Knygos „16 gydančių istorijų“ autorė: „Jei ir nėra galimybės lankyti terapiją – yra visa galybė kitų pagalbos sau būdų“

Rasos Borodinos Instragam paskyrą rasa.raso sekiau nuo pat pradžių. Tikra meilė knygoms ir noras dalytis tuo, ką geriausio galima rasti knygose, buvo skiriamasis Rasos bruožas, todėl visai nestebino sparčiai augančios jos rekomendacijomis pasitikinčių sekėjų gretos. Pasirodžius knygai „16 gydančių istorijų. Kai gyvenimas užknisa“, nekantravau ją perskaityti. Ir iš tiesų, skaitydama knygą galėjau girdėti autorės balsą, jausti jos nuoširdų dėmesį tiek knygos herojams, tiek ir skaitantiems, o svarbiausia – nebrukamą norą padėti ir išklausyti.

Knygos.lt pakalbino autorę Rasą Borodiną apie daugelį sujaudinusią, puikiai vertinamą ir nepaprastai atvirą knygą „16 gydančių istorijų. Kai gyvenimas užknisa“.

„16 gydančių istorijų. Kai gyvenimas užknisa“ – antroji Jūsų knyga. Pirmoje „Karjeros guru“ pasakojate, kaip susirasti svajonių darbą. Kaip kilo mintis nuo tokios, sakykime, saugios temos pasukti kita linkme ir surinkti nors ir gydančias, bet išties skaudžias istorijas?

Mintys parašyti panašią knygą sukosi jau seniai. Visuomet norėjau parašyti prasmingą knygą. Prieš vienuolika metų mūsų šeimą ištiko nelaimė – nusižudė mano tėtis. Tuo metu ši tema buvo ypač didelis tabu. Po tėčio mirties mane kankino daugybė klausimų ir dar didesnė vienatvė – žmonės šalinosi manęs ir šios temos. Ieškodama pagalbos sau, pradėjau labai daug skaityti psichologinės literatūros. Visa ji buvo verstinė. Perskaičius knygą „Sielvartas po savižudybės“ pradėjau mąstyti, kad panašios knygos reikėtų ir su lietuviškomis istorijomis. Pirminė mintis buvo ieškoti šeimų, kurios patyrė artimojo savižudybę, o vėliau nusprendžiau, kad daug naudingiau būtų rasti žmones, kuriems buvo labai blogai, bet jie rado jėgų problemas išspręsti.

Po kiek laiko išsigryninau, kad ieškosiu žmonių, kurie savo gyvenime patyrė emocinį dugną (sirgo depresija, priklausomybėmis, patyrė stiprias netektis, bandė žudytis). Nusprendžiau, kad būtų naudinga ir įdomu sužinoti, kaip jaučiasi žmogus kai jam visiškai blogai – ko norisi, kas trukdo ir padeda, galiausiai – kas yra ta paskata keistis. Na ir žinoma, kaip jie gyvena ir problemas sprendžia dabar. Juk visi žinome, kad priklausomybės ir depresijos turi polinkį grįžti.

Žinau, kad pasidalijusi šios knygos vizija asmeninėje Instagram paskyroje sulaukėte ir padrąsinimų, ir stipriai dvejojančių, ar verta šiai knygai išvysti dienos šviesą. Kas neleido pasisėti jumyse dvejonei ir įgyvendinti tikslą iki galo?

Dvejonės mane lydėjo visą laiką. Pasirinkau nelengvą temą ir puikiai suvokiau, kad net išleidus knygą gali būti, kad žmonės jos nepriims. Tikslą iki galo įgyvendinau todėl, kad turėjau daug palaikymo artimoje aplinkoje ir visu vidumi jaučiau, kad tai bus naudinga ir vertinga, net jei knyga tiks ir patiks vos keliems žmonėms. Lietuvoje ne tiek ir daug kalbame sunkiomis temomis, tad prie viso to, norėjosi prisidėti ir prie stigmų laužymo.

Kaip pasirinkote, su kuriais žmonėmis susitikti? Ar buvo tikslas atrinkti kuo įvairesnes istorijas, o gal susitikote su visais, kurie pareiškė norą? Ar buvo pašnekovų, su kuriais susitikote, tačiau jų istorijos vis dėlto nepakliuvo į knygą?

Neturėjau kategoriškų pasirinkimo kriterijų. Buvau paskelbusi keletą skelbimų socialiniuose tinkluose ir taip atsirado nemažai savanorių. Eigoje dalis žmonių atkrito – kai kurie persigalvojo, dalis nebeatrašė, tad dirbau su tais, kurie liko.

Dauguma knygoje kalbinamų žmonių – jauni. Vyriausiam pašnekovui – 42-eji. Ar vyresnių žmonių istorijos tikslingai nepakliuvo į šią knygą, o gal tiesiog jauni žmonės atviriau dalijasi savo išgyvenimais?

Iš atsiliepusių žmonių dauguma buvo jaunesnio amžiaus. Sunku pasakyti, ar jauni atviriau dalijasi išgyvenimais. Manau, kad ir vyresni mielai dalijasi, tiesiog šįkart susirinko būtent tokia žmonių grupė.

Žmonės, kurių artimasis kenčia dėl depresijos ar priklausomybių, dažnai teigia, kad jokios kalbos nepadeda, kol nepasiekiamas asmeninis dugnas, kol pačiam neatsiras noras sveikti ir ieškoti pagalbos. Kaip manote, ar ši knyga galėtų suteikti stiprybės ir žengti pirmyn sveikimo link? O gal ji labiau skirta tiems, kurie gyvena šalia jų?

Šią knygą rašiau tiems, kurie dabar duobėje ir tiems, kurie yra šalia tokių žmonių. Kartais artimiesiems reikia nemažiau pagalbos nei, tarkim, sergančiam depresija ar turinčiam priklausomybių. Ilgą laiką būnant šalia kenčiančio žmogaus artimieji tampa kopriklausomais (priklausomais nuo artimojo) ir tai taip pat didelė problema.

O dėl to, kad „jokios kalbos nepadeda“ yra daug tiesos – žmogus nepasveiks ir nepasikeis vien todėl, kad mes to norime. Vienam reikia pasiekti dugną, kad kažkas pradėtų keistis, kitam to dugno nereikia – pakanka pasitaikiusios geros knygos ar galimybės su kuo nors išsikalbėti. Tai labai individualu.

Jūsų knygą skaito ne tik tie žmonės, kurių artimoje aplinkoje ar pačių gyvenimuose yra problemų su depresija, priklausomybėmis, panikos priepuoliais, smurtu ir pan. Kaip manote, ką jie atranda knygoje?

Sunku atsakyti už kitus žmones. Labai tikiuosi, kad knygoje jie ras tai, ką kalbindama žmones ir rašydama radau bei atradau aš. O atradau labai daug: kad atvirumas gydo; kad kiekviena problema turi sprendimą; kad kenčiančiam reikia ne patarimų ir gelbėjimo strategijos, o išklausymo ir jo/jos jausmų pripažinimo. Rašydama knygą supratau, kad nėra didelio ar mažo skausmo, tad nustojau vertinti žmones, išmokau daugiau patylėti ir atidžiau klausytis. Ir dar kartą užtvirtinau sau, kad emocinė sveikata yra tokia pat svarbi kaip ir fizinė, kad nereikia bijoti psichologų, o jei ir nėra galimybės lankyti terapiją – yra visą galybė kitų būdų ieškoti pagalbos sau.

Knygoje yra 16 gydančių istorijų, kuriose žmonės susiduria su įvairiausiomis ribinėmis situacijomis: nuo smurto artimoje aplinkoje, priklausomybių, savižudiškų minčių… Ar išskirtumėte kurią nors iš šių istorijų kaip giliausiai įsirėžusią į širdį?

Visos istorijos man įsirėžė į širdį savotiškai stipriai, bet buvo istorija, kurią širdyje nešiojausi kiek ilgiau nei kitas. Viena jauna moteris pasakojo apie gyvenimą disfunkcinėje šeimoje, su smurtaujančiu tėvu ir emociškai nutolusia mama. Šeima iš šono visiems atrodė labai inteligentiška ir graži, o namuose vykdavo liūdni dalykai. Ta mergaitė ėmė vartoti narkotikus ir daug metų skendėjo stiprioje priklausomybėje. Su ja buvau susitikusi gyvai, ji labai daug ir atvirai visko papasakojo. Jai kalbant, jaučiausi taip lyg laikyčiau ją už rankos ir kartu būčiau praėjusi visą gyvenimą kartu.

Ar galima išvesti bendrą vardiklį, kas padėjo herojams ištrūkti iš to užburto rato, įsileisti vilties spindulį ir galiausiai pasirinkti gyventi kitaip?

Net nežinau, ar buvo kažkoks bendras vardiklis. Kiekvienas iš herojų ėmė keistis ir ieškoti pagalbos dėl skirtingų priežasčių – vieni jau buvo emociniame dugne, kiti dar tik pakeliui. Vieni kreipėsi psichologinės pagalbos, kiti kapanojosi patys. Gal būtų galima įvardinti, kad tas bendras vardiklis buvo kažkoks kitoks poelgis. Visi herojai kažkuriuo metu nusprendė pasielgti kitaip nei iki šiol – perskaityti knygą, nueiti į polikliniką, atvirai kažkam išsipasakoti ir pan.

Netrukus pasirodys nauja Jūsų ir iliustratorės Aleksandros Berlinskajos knyga vaikams „Pasimatymas su mama“. Tai dar kitoks projektas – papasakokite trumpai apie jį? Kaip kilo mintis, kokia tai bus knyga?

Gimus mano antrajam sūneliui, pirmagymis Timukas buvo labai sujautrėjęs, pasikeitė jo elgesys. Darželio auklėtoja pasiūlė rengti pasimatymus su vaiku – skirti jam asmeninį laiką, kai vaikas būna tik su tėčiu arba tik su mama. Tas laikas gali būti kepant blynus, skaitant pasaką ar maudantis – svarbu, kad tuo metus niekas netrukdytų. Rekomendavo būtinai įvardinti, kad tai jo laikas „pasimatymas“. Pabandėme šią techniką ir labai greitai situacija ėmė keistis. Be viso to, sustiprėjo ir mūsų visų ryšys. Vaikas pradėjo labai laukti to laiko. Taip gimė mintis parašyti vaikišką knygelę, kuri būtų smagi vaikams ir naudinga tėvams (juk jie skaito vaikams).

Knygoje aprašoma istorija apie berniuką, kuris vis kviečia mamą pažaisti, bet ji ne visuomet gali jam skirti laiko, nes dirba iš namų ir rūpinasi kūdikiu. Siužete mama sugalvoja idėją, kaip pralinksminti berniuką – išprašo tėtį su mažaja dukryte iš namų, o patys dviese namuose surengia pasimatymą – leidžiasi į nuotykį įsivaizduodami, kad tai indėniškas žygis. Po pasimatymo abu jaučiasi taip gerai, kad tai tampa šeimos tradicija.

Ačiū, Rasa, už pokalbį!