Kelionė su Rosita

Štai ir pasirodė. Knyga apie vieną savičiausių ir ryškiausių populiariosios muzikos atlikėjų Rositą Čivilytę. Kiek turime knygų apie šios srities asmenybes, suskaičiuoti pakaks vienos rankos pirštų, taigi leidinys ir šia prasme išskirtinis. Meistriškai parašytas, lengvai skaitomas, pagavus, artimas biografinio romano žanrui. Gana išsamus, paremtas bendraamžių ir bendražygių prisiminimais, prisotintas laikmečio detalių, vainikuotas dokumentinių nuotraukų ir meninių atlikėjos portretų galerija. Žodžiu – imk ir mėgaukis.

Jo autorės Elvyros Kučinskaitės kūrybinėje biografijoje tai jau septintoji knyga. Knygų temos ir žanrai – nuo poetinių impresijų iki terapinių tekstų, skirtų žmonėms, sprendžiantiems konkrečias emocines problemas, nes autorė turi ilgametę darbo su asmeninių krizių ištiktais žmonėmis patirtį. “Esu klausytoja, kuri kartais tampa pasakotoja” – taip save pristato ji naujojoje knygoje. Ir viena, ir kita rašytojos patirtis sėkmingai susitinka ir šiame leidinyje.

Kokia šios knygos atsiradimo istorija? Kaip ji jus surado? Ar kilo kokių nors dvejonių prieš sutinkant imtis šio darbo – jei taip, kas padėjo jas įveikti ir pasakyti: „Taip, leisiuos į šią kelionę“?

Istorija tikrai netikėta. “Rosita. Gyvenimas kaip staigi mirtis ir lėtas prisikėlimas” idėjos autorius, senas mano bičiulis Gediminas Jaunius, mėgsta prisiminti, kaip jis per naujametinį vakarėlį “atnešė” iki manęs mintį, kad reiktų parašyti solidžią knygą apie vieną savičiausių populiariosios muzikos atlikėjų Rositą Čivilytę. Aš tuotarp įsipatoginusi sėdėjau jo bute ant sofos ir skutau bulves šventinei vakarienei…

Mudu su Gediminu esame gana skirtingi žmonės, nardantys beveik nesusiliečiančiuose vandenyse, bet turime mažiausiai pora tvirtai mus jungiančių savybių: pasiutusiai mėgstame generuoti naujas kūrybines idėjas, kurių visada turime smarkų perteklių, ir neapsakomai mėgstame rizikuoti, darydami staigius posūkius – ne tik kelyje, bet ir gyvenime. Turbūt suprantate, kad mano skirtingas pasaulis krūptelėjo nuo jo skirtingo pasaulio, išgirdęs, kas yra siūloma – Rositos iki tol asmeniškai nepažinojau. Be to, ir populiarioje muzikoje orientuojuosi, švelniai tariant, ne kažin ką. Kas ten suveikė – nostalgiška “pilkoji valanda” už Gedimino buto lango Paūpyje, bėgančio laiko nuojauta Naujųjų vakarą, mano rankose “apnuoginamos” bulvės ar tiesiog įprastas smalsumas – dabar jau nepasakysiu. Tik išgirdau save sakant: “Gerai, pabandykim”. Po to klausimas buvo tik vienas – ar “sukibs” mudviejų su Rosita dažniai. Jei ne – ši muzika bus grojama be manęs. Bet sukibo. Po to jau svarstymų nebeliko.

Knygoje Rosita kalba pirmuoju asmeniu. Kaip pasirinkote tokią pasakojimo formą? Ar buvo kitų stiprių alternatyvų, kurių vos per plauką neišvydome?

O, taip. Formos klausimas buvo vienintelis, ties kuriuo šiek tiek klimpau. Jau per pirmąjį pokalbį su Rosita buvau pagauta jos “kalbėjimo energijos”, autentiško, gyvo, atviro nervo. Iškart tapo aišku, kad tai išsaugoti būtina, mintis “objektyviai” atpasakoti jos istoriją buvo čia pat nukryžiuota.

Pokalbių žanras man ilgainiui pasirodė pernelyg žurnalistinis, gal – ir pašnekovei, ir knygai kaip lietratūrinių ambicijų turinčiam kūriniui (o tokių nuo pat pradžių būta) per pigus. Atrodo, mudvi labai neblogai girdėjome viena kitą, be to, Rosita kalba labai gyvai, atpažįstamai savitai, taigi ypatingų paklaidų perteikiant jos istoriją negalėjo nutikti, todėl apsisprendžiau rašyti pirmuoju asmeniu, tarsi tai darytų pati herojė. Suprantu, tai buvo rizikingas sprendimas. Bet įdomus. Rašydama jaučiausi esanti Rositos įžvalgų, išgyvenimų, prisiminimų “viduje”, giliame, srauniame sraute, sakralioje kito, kitokio žmogaus erdvėje, į kurią mane su visišku pasitikėjimu įsileido. Stengiausi neprimesti man būdingo intonavimo, netaisyti jos kalbos riktų ar “slengo”, gal tik sakinių struktūrą pasirinkau “trumpakalbę”. Ir, žinoma, nemažai triūsiau ties kūrinio architektūra, dramaturgija, kad knyga būtų perskaitoma lengvai, vienu atokvėpiu, kad skaitytojas nepastebimai “praskrietų” emocijų pakilimo ir nusileidimo kalneliais iki pat finišo.

Įdomu, kad šią knygą rašiau šiek tiek daugiau nei metus, bet nei ji man pabodo, nei nuvargino. Taip, kaip nepabosta ir nenuvargina bendrystė su artimu žmogumi. Tai reta.

Įtaigiai atpasakoti kito žmogaus istoriją – tai drauge pereiti per jo gyvenimą ir atverti kertines jo patirtis. Ne visos jos akivaizdžiai matomos, kai kurios gal net visai gerai paslėptos… Tikiu, kad rengiant šią knygą teko pabūti ir terapeute, ir metraštininke, ir sirgale, ir net truputį detektyve. Kuris iš šių vaidmenų stūmė visus kitus į priekį, kol atvedė prie kūrinio, kurį matome šiandien?

Įdomus klausimas. Rositos istorija visų pirma yra ne jos karjeros, “žvaigždžių valandos” ar kitokių įspūdingų išorinių dalykų istorija (nors, žinoma, esama ir šito), o jos vidinio gyvenimo išpažinimas. Taip, stiprus šis žodis, bet jis atitinka tikrovę. Nes ji taip ir kalbėjo – visų labiausiai apie savo vidines žaizdas ir jų gydymą, suvokimus, atradimus, atleidimus, vis naujai suvoktus moters, motinos, dukros, atlikėjos vaidmenis… Kitaip sakant – visų pirma tai yra gydanti, drauge su skaitytoju po įvairias gyvenimo pelkutes braidžiojanti istorija, kurios pagrindas yra muzika. Muzika, kaip giliausiai suvokiama ir geriausiai pažįstama esaties dalis, padedanti ištverti sunkiausius išbandymus. Turbūt supratote, kad terapinio momento čia tikrai būta. Tik gal niekas nieko čia “neterapino” – geriausias terapeutas buvo pats gyvenimas, jo permąstymas.

Ir taip, šioje kelionėje būta atradimų. Įdomu, kad Rosita neprisiminė daugybės savo gyvenimo, karjeros faktų, datų, net žmonių – tokia svarbi jai buvo vidinio gyvenimo dinamika. Todėl teko kreiptis į jos bendražygius, kolegas, mokinius, kad jie konkrečiomis detalėmis papildytų šį piešinį. Ir tai, ačiū jiems, įvyko – knygoje rasite daug sovietmečio muzikinio gyvenimo užkulisių beigi kone folkloru virtusių “elgsenos papročių”, apie kuriuos pasakoja Česlovas Gabalis, Žilvinas Žvagulis, Vytenis Pauliukaitis. Taip pat ir intymių laiškų, kuriuos specialiai knygai parašė artimiausi Rositos žmonės: tėtis Julius Čivilis, Donatas Montvydas, Gediminas Jaunius. Rasite ir labai jautrų Rositos “laišką dukroms”, kurį vienintelį pateikiu mudviejų pokalbio forma – kalbant apie gilų ir permainingą mamos ir dukrų ryšį, praverčia bendrakeleivis :). Beje, apie detektyvinę dalį – Rosita, prisėdusi prie giminės archyvų, sužinojo įdomių dalykų, pavyzdžiui, faktą apie savo bajorišką kilmę. Įdėjome tai patvirtinančią dokumento faksimilę!

Kaip sako ji pati, nuėmus tą “akmenį nuo atminties” dabar galėtų gimti visai kitokia knyga – užplūdo daugybė įdomiausių prisiminimų ir naujų apmąstymų. Juokiamės, kad teks imtis serijos.

O grįžtant prie jūsų klausimo – svarbiausia knygos kūrimo ašis neabejotinai buvo vidinės herojės kelionės apmąstymas. Turiu nuraminti, kad, nepaisant labai skaudžių istorijų, apie kurias atvirai pasakoja Rosita, knyga yra šviesi, gydanti ir lengvai skaitoma, nes patirtys jau persmelktos meilėje išgryninta kalbančiosios išmintimi. Tą patvirtina ir pirmieji skaitytojai.

Kas labiausiai įsiminė iš su šia knyga susijusio kūrybinio proceso – nustebino, suglumino, prajuokino, o gal atvedė prie naujų atradimų?

Pajuokausiu, bet labai rimtai. Nustebino, suglumino ir atvedė prie naujų atradimų kūrybai suteiktos sąlygos. Visus tuos metus į mano kūrybinį darželį niekas nesikišo, neskubino, netrukdė kvailais klausimais, primygtinėmis rekomendacijomis ar pasiūlymais, neprašė parodyti juodraščio ar perrašyti taip, “kad būtų suprantama liaudžiai”. Jei ir sulaukiau įžvalgų (labai taiklių), tai jas lydėjo priminimas, kad paskutinis žodis priklausąs autorei. Turint galvoje, kad knygos idėja buvo ne mano, tai yra neįtikėtina prabanga. Esu patyrusi, kad neretai užsakovai turi savo viziją, kurią tiesiog nori išpildyti kito rankomis. Ir čia, žinokit, kalbu ne apie pamalonintas mano ambicijas, o apie bet kurio rašančiojo svajonių išpildymą. Nes tik dirbant pasitikėjimo ir kūrybinės laisvės atmosferoje visus savo gebėjimus gali sutelkti tam, kad sukurtumei geriausia, ką gali. Už tai esu nepaprstai dėkinga Gediminui Jauniui.

Ai, ir, na, dar. Jis leido man pasirinkti knygos dailininkę (aišku, geriausią pasaulyje) Jurgitą Juodytę, sukūrusią rūbus tiekai išskirtinių knygų, puikų fotografą Marių Šapranauską gyvoms Rositos gyvenimo akimirkoms gaudyti, ir geriausią pasaulyje (taip tvirtina ir Jurga) redaktorių Aleksandrą Valentą. Štai kodėl knyga yra tokia graži ir sklandi.

Be asmeninės Rositos istorijos, pasakojimas ryškiai atskleidžia ir šiandien jau istorinę laikmečio realybę – sovietiniu įdagu pažymėtą buitį, žmonių mąstymą, santykius ir net jausmų raišką. Skaitydami apie Rositos vaikystę bei pirmuosius muzikinės karjeros metus įšokame į laiko kapsulę ir nuo sovietinių sutemų, per pirmuosius nepriklausomybės metus ja keliaujame šiandienos link. Man tai pasirodė itin stipru, sukėlė daug įvairių minčių. Tikiu, kad ši knyga jaunesnėms skaitytojų kartoms – nepriklausomybės vaikams – suteiks išskirtinę progą panarstyti tą realybę „iš vidaus“ ir dar geriau suprasti, iš kur atėjome ir kodėl tą kryptį taip puoselėjame. Kaip ta laiko kapsule keliaudama jautėtės pati? 

Žinot, gal ne tiek svarbu, kaip jaučiausi aš. Bet labai svarbu, ką, perskaičiusi knygą, dabar pasakėte jūs. Nes tai liudija, kad bent vienas iš mano išsikeltų tikslų buvo pasiektas.