Knyga „Penkiasdešimt tvirtų santykių taisyklių“ kviečia atsipalaiduoti – kritikos neišvengsite

Pokalbiai su vidiniu „aš“, romantinės ir platoniškos draugystės, ryšiai su šeimos nariais, bendradarbiais, klientais – be šių santykių mūsų gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas. Kaip juos kurti tvirtus ir nuoširdžius? Psichologijos mokslų daktaras ir bestselerių autorius Rick Hanson knygoje „Penkiasdešimt tvirtų santykių taisyklių“ supažindina su nesudėtingomis ir mokslu grįstomis praktikomis, padėsiančiomis pagerinti santykius su aplinkiniais ir pačiu savimi.

Kaip atpažinti ir gerbti tikruosius savo poreikius? Kaip atgauti pusiausvyrą po to, kai jūsų pusėn smigo kritikos strėlės, kažkas pamynė jūsų principus ar apskritai nutraukė su jumis ryšius? Kaip išreikšti naujus jausmus arba atgaivinti išblėsusią romantinę meilę? Kaip nusistatyti ribas bendraujant su sudėtingomis asmenybėmis ir ką daryti, jei kito nubrėžtos ribos jus skaudina? Knygoje „Penkiasdešimt tvirtų santykių taisyklių“ pateikiami praktiniai patarimai padės lavinti komunikacijos įgūdžius ir puoselėti santykius. Kviečiame susipažinti su knyga ir skaityti ištrauką.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Pasikalbėkite apie bendravimą

Man teko dirbti su daugybe žmonių, patiriančių pačių įvairiausių tarpusavio santykių sunkumų. Specifika skiriasi. Bet po visais šiais sunkumais dažniausiai slypėjo vienas esminis dalykas: jie nemokėjo veiksmingai kalbėtis apie tarpusavio santykių bėdas. Keldavo balsą, kalbėjimo tonas tapdavo vis aštresnis, vienas kuris nuklysdavo į šalį nuo svarstomos temos, kitas vis šliūkštelėdavo žibalo į ugnį, pasipildavo grasinimai ir galiausiai pokalbis baigdavosi niūria tyla. Kraštutiniais atvejais pasigirsdavo šauksmų ir riksmų, nuo kurių šiurpdavo vaikai, būdavo prikalbama siaubingų dalykų, o kartais netgi prireikdavo kviesti policiją.

Geri procesai veda prie gerų rezultatų; blogi rezultatai atsiranda dėl prastos įvykių eigos. Jeigu tarpusavio santykiai nėra geri, tai šį aspektą ir būtina tobulinti.

Kalbėdami apie tai, kaip jūs šnekatės, nukreipiate dėmesį nuo konkrečių spręstinų klausimų, kurie gali būti įtempti ar netgi pasiekę sprogimo stadiją. Tarsi atsitraukiate ir stengiatės pažvelgti į santykius iš paukščio skrydžio, o tai jau savaime ramina. Nurimę galite grįžti ir aptarti, kaip jums derėtų kalbėtis, kad pokalbis būtų veiksmingas ir pagarbus.

Įžvelkite gerumą kituose

Šiais laikais daugelio mūsų bendravimas – tai lyg bumbtelėjimas į kito vairuotojo automobilio bamperį: atsitrenkę mes pasikeičiame informacija, nusišypsome arba suraukiame kaktą ir judame tolyn. Ar dažnai skiriate kelias papildomas sekundes ir mėginate pajusti, koks tų žmonių, su kuriais susiduriate, vidinis pasaulis, kokiomis savybėmis, ypač gerosiomis, jie pasižymi?

Tiesą sakant, dėl smegenų savybės pirmiausia fiksuoti negatyvius dalykus esame linkę greitai pastebėti blogąsias kitų žmonių savybes, o ne gerąsias: dalykus, kurie mums kelia nerimą, erzina ar verčia žvelgti kritiškai.

Deja, jei manysite, kad esate apsupti daugybės blogų ar geriausiu atveju neutralių savybių turinčių žmonių, o tų vos apčiuopiamų gerųjų labai reta, nepajusite daug optimizmo ar paramos. Be to, užsisuka toks ratas: jei kiti žmonės pajunta, kad nelabai ką gero juose įžvelgiate, tikėtina, ir jie neskirs laiko pasidomėti, o kokių gerųjų savybių turite jūs.

Taigi, gebėjimas įžvelgti gerumą kituose – paprastas ir paveikus būdas jaustis laimingesniems, labiau pasitikėti savimi ir lengviau bendrauti su kitais žmonėmis.

Išlipkite iš automobilio ir bent keletą akimirkų skirkite pamąstymui, kokių gerųjų savybių turi jūsų gyvenime sutikti žmonės. Tai nereiškia, kad reikia į juos žiūrėti pro rožinius stiklus. Tai reiškia, kad nusiimate nuo negatyvaus smogo patamsėjusius akinius ir pamatote, ką iš tiesų sako faktai.

