūrusi iliuziją, kad neliesdama nepatogių klausimų ir valdydama savo pyktį valdau padėtį. Man patiko jausti, kad kontrolė yra mano rankose, o ji juk išslys iš rankų, kai atidarysiu sliekų pilną skardinę. Ką tuomet darysiu, negi teks pykti visą likusį gyvenimą? Nė viena mano baimė nepasitvirtino, bet jos buvo labai įsišaknijusios, todėl teko sunkiai dirbti, kad atsikratyčiau ilgametės pykčio naštos.

Jūsų skleidžiama žinia apie pyktį yra labai svarbi. Norėčiau, kad ji būtų išgirsta, nes tai ne tik jūsų vienos, o viso Vakarų pasaulio problema. Mes visi esame įsitikinę, kad pykti negražu, nors iš tikrųjų pyktį būtina išreikšti, o su jo padariniais galima susitvarkyti. Grupinė terapija nuosekliai moko šio įgūdžio, nes priima su meile. Malonu žinoti, kad įveikėte iššūkį.

Labai to troškau. Mačiau, kaip kiti grupės nariai vaduojasi iš pykčio. Jie priešinasi, priešinasi ir galiausiai paleidžia. Žavėjausi ir stebėjausi jais, bet tas procesas mane labai gąsdino. Turėjau įtikinti save, kad įstengsiu. Pagalvojau: o Dieve, Dieve, kaip man baisu, bet juk tai, ką matau vykstant su kitais žmonėmis, yra tikra. Jų pavyzdys suteikė drąsos ir man.

Šiek tiek palietėme grupės dinamiką. Koks, jūsų nuomone, yra pats naudingiausias ar svarbiausias grupėje patirtas aspektas?

Apie tai, kas yra ir kaip veikia grupės dinamika, sužinojau tik patekusi į grupę. Visada jaučiau, kad atsidūrusi tarp žmonių atlieku tam tikrą vaidmenį, o grupėje supranti, koks tai vaidmuo. Aš visada buvau gera mergaitė, o tai lėmė, kad gyvenime neturėjau jokios galios. Visuomet paisydavau taisyklių ir užimdavau antraeiles pozicijas, manydama, kad tai tiesiog atsitiktinumas. Tik tuomet, kai ir grupėje ėmiau elgtis lygiai taip pat, pamačiau, kad iš tikrųjų pasirenku vietą labai arti autoriteto, bet pati netampu vadove ir todėl jaučiuosi auka. Grupėje supratau, kad galėčiau išbandyti kitus vaidmenis – pirmiausia saugioje grupės terpėje, nes tai išbandyti darbe būtų baisu. Dirbdama advokatų kontoroje visai nenorėjau būti tuo žmogumi, kuris rėžia: „Aš nesutinku, manau, turėtume patraukti baudžiamojon atsakomybėn!“ Pasijutau labiau įgalinta suvokusi, kad galiu būti ir griežtesnė arba užimti lyderės poziciją, bet nebūtinai tokia turėsiu būti visą laiką, nes galiu rinktis.

Kas jūsų gyvenime pasikeitė išleidus knygą?

Iki knygos pasirodymo mano šeimoje buvo daug paslapčių. Kai mano tėvai, gyvenantys kitoje valstijoje, atvažiuodavo aplankyti, stengdavausi nuslėpti, kad turiu eiti į terapiją.
Dabar jiems atvykus į miestą, tiesiog sakau: „Ei, aš einu į grupę. Kai baigsiu, susitiksiu su jumis papusryčiauti.“ Tai atrodo tik smulkmena, bet man gera, kad nebereikia nieko slėpti, nes viską visiems pasakiau. Jaučiuosi kur kas labiau atsipalaidavusi. Tai nuostabus dalykas. Mane abstulbino, kad knyga susilaukė didelio atgarsio. Ką tik išgirdau, kad ji įtraukta į Harvardo universiteto programą. O juk nebūčiau galėjusi nė svajoti, kad bus išleista, juo labiau kad ne tik mano gimtinėje, bet ir kitose šalyse. Aš paprasčiausiai norėjau, kad ji būtų išspausdinta ir atsidurtų mano rankose. Tapusi knygos autore nustojau dirbti teisininke ir rašau visą darbo dieną. Tai didžiulis privalumas. Vis dar gaunu laiškų, kuriuose žmonės man pasakoja apie savo terapiją arba prašo daktaro Rozeno telefono numerio. Esu rašytoja, ne terapeutė, bet būti kito žmogaus augimo dalimi yra privilegija. Tikiuosi, kad niekada to nelaikysiu savaime suprantamu dalyku.

Kokią žinią norėtumėte perduoti Lietuvos skaitytojams?

Sakyčiau, kad kiekvienas gali naudotis principais, kuriuos sužinojau grupėje. Jums tai prieinama, net jei neturite prieigos prie grupinės terapijos, netikite ja arba negalite sau to leisti. Paieškokite draugo, dvasininko ar kolegos, kuriam galima patikėti savo tamsias paslaptis. Nors tai ir labai baugina, bet padeda nusimesti slegiančią naštą. Taip pat tikiuosi, kad mano knyga paskatins kuo daugiau Lietuvos psichoterapeutų imtis grupinės terapijos. Nesu psichoterapeutė, bet galbūt geriau ne priimti septynis žmones vieną po kito, o suburti juos visus kartu? Tai nebuvo knygos tikslas, bet visuomet labai noriu, kad ir psichoterapeutams būtų lengviau.