Jogailos ir jo žmonų santykius aprašęs istorikas pateikė įdomių faktų apie Lietuvos ir Lenkijos valdovą

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistos knygos „Vladislovo Jogailos damos“ autorius Kamilis Janickis yra Lenkijoje garsus istorikas, rašytojas, publicistas. Baigęs studijas Krokuvos Jogailos universitete, jis specializuojasi tarpukario Lenkijos istorijoje, aktyviai komentuoja istorinius įvykius ir slėpinius, bendradarbiauja su interneto portalais. K. Janickio straipsniai spausdinami tokiuose leidiniuose kaip „Newsweek“, „Gazeta Wyborcza“, „Focus“, „Polityka“ ir kt.

Daugelis K. Janickio knygų tapo bestseleriais, jo knygos parduotos bendru 300 tūkst. tiražu. Istoriko knygų žanras – sunkiai apibrėžiamas: tai ne romanai, bet ir ne moksliniai kūriniai, nors grindžiami istoriniais šaltiniais ir tyrinėtojų išvadomis. Grožinio pobūdžio scenose istorikas stengiasi pavaizduoti, kaip viskas galėjo įvykti, todėl tai galima vadinti autoriaus vizijomis.

Naujausioje knygoje „Vladislovo Jogailos damos“ (į lietuvių kalba vertė Kazys Uscila) K. Janickis grįžta prie garsių moterų istorijų ir siūlo aistringą pasakojimą apie keturias vieno iš svarbiausių Lenkijos ir Lietuvos istorijoje valdovų žmonas – Jadvygą, Oną, Elžbietą ir Sofiją.

Jogaila ir jo pirmoji žmona Jadvyga labai nusipelnė atnaujinant Krokuvos universiteto veiklą 1400 metais ir didinant šios mokslo įstaigos potencialą. Jadvygai jaunai gimdant mirus, Jogaila vedė Oną, kilusią iš karališkosios Piastų giminės, su kuria susilaukė dukros Jadvygos. Onai mirus, valdovas labai greitai susituokė su našle Elžbieta, penkių vaikų motina, kurią, pasak istorikų, labiausiai mylėjo. Tačiau taip laukto vyriškos lyties palikuonio ir dinastijos pratęsėjo Jogaila susilaukė tik su ketvirtąja žmona Sofija, jau būdamas garbingo amžiaus.

K. Janickis ne tik ištyrinėjo mažai žinomas keturių Jogailos žmonų asmenybes, bet ir pateikia stebėtinų faktų iš paties Jogailos gyvenimo. Štai K. Janickio sudarytas Jogailos įpročių dešimtukas:

• miegodavo iki vidurdienio ir mėgdavo numigti pokaičio,

• persivalgydavo sūrio ir nekentė obuolių, nors skonėdavosi kriaušėmis,

• svarbiausius valstybės reikalus tvarkydavo sėdėdamas išvietėje,

• buvo visiškas abstinentas, vengęs alkoholio greičiausiai dėl nuodų baimės,

vadintas ypatingu švaruoliu,

• per didįjį pasninką vengė moterų ir griežtai pasninkavo, kad patiktų Dievui,

• vienoje iš kelionių buvo trenktas žaibo, bet išliko gyvas,

• garsėjo įtarumu ir nemėgo prisilietimų,

• nesiekė komforto ir karo žygių metu ilsėdavosi ant plikos žemės,

• garsėjo kaip maniakiškas medžiotojas, medžioklėse praleisdavęs daug laiko,

• mirė 1434 m. nuo persišaldymo, kurį pasigavo naktį klausydamasis lakštingalos giesmių.

Jogailos kūnas buvo įdėtas į puošnų marmurinį sarkofagą, italo meistro padirbintą dar valdovui gyvam esant, ir ilsisi Vavelio katedroje Krokuvoje.

Vladislovo Jogailos, kaip valdovo ir žmogaus, vertinimas nuo seno yra problemiškas. Kryžiuočiai ir net garsusis lenkų istorikas Jonas Dlugošas sukūrė Jogailos įvaizdį kaip lėkšto proto ir mažų sugebėjimų prasčioko ir negabaus žmogaus. Ši nuomonė apie valdovą ypač įsigalėjo XIX amžiuje. Laukinio barbaro ir nemokšos įvaizdis nėra patvirtintas, turint omenyje karaliaus suvaldytą sudėtingą situaciją Lenkijoje ir Lietuvoje, pergalę Žalgirio mūšyje, Krokuvos akademijos atkūrimą. Jogaila mėgo muziką, buvo bizantinės tapybos mecenatas. Nors nemokėjo rašyti lotyniškai, skaitė ir rašė rusų kalba.