Baikite karus savo galvoje

Kartais užklumpa priešiškos, piktos ar kerštingos mintys ir jausmai kitam žmogui. Atrodo, lyg su tuo žmogumi iš tiesų kariautume. Jokių bombų, jokių raketų, tik chroniškas konfliktas ir pyktis. Tai gali būti dėl projekto besiginčijantys kolegos, partneriai, kurių išblėsę romantiški jausmai ritasi link santykių pabaigos, ar išsiskyrę tėvai, tebekovojantys dėl atostogų. Tai gali būti mandagus šaltasis karas, ledinė tyla ir ramus žvilgsnis. Kai pats kariavau vidinius karus su kitais žmonėmis, įsijautęs įsivaizduodavau, ką pasakyčiau, jei tik turėčiau galimybę, ir trokšdavau, kad kiti mane užstotų. Jaučiausi įklimpęs į kovas. O iš tiesų tik pats save skriaudžiau.

Būdamas šešiolikos, dirbau vasaros stovykloje Ramiojo vandenyno pakrantėje, ir ten mes pliki nardydavome rudadumblių tankmėse. Kartą aš kaip kvailys įplaukiau į dumblių tankmę manydamas, kad kitoje pusėje bus skaidrus vanduo, bet ten buvo dar daugiau jūržolių storais oranžiniais lapais ir ilgais storais ūgliais, ištįsusiais nuo vandenyno dugno iki paviršiaus. Pakliuvau į spąstus, ėmė trūkti oro ir pradėjau panikuoti. Kovojau su dumbliais, muistydamasis ir trūkčiodamas, bet nuo to jie tik dar stipriau apsivijo mane. Nežinau, kiek laiko praėjo, kol mano protas nušvito ir aš nustojau kariauti su dumbliais. Nardymo kaukė nusismaukė iki kaklo, vamzdelis išslydo iš burnos. Užuot kovojęs su dumbliais, iš lėto ėmiau iš jų vaduotis, prasiskyniau kelią viršun, galiausiai vanduo tapo skaidresnis, virš mano galvos ėmė matytis ryškus sidabrinis vandenyno paviršius, aš iškilau iš vandens ir pagaliau įkvėpiau oro.

Be abejo, mums tenka dėl savęs pakovoti ir spręsti sudėtingus klausimus. Bet jei tai darome apimti pykčio, tampame panašūs į plaukiką, įsipainiojusį į rudadumblius, ir tai nėra gerai nei mums, nei kitiems. Kariaujantis protas, apimtas susierzinimo ir baimės, jaučiasi prastai. Kūnas, kurį suaktyvina stresas, tarsi įjungia variklį ir mobilizuoja kovai. Suvokimas ir įsitikinimai tampa šališki, bet juos ginate. Reakcija suintensyvėja ir sustiprėja. Visa tai gali pastūmėti kitus žmones paskelbti karą jums, o tada įsisuks pragaištingas ratas.

Priimkite kitus tokius, kokie jie yra

Prisipažįstu: norėčiau, kad kai kurie žmonės būtų kitokie. Išeidami išmoktų uždaryti virtuvės duris, nesiuntinėtų brukalo į mano elektroninio pašto dėžutę, nustotų ignoruoti žinias apie pasaulinį klimato atšilimą. Taip pat norėčiau, kad jie elgtųsi draugiškiau ir labiau padėtų vieni kitiems. Nors šito tiesiogiai nepajusčiau, dėl tų žmonių, kurie man rūpi, gerovės tikrai norėčiau, kad jie būtų energingesni, mažiau nerimautų ir būtų ne tokie savikritiški.

O kokių pasikeitimų jūs norėtumėte? Pagalvokite apie artimuosius, bendradarbius, kaimynus ar greitkeliais važinėjančius vairuotojus. Nieko keista pageidauti, kad kiti būtų kitokie, bet taip pat normalu norėti pačiam būti kitokiam (tarkime, turtingesniam ar išmintingesniam). Puiku, jei mėginate kitiems daryti įtaką meistriškai ir etiškai. Problemų kyla, kai įsiveliate į kaltinimus, erzinimą, niekinamą požiūrį ar panašias grumtynes. Užuot taip elgęsi, galėtume tuos žmones priimti tokius, kokie jie yra ir kokie nėra.

Priimti kitokius reiškia, kad sutinkate su tiesa – pripažįstate faktus, tikrovę ir panašius dalykus. Dėl suprantamų priežasčių jums gali tai nepatikti. Pavyzdžiui, man nepatinka faktai, kad daugybė vaikų kasdien kenčia alkį, kad mano mamos ir tėčio šiame pasaulyje jau nebėra, o aš, praradęs kantrybę, skaudinu žmones. Bet taip jau yra, o mes galime priimti tikrovę ir tuo pat metu stengtis ją pagerinti, kur tai įmanoma. Priimti reiškia įgyti tiesos pamatą, reikalingą bet kokiems ilgalaikiams veiksmams, siekiant efektyvumo, laimės ar sveikatos. Priimti žmones nereiškia sutikti su jais, prisitaikyti prie jų ar sumenkinti jų daromą įtaką jums. Jūs vis tiek galite imtis atitinkamų veiksmų. Jūs tiesiog priimate kito asmens tikrovę. Jums ji gali nepatikti, neteikti jokio pasitenkinimo, liūdinti ar pykdyti, bet giliau viduje ją primate ramiai. Vien tai jau palaima. O kartais pasirinkimas priimti gali atverti ir tam tikrą erdvę santykiams patobulinti.

Atsipalaiduokite, jus vis tiek kritikuos

Šis pavadinimas šiek tiek šmaikštokas. Noriu pasakyti, kad galite sugaišti daugybę laiko ir smarkiai nerimauti dėl to, jog kas nors jus sukritikuos. Sunkiai dirbkite, darykite viską, kas jūsų jėgoms, vykdykite sutartis ir taip toliau. Bet anksčiau ar vėliau kas nors vis tiek bes pirštu į klaidą. Galbūt bus mestelėta subtili užuomina, iš po kurios kyšos kritika, prasiveršianti patarimais, siūloma pagalba, pamokymais, kurių jums visiškai nereikia, ar nepagarbiu lyginimu su kitais.

Kitaip tariant, kritikos neįmanoma išvengti. Nesame robotai ar bejausmiai padarai, todėl natūralu, kad kritikuojami pasijuntame nejaukiai, o kartais kritika mus tiesiog žeidžia. Kad ir kokį geluonį suleistų kritika, mes jo sukeltą skausmą pasididiname, papildomai kritikuodami save. Šis skausmo „bonusas“ – pačių savęs skaudinimas – pasireiškia tuo, kad išgirstą kritiką lyg juostelę vis iš naujo sukame savo mintyse, nors tą pasakęs žmogus greičiausiai seniai pamiršo. Mes taip pat plakame save, be reikalo skaudiname, iš anksto rengiamės kovai su ateityje tikėtina kritika ar menkiname save, kad jos išvengtume. Bet dažniausiai nebūna jokios kritikos! Mes linkę vaikystės ar jaunystės lūkesčius perkelti į suaugusiųjų veiklos lauką. Galbūt kadaise gavote didžiulę porciją kritikos, bet šiandien jus supa kitokie – tikėkimės, ne tokie kritiški – žmonės. Esu praleidęs pernelyg daug laiko, slapstydamasis nuo įsivaizduojamų gėdinimo atakų arba perdėtai ruošdamasis jas atremti… Tiesą sakant, tai buvo labai nemalonu.

O kas, jei išties kritikos sulauksite – nejau tai būtų taip siaubinga? Turbūt ne. Galite ją permąstyti, paimti tai, kas naudinga, pasidaryti savas išvadas, pasimokyti iš jos ir judėti toliau.

Duokite kitiems tai, ko jie trokšta

Santykiai kuriami iš tarpusavio sąveikų, kurias padeda megzti grįžtamasis ryšys – tai lyg teniso kamuoliukas, per tinklą smūgiuojamas pirmyn ir atgal. Tarpusavio santykių posūkis įvyksta tada, kai vienas asmuo pasiunčia savo poreikį į kitą tinklo pusę. (Mūsų poreikiai – tai norai, reikmės, troškimai, viltys ir geismai.) Tai gali būti kai kas paprasto ir konkretaus, pavyzdžiui: Gal galėtum paduoti druskos. Arba sudėtingo ir neapčiuopiamo: Mylėk mane karštai. Kai kurie žmonės savo poreikius išreiškia aiškiai, bet dauguma taip nesielgia. Ir kuo poreikis svarbesnis, tuo didesnė tikimybė, kad jis paaiškės ne iš karto, bus išreikštas painiai, o procesą lydės papildomi klaidinantys paaiškinimai ir emocinė įtampa.

Pamąstykite apie svarbius santykius. Ar aiškiai davėte suprasti savo norus? Kaip jaučiatės, kai kitas asmuo nuoširdžiai stengiasi jums suteikti tai, ko norite?

Apmąstydamas šiuos du klausimus suvokiau, kad pačiam ne visada būdavo lengva paprašyti to, ko noriu, nes pasijusdavau pažeidžiamas, todėl norus reikšdavau miglotai, atsargiai ar metaforiškai. Be to, suvokiau, kad aš pats turėčiau stengtis išpildyti kitų norus, jeigu tik jie pagrįsti ir įgyvendinami.

Toks elgesys – geranoriškumo ir rūpesčio išraiška. O jeigu svarbus savanaudiškumas, šis žingsnis irgi gali praversti, kai norima spręsti kitų žmonių skundus, skleisti gerą valią, susikurti stipresnes pozicijas, kurios bus naudingos, kai jūs norėsite išreikšti savo norus.

Nekalbu apie dalykus, kurie gali įskaudinti. Jeigu aplinkiniai savo norus reiškia šiurkščiai, reikliu tonu ar grasindami, šie poreikiai neturėtų būti tenkinami, kol reikalautojai nepakeis tono. Žinoma, jums spręsti, ar kito žmogaus norai pagrįsti ir kokio atsako derėtų imtis.