Detektyvą pristatanti Dovilė Štuikienė: „Mane visada traukė paslaptys“

Po kelių klasiokų susitikimo kavinėje, kai vienas iš jų su niekuo neatsisveikinęs nepastebimai išėjo, knygas rašančiai žurnalistei Dovilei ŠTUKIENEI į galvą šovė mintis: o jeigu kitą rytą paaiškėtų, kad jis dingo? „Depresyvus ruduo, tamsu, šlapia, tuščios gatvės, net spengiančios nuo tylos – visa tai priminė niūrius skandinavų detektyvus. Pagalvojau, kad tai galėtų būti romano pradžia: beliko sugalