„Kirmino“ autorius J. Valatkevičius: „Mąstyti kaip mąsto mašina – įdomus žaidimas“

Rudenį pasirodė menininko Jono Valatkevičiaus debiutinis romanas „Kirminas“ (išleido „Kitos knygos“), kuriame mūsų santykį su šalies istorija tyrinėja ne žmogus, o botas vardu Kirminas – keistas, bet stebėtinai empatiškas algoritmas.

Jis leidžia pažvelgti į praeitį ir dabartį iš netikėtos perspektyvos ir apmąstyti, kaip dirbtinis intelektas ir jo kuriami pasauliai veikia šiuolaikinį gyvenimą. Autorius teigia, kad jam įdomiausia „pusiau žmogiška“ dirbtinio intelekto prigimtis.

Interviu Jonas Valatkevičius pasakoja apie Kirmino kilmę, apie tai, kaip botas gali tapti istorijos stebėtoju ir kodėl rašydamas jis sąmoningai nesinaudojo jokiais dirbtinio intelekto įrankiais.

Ar romane veikiantis botas Kirminas turi priešistorę? Iš kur jis toks atsirado?

Ne, Kirmino istorija prasideda nuo romano. Paralelių nebent galima atrasti su viršelio iliustracija, kuri gimė romaną jau pradėjus rašyti. Iliustracijai daviau tokį patį pavadinimą, nors ją kuriant aiškaus ryšio su knyga nebuvo.

Kirminas sukurtas veikti keliais lygmenimis.

Paprasčiausias – skaitmeninio algoritmo metafora. Skaitmeninį pasaulį mums sunku suvokti ir jei nesame šios srities profesionalai, vaizdingos metaforos yra naudingos.

Panaši ir dirbtinio intelekto termino istorija. Terminą pasiūlė amerikiečių mokslininkas Johnas McCarthy 1956 m. ir jis pakeitė iki tol naudotas moksliškesnes, tačiau plačiajai publikai sunkiau perprantamas sąvokas (cybernetics, automata studies).

Kitas lygmuo – emocinis. Kirminas mums yra paslaptingas padaras. Dažnas, paklaustas, ar kirminai turi smegenis, ko gero, susimąstytų. Kirminas yra tarpinis padaras, juolab kad iš dažno kirmino – lervos – gali atsirasti naujas gyvis.

Ir nors man svarbiausia buvo pirmasis prasmės sluoksnis (skaitmeninio pasaulio metafora), visos kitos prasmės spalvos taip pat turi savo vaidmenį.

Botas susiduria su Lietuvos istorija ir stebi jos transformacijas. Ar rašant buvo akimirkų, kai norėjosi iš esmės pakoreguoti Lietuvos istoriją ar net ją perrašyti? Juk tai grožinė literatūra – čia viskas įmanoma.

Kai pradėjau rašyti (apie 2020 m.), apie dirbtinį protą kalbėjo tik jį kuriantys mokslininkai. Tad žmonių gyvenime aktyviai veikiantis dirbtinio intelekto algoritmas buvo mokslinės fantastikos motyvas. Šiandien dirbtinio intelekto įrankiai pažįstami visiems, todėl ir Kirminas skamba realistiškiau.

Fundamentaliai perrašyti Lietuvos istorijos nenorėjau ir neketinau žengti į alternatyvios tikrovės žanrą. Man labiau rūpėjo ne tiek didingų įvykių keitimas, kiek individo emocinis santykis su dabartimi ir jos alternatyvomis.

Dėl to istoriniai fragmentai mano romane skamba buitiškai. Bet aš tyrinėju mikroistorijas, o ne didžiąją istoriją. Galėčiau tarti, kad rašau ne apie istorinius faktus, labiau gilinuos į idėjų istoriją ir tai, kaip su ja galėtų santykiauti konkretus žmogus, individualus tos istorijos dalyvis.

Pagrindinis personažas – minėtasis botas kodiniu vardu Kirminas – pasisavina skirtingus žmones skirtingais laikotarpiais ir bando perprasti jų veiksmų logiką ir jausmus. Koks jausmas yra rašyti ir mąstyti kaip botas?

Mąstyti, kaip mąsto mašina, – įdomus žaidimas. Dirbtinio intelekto įrankių kūrėjai išdidžiai teigia, jog bando kurti mašiną pagal žmogaus smegenų struktūrą ir logiką. Tačiau mokslas vis dar nežino, kaip mąsto žmogus, kaip veikia mūsų smegenys. Tad visa DI euforija paremta klaidingu argumentu – kaip mes galime sukurti kažką galingesnio už žmogaus smegenis, jei iš tikro nežinome, kas tai yra?

Šiandienos dirbtinio intelekto algoritmai yra statistinės mašinos, kurios iš milijardų variantų išrenka mums tinkamiausią. Ir nors DI „kalba“ skamba įtikinamai, jis nemąsto taip kaip žmogus – nesupranta dalykų, apie kuriuos kalba ar rašo.

Romane šiedu mąstymo būdai ir susiduria – maksimaliai racionalus, matematinis mašinos mąstymas ir chaotiška, emocijomis paremta žmogaus logika.

Tačiau mano istorijoje nereikėtų ieškoti „tiesos“. Kaip ir bet kuris tyrinėtojas, aš neturėjau jokių šansų iki galo perprasti algoritmo logikos. Tačiau tam tikrų principų įtraukimas leido naujoje šviesoje pamatyti žmogiško mąstymo taisykles. Tai man buvo svarbiau nei aprašyti dirbtinį protą.

Ar rašant romaną dalyvavo dirbtinis intelektas?

Ne, rašydamas jokiais dirbtinio intelekto įrankiais nesinaudojau, šis romanas – klasikinis, parašytas žmogaus. Mūsų santykis su dirbtinio proto kūryba – vienas sudėtingiausių ir kol kas nesame iki galo supratę ir sutarę, kaip turėtume vertinti mašinos kūrybą.

Šioje diskusijoje – daug nežinomųjų. Pavyzdžiui, intelektinės nuosavybės klausimas, kuris yra visų dirbtinio intelekto platformų „pilkoji zona“. Tai, kad šioms platformoms mokyti naudojamas turinys, kuriam naudoti platformų kūrėjai neturi teisės, yra vieša paslaptis.

Kuriančiam žmogui šiandienos situacija yra jautri ir sudėtinga. Dėl to rašydamas savo kūrybinius tekstus aš iš principo nenaudoju dirbtinio intelekto įrankių. Tai – etinis pasirinkimas. Tačiau juos naudoju funkciniuose, užsakomuosiuose, ir čia DI pasirodo tiesiog kaip dar vienas darbą palengvinantis įrankis – šiandienos pokalbių botai. Statistinė mašina, kuri mėgina apsimesti žmogumi. Šiandienos botai gali „bendrauti“ pakankamai įtikinamai ir dažnam žmogui atrodo, kad DI algoritmai turi ir jausmus.

Aš išnaudoju šią dviprasmišką situaciją – mano Kirminas taip pat demonstruoja emocinį santykį su pasauliu. Tik lieka paslaptis, ar jis iš tikro turi jausmus, ar tik meistriškai imituoja žmogišką elgesį.

Dirbtinis intelektas yra jungiamoji grandis romane, jis susieja personažus, išprovokuoja akistatą su mūsų šalies istorija ir tipažais. Kaip jis tapo jungiamąja romano medžiaga?

Dirbtinio intelekto tyrimais pradėjau domėtis gerokai anksčiau, nei atsirado ChatGPT. Tiesa, tuomet niekas nemanė, kad vieną dieną šie įrankiai taps pasiekiami kiekvienam ir bus mūsų kasdienos dalimi.

Man kuo puikiausiai tiko ir dirbtinio intelekto veikimo specifika, ir ta mistinė aura, kurią atsineša „mąstančios mašinos“. Tai man leido įvesti reikšmingą siužeto vystymo techniką, pernelyg skaitytojo neapkraunant techninėmis detalėmis, kurios dažnai yra labai reikšmingos mokslinės fantastikos žanre.

Romane esantys portretai – labai tikslūs psichologiniai įvairių laikmečių koncentratai- pjūviai – nuo Antrojo pasaulinio karo iki mūsų dienų. Čia ir lietuvių kalbos mokytoja, ir kombainininkas, ir poetas, ir politikas, ir taksistas. Tai realių žmonių prototipai, skaitytų knygų, matytų filmų atspindžiai ar vaizduotės vaisius? Kaip jie gimė ir brendo?

Kadaise, kai dar svajojau apie akademinę karjerą, mano tyrimų sritis buvo politinės ir socialinės sovietinių laikų meno savybės. Tad mąstyti apie tai, kaip viena ar kita socialinė realybė veikia individo mąstymą ir veiksmus, man yra įprasta. Man įdomu stebėti žmones, besigrumiančius su istorijos prievarta. Tad personažų turėjau gerokai daugiau, nei pateko į romaną.

Stengiausi atrasti svarbią istorijos atplaišą, o tada žiūrėti, koks personažas tą fragmentą galėtų geriausiai išdistiliuoti. Pačių personažų „šaltinis“ dažniausiai buvo realybė – kartais susijusi su „didžiosios istorijos“ pasakojimais, o kartais tai – kasdienybės istorijos.

Pavyzdžiui, banali sovietinio bulvių vagies istorija. Tais laikais vogė visi, kas tik galėjo, nes tai padėdavo pagerinti apverktiną piliečių buitį. Vogti iš valstybės sovietiniam piliečiui buvo taip įprasta, kad eiliniai žmonės to nelaikė nusižengimu – greičiau norma, nepaisant to, kad šią sovietinio gyvenimo ypatybę pašiepdavo kino komedijos.

Iš vienos pusės – tai nereikšminga epochos mikrosituacija. Tačiau ji kelia klausimus apie tų laikų moralumą ir skatina mąstyti, kiek tokio požiūrio į valstybę tradicija persikraustė į nepriklausomybės laikus? Ar ne dėl to turėjome gėdingą privatizacijos etapą, kai įmones už skatikus pasisavindavo jų buvę direktoriai, kurie vėliau dėl to tapo ir reikšmingais naujųjų laikų veikėjais?

Ir pabaigai – jei būtum botas, kokį klausimą užduotum sau kaip debiutuojančiam rašytojui? Ir kaip į jį atsakytum?

Jei pavyzdžiu imtume šiandien egzistuojančius ir mums pažįstamus pokalbių botus, įžvalgių klausimų nesitikėčiau. Tikėtina, kad jis užduotų kokį nors banalų, šimtą kartų girdėtą klausimą, kuris užduodamas kiekvienam rašytojui.

Tai lemia šiandienos dirbtinio intelekto programų struktūra – jos pačios negalvoja, neturi nuomonės. Jos dėlioja kalbos ženklus ir dalis tokiu būdu, kad kiek įmanoma tiksliau atlieptų mūsų mintis ir pageidavimus. Šiandienos botai – ne mąstančios, o statistinės mašinos.

Tad aš ėmiau ir paprašiau „Chat GPT,“ kad užduotų man klausimą. Kaip ir buvo galima tikėtis, „ChatGPT“ nesitenkino vienu klausimu, rėžė iškart keturis.

Kurią savo asmenybės dalį labiausiai norėjai paslėpti po fikcija ir ar jai pavyko likti nepastebėtai?

Kokią vieną sceną labiausiai bijotum, kad perskaitytų tavo tėvai?

Kas labiau pasikeitė po knygos – tu ar tavo santykis su savo skaitytojais?

Jei knygą būtų uždraudę, už ką tiksliai ją uždraustų?

Labiausiai mane prajuokino paskutinis klausimas. Iš tikro, šiek tiek apie tai galvojau – ne apie knygos uždraudimą, o apie mūsų visuomenėje jautrių temų užkabinimą ir jų apvertimą nepopuliariais būdais. Tačiau nemanau, kad romanas mūsų laikais gali būti toks reikšmingas, kad kažkam kiltų noras jį drausti. Bet būtų visai įdomu.