E. Shafak „Ir danguje teka upės“ – vienas lašelis, sujungiantis dramatiškus likimus

Gimtojoje Turkijoje už savo kūrybą ji sulaukė bylos, o vakariečiams ši rašytoja ir jos knygos tapo laisvės simboliu. Viena ryškiausių šių dienų Turkijos autorių Elif Shafak pristato ilgai lauktą naują romaną – „Ir danguje teka upės“. Jos knygas „Stambulo pavainikė“ ar „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ skaitytojai pamilo įvairiose šalyse, tad ir ką tik pasirodęs romanas tapo pasauliniu įvykiu. Juk niekas kitas nemoka taip pasakoti apie meilę ir vienatvę, širdgėlą ir euforiją, praeitį ir ateitį.

Savo laikų atskalūnai

E. Shafak pasakoja jaudinančias istorijas meistriškai pindama skirtingus laikus, erdves ir išgyvenimus. Naujausias romanas nukelia į 1840 metus – prie Temzės gimęs ir nykiame skurde augęs Artūras apdovanotas neprilygstama atmintimi, kuri jam padeda kuriant naująjį save. Kita istorija nukelia į 2014 metus – prie Tigro gyvenanti jazidų mergaitė Narina ruošiama krikštyti, tačiau auganti ISIS įtaka priverčia ją ir jos artimuosius palikti protėvių žemę ir leistis į nežinomą kraštą.

Dar vienas istorijos siūlas veda į 2018 metus – Londone gyvenanti trisdešimtmetė mokslininkė Zalika patiria sukrėtimą, priverčiantį naujai pažvelgti į iki tol nuspėjamą ir racionalų gyvenimą. Atėjus laikui atsisveikinti su viskuo, ką anksčiau laikė konstanta, ji palieka vyrą, namus ir apsigyvena prie Temzės kranto prišvartuotame laivelyje. Šių trijų veikėjų likimai persipina ir sukuria neužmirštamą istoriją, kurios pagrindiniu motyvu tampa per amžius ir žemynus, per žmonių jausmus ir patirtis tekantis ir gyvybę nešantis vanduo.

Turkijos atmesta pasaulinė žvaigždė

E. Shafak yra ne tik 19 knygų, išverstų į 55 kalbas, autorė, ji taip pat dėsto politologiją ir sociologiją Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Lietuvių kalba jau pasirodė ir didžiulio dėmesio sulaukė jos romanai „Mečetė sultono dukteriai“ „Ledinukų rūmai“, „Trys Ievos dukterys“, „Stambulo pavainikė“, „Išeinančių medžių sala“ bei „10 minučių ir 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“.

Dramatiški likimai teko ne tik rašytojos personažams, bet ir pačiai autorei, kuriai rašymas nuo pat jaunystės tapo būdu bėgti nuo socialinės atskirties ir kaustančių Turkijos visuomenės normų. E. Shafak vakaruose vertinama už filosofines, aistringas ir kontroversiškas knygas, tačiau gimtojoje Turkijoje nemaža dalis visuomenės ilgą laiką manė, kad jos kūryba peržengia ribas. Slapyvardžiui pasirinkusi mamos vardą, reiškiantį aušrą, ji drąsiai meta iššūkį nusistovėjusioms Turkijos nuostatoms.

Savo knygose E. Shafak neretai aprašo Stambulą kaip miestą, kuriame minties laisvė suvaržyta, o gyventojai nuolat susiduria su kančia. Dėl tokio žvilgsnio autorė net buvo paniekinta Turkijos vyriausybės, teisiama ir priversta naudotis apsauga. Tiesa, pasirodžius romanui „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ ji tarsi išgyveno atgimimą tarp turkų skaitytojų – šios taisyklės tapo net kasdienio turkų folkloro dalimi. Nors paniekinta gimtosios šalies, E. Shafak dažnai pamini, kad būtent Stambulas jai be galo svarbus miestas, iš kurio ji semiasi kūrybai taip svarbių jausmų – melancholijos ir liūdesio.

Vienas lašelis

Romanas „Ir danguje teka upės“ prasideda lietaus lašeliu senovės Ninevėje ir baigiasi tuo pačiu lašeliu, išgaruojančiu iš Tigro upės 2018 metais. Vanduo atspindi ciklišką žmogaus patirtį skirtinguose žemynuose ir skirtingais amžiais. E. Shafak pabrėžia, kad vandens gyvybingumas nepavaldus laikui ir geografijai.

Kartu rašytoja šiame romane subtiliai kalba ir apie tai, kas negrįžtamai veikia žmonijos ir planetos likimą – besikeičiantį klimatą. „Kai kalbame apie klimato kaitą, turime minty ir gėlo vandens krizę, kuri jau dabar veikia visus, tačiau kai kuriose pasaulio vietose padėtis ypač bloga“, – sako romano „Ir danguje teka upės“ autorė. Trys veikėjai, dvi upės ir vienas lašelis, sujungiantis skirtingus likimus, – E. Shafak naujasis romanas žada įtraukti iki paskutinio puslapio.