Knygą pristatantis gydytojas R. Kėvalas: „Saugodami save, suaugusieji pamiršo vaikus“

Knygoje „Ką mes padarėme savo vaikams“ vienas geriausių šalies vaikų gydytojų, Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas, profesorius Rimantas Kėvalas ėmėsi labai svarbios ir sudėtingos užduoties – atskleisti, kaip COVID-19 pandemija pakeitė vaikų kasdienybę, fizinę ir psichinę sveikatą. Tą gydytojas daro remdamasis asmeninėmis pacientų istorijomis ir įvairia pasaulio praktika.

Iš pradžių nelabai supratome, kokį didelį pavojų vaikams kels COVID-19 pandemiją lydintis karantinas ir socialinė izoliacija. Metus trukęs vaikų gyvenimo perkėlimas į virtualią erdvę ne ką mažiau iššūkių sukėlė juos auginančioms šeimoms bei darbo valandų nebeskaičiuojantiems pedagogams. Šiandien bandome perprasti tokius naujos realybės reiškinius kaip, tarkim, pokovidinis sindromas arba „Zoom“ dismorfinis sindromas.

Pasak R. Kėvalo, šiandien mokomės gyventi pasaulyje, kuris niekada nebus toks, koks buvo. Gydytojas tikisi, kad ką tik pasirodžiusi knyga tėvams bei pedagogams padės geriau suprasti, kas vyksta, ko galime pasimokyti iš padarytų klaidų ir kaip padėti savo vaikams. Juk jau kalbame apie kovidinę kartą. Apie ką tik pasirodžiusią knygą „Ką mes padarėme savo vaikams“ kalbamės su autoriumi R. Kėvalu.

Knygoje „Ką mes padarėme savo vaikams“ imatės sudėtingos užduoties – kalbate apie pandeminę realybę, su kuria susiduriame šiandien, ir ieškote išeičių. Kodėl ryžotės rašyti šią knygą?

Pandemijų buvo ir bus. Mes gyvename su virusais ir bakterijomis jau milijonus metų. Pagrindinis  knygos tikslas – parodyti, kokią žalą darome vaikams, neįprastai ilgai apribodami jų socialinį gyvenimą, uždarydami mokyklas, ar tikrai tai pasiteisina ir yra pateisinama. Pandemijų istorija rodo, kad net ir labai sudėtingomis aplinkybėmis mokyklos dažniausiai turi likti atviros ir gali saugiai veikti.

Tikrai neneigiu Covid-19 pandemijos grėsmės, mirė daugiau nei 5 milijonai pasaulio gyventojų, tačiau ar toks ilgas karantinas ir nuotolinis mokymas, kuris Lietuvoje buvo vienas ilgiausių, turi pateisinimą? Ar tikrai reikėjo taip ilgai izoliuoti vaikus? Pritariu kolegai profesoriui Russellui Vineriui, Jungtinės Karalystės pediatrijos ir vaikų sveikatos karališkojo koledžo prezidentui, sakančiam, kad ironiška, jog mokyklų uždarymas, kuriuo siekiama sumažinti vidutinio ir senyvo amžiaus žmonių mirštamumą, didina jaunų žmonių mirtingumą ateityje. Uždarę mokyklas uždarome vaikų gyvenimą, sako jis.   

Kokias svarbiausias temas nagrinėjate knygoje? Su kokiomis aštriausiomis problemomis susidūrė vaikai ir paaugliai pandeminiame pasaulyje?

Kertinės knygos temos – tai ta „vaikiško“ ledkalnio dalis, esanti po vandeniu. Kalbu apie psichinės sveikatos problemas, mitybos sutrikimus – nutukimo epidemiją ir anoreksiją, fizinio aktyvumo sumažėjimą. Taip pat šešėlinę smurto epidemiją ir tai, kad pablogėjo sveikatos priežiūros ir vakcinacijos prieinamumas.

Iki pandemijos buvę problemos niekur nedingo, o pandemijos metu tik dar labiau išryškėjo. Labai padaugėjo vaikų su įvairiausiais psichosomatiniais sutrikimais, pilvo, galvos, krūtinės skausmais, priklausomybėmis nuo išmaniųjų įrenginių. Atsirado ir iki pandeminio pasaulio negirdėti reiškiniai, tarkim, „Zoom“ dismorfinis sindromas. Tai pasireiškia, kai vaikai ilgą laiką būna prieš ekraną ir staiga pamato kokį nors veido bruožo netobulumą ar padidėjusį svorį ir juos pradeda kamuoti įkyrios mintys, išsivysto nepilnavertiškumo jausmas, vedantis prie rimtų psichologinių, o vėliau ir psichiatrinių problemų.

Knygoje remiatės ne tik labai įvairia pasauline patirtimi, bet ir asmeninėmis pacientų istorijomis. Kodėl nusprendėte jas pasakoti knygoje?

Labai pritariu šviesios atminties švedų sveikatos mokslų profesoriui Hansui Roslingui, kuris teigė, kad kovodami su neišmanymu turime skleisti faktais pagrįstą pasaulio pažinimą. Kai laikomės faktais pagrįsto pažinimo, matome, kad pasaulis nėra toks blogas, kaip atrodė iš pradžių. Dar svarbiau – tada galime nuspręsti, ką turėtume padaryti, kad pasaulis būtų geresnis. Yra naudinga ir prasminga sužinoti apie pasaulį, koks jis yra iš tiesų.

Matau, kad ypač kovidiniu laikotarpiu visiems prieinamuose šaltiniuose pateikiama labai daug statistinės mokslinės informacijos. Tai, be abejo, gerai. Bet ar kartais neatbunkame nuo begalės skaičių ir faktų? Ar tikrai vieną dieną visi ims ir remsis tik faktais ir skaičiais pagrįstu pasaulio ar konkrečios situacijos supratimu? Daliai mūsų didesnį poveikį turi konkreti išgirsta istorija, negu paminėjimas, kad taip nutinka šimtams ar tūkstančiams. Nemažai daliai žmonių faktas, kad vaikų psichinė sveikata per pandemiją pablogėjo apie 40 procentų, gal ir nepadarys tokio įspūdžio, kaip viena konkreti istorija.

Ar mus labiau veikia faktas, kad, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2020 metais smurtą Lietuvoje galimai patyrė 4120 vaikų, ar konkreti vieno iš tų tūkstančių vaikino istorija. Beno, kentusio tėvo fizinį ir psichologinį smurtą, istorija. Kai pokalbio pabaigoje jis pasako: „Nematau ateities, labai jos bijau. Nežinau, iš ko pragyvensiu. Juk esu niekam tikęs, nevykėlis. Aš juk esu kvailas, mano galva nedirba.“ Klausiu, kodėl jis taip kalba, o jis atsako, kad tėvas tai kartoja nuolat. Ir dar prideda: „Aš eisiu į vieną pusę tol, kol paeisiu ar prarasiu sąmonę, o gal ir mirsiu. Namuose nesijaučiu saugus“. Ar galime likti ramūs išgirdę tokius žodžius?

JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, per pandemiją bandymų nusižudyti ypač padaugėjo tarp 12-17 metų paauglių. 2021 metų vasario 21 – kovo 20 dienomis nusižudyti bandė 50,6 procentų daugiau 12–17 metų mergaičių nei tuo pačiu laiku prieš dvejus metus. Bet vėl tai tik procentai ir skaičiai, kartais praslenkantys pro mus. Tačiau ar gali taip praslinkti paauglės Rūtos istorija ir jos žodžiai: „Užsidarymas mane privertė jaustis nuo visų atstumta, niekam nereikalinga. Apėmė begalinė neviltis, pastovus nerimas ir nevaldomas stresas. Gyvenimas prarado prasmę. Reikia visa tai baigti, nes išprotėsiu.“ Rūta „visa tai“ baigti bandė žudydamasi. Tikru bandymu, ne parodomuoju. Tik laimingo atsitiktinumo dėka galėjau kalbėtis su ja.

Nors knygoje daugiausia kalbate apie vaikus, nevengiate aptarti sunkumų, su kuriais teko susidurti artimiausioje vaiko aplinkoje esantiems žmonėms – tėvams bei mokytojams. Ar su iššūkiais susiduriantys tėvai, pedagogai šioje knygoje ras ir atsakymų, patarimų, kaip spręsti problemas?

Be abejo, juk nepasakoju apie vaikus, dėl kokios nors tragedijos patekusius į negyvenamą salą ir vienus bandančius ten išlikti. Viena iš svarbiausių karantino priemonių – nuotolinis mokymas ir socialinė izoliacija – pirmiausia palietė tėvus ir mokytojus. Juk mokykla labai svarbi ne tik intelektualiam, bet ir emociniam vaiko vystymuisi. Užsidarius namuose šeimos sukūrė savo socialinius burbulus, kuriuose kardinaliai keitėsi gyvenimas ir jo rezultatai nemaža dalimi priklausė nuo to, kaip sėkmingai šeimai pavyko įveikti daugelį iššūkių. Būtent tėvai ir globėjai buvo pirmieji, privalėję reaguoti į pandemiją, dorotis su sutrikusia prieiga prie pagrindinių sveikatos priežiūros paslaugų, vaikų švietimo, mitybos, fizinio aktyvumo ir psichologinės sveikatos pokyčiais, valdyti atžalų patiriamą stresą ir nerimą.

Perėjimas prie nuotolinio mokymosi buvo ypač sunkus itin mažas pajamas gaunančioms šeimoms. Tėvams, ypač auginantiems į pradines klases einančius vaikus, iššūkiu tapo ir jų pačių darbas. Jie buvo priversti arba dirbti nuotoliu, arba prašyti nedarbingumo, lemiančio nemažus finansinius nuotolius. Dalis tėvų kambarius namuose skubiai pavertė biurais. Jiems teko ne tik pakeisti namų erdvę, bet ir užtikrinti sėkmingą nuotolinį mokymąsi vaikams. Ar visada tai pavyko?

Nemaža problemų lavina užgriuvo mokyklas ir pedagogus. Techninio aprūpinimo klausimai, nuotolinio ugdymo kokybė, pakitę mokytojų darbo krūviai, pagaliau, ir pačių mokytojų socialinė izoliacija. Kolegiškas bendravimas, grįžtamasis ryšys, net apsikeitimas banaliomis frazėmis, pasirodo, žmogui reikalingi kaip gėlei šviesa ir vanduo. Daliai mokytojų nuotolinis mokymas buvo žlugdantis jau vien dėl to, kad jie negalėjo išreikšti savo gebėjimų klasėje, išnaudoti savo charizmos. Juk mokytojas nori būti ir bendrauti su vaikais.

Jau dvejus metus gyvename viruso sutrikdytame pasaulyje. Kokia situacija šiandien? Ar vaikai, paaugliai jau išmoko prisitaikyti, dorotis su jiems kylančiais iššūkiais? Ar suaugusieji jau geriau supranta, kas vyksta su vaikais?

Bendraudamas su paaugliais ar vaikais kol kas nesutikau nė vieno, besiilginčio nuotolinio mokymosi. Atvirkščiai, ne vienas man sakė, kad viešumoje kartas nuo karto atsirandantys politikų svarstymai apie galimą karantiną ir nuotolinį mokymąsi kelia stresą ir nerimą.

Dabartinė situacija gerokai pasikeitė ta prasme, kad delta atmaina žymiai daugiau serga jauni žmonės ir vaikai, sužinojome apie labai sunkias kovidines komplikacijas vaikams pokovidinį sindromą persirgus net lengva forma. Mokomės gyventi su šia infekcija. Kaip Markas Aurelijus sakė, mūsų gyvenimas – tai kova ir klaidžiojimas svetimame krašte. Manau, kad dar nepaklydome ir nepaklysime.

Kaip pandemija ir karantinas paveiks dabartinių vaikų, o kartu ir mūsų visų ateitį? Ar galima sakyti, kad poveikis bus ilgalaikis ir pasaulis, užaugus dabartinei vaikų kartai, bus jau kitoks?

Žaviuosi amerikiečių mokslininkais ir jų atliekamais tyrimais. Jau vien dėl to, kad jie viską taip tiksliai apskaičiuoja. Nobelio premijos laureatas ekonomistas Jamesas Josephas Heckmanas dar 2003 metais apskaičiavo, kokia „pelninga“ investicija į vaikus. Jo apskaičiuotos investicijos pelnas tiesiogiai susijęs su vaiko amžiumi. Kūdikystėje investuotas 1 doleris valstybei grįžta nuo 4 iki 8 dolerių. Doleris, investuotas į mokyklinio amžiaus vaiką, sukuria vidutiniškai 2 dolerių pelną. Ir tik baigus vidurinę mokyklą bei pradėjus darbinę karjerą, jei jaunuolis nesimoko toliau, šis santykis virsta 1:1.

Deja, mažiau optimistiniai amerikiečių skaičiavimai atsirado jau po pirmo karantino. Jie susiję su pradinių mokyklų uždarymu. Tyrimo autoriai apskaičiavo, kad dėl pavasarinio mokyklų uždarymo prarasta 0,3 metų išsilavinimo, o tai kainuos milijonus. Kalbama ne tik apie finansinius, bet ir apie gyvenimo metų praradimus. Prarastas mokymosi mokykloje laikas sumažina vaikų galimybes siekti aukštojo mokslo, o žemesnis išsilavinimas susijęs su trumpesne gyvenimo trukme. Tai susiję su didesne priklausomybių rizika: dažnesniu rūkymu, sunkesniu alkoholizmu, širdies ligomis.

Nebegalime teigti, kad saugome gyvenimus ir dėl to negalime grąžinti vaikų į mokyklas. Atvirkščiai: sprendimas negrąžinti vaikų į mokyklas ateityje kainuos daug daugiau. Iš tiesų jau kainuoja gyvenimus. Minėto amerikiečių tyrimo išvadose teigiama, kad, ateityje kilus tokioms sudėtingoms situacijoms ir prieš planuojant uždaryti mokyklas, reikia apsvarstyti tiesioginį ryšį tarp švietimo sutrikimų ir trumpėjančios numatomos gyvenimo trukmės, daugiau dėmesio atkreipti į mokyklų uždarymo pasekmes vaikų sveikatai.

Pasaulis, užaugus dabartinei vaikų kartai, tikrai bus jau kitoks, nes kiekviena karta turi savitumų. Kokios pasekmės laukia šią pandemiją pergyvenusios vaikų kartos, kol kas dar sunku pasakyti. Pagaliau, visus naujosios kartus ypatumus „nurašyti“ pandemijos įtakai ar liekamiesiems reiškiniams, nesąžininga.

Kam pirmiausiai skiriate knygą „Ką mes padarėme savo vaikams“?

Tėvams, pedagogams, kolegoms vaikų gydytojams, o ypač žmonėms, kurie priima sprendimus, susijusius su švietimu ir vaikų sveikatos apsauga. Problemos suvokimas jau yra pirmas žingsnis į jos sprendimą. Man svarbiausias knygos tikslas, kad suprastume labai seną tiesą: negalima suaugusiųjų problemų spręsti vaikų sąskaita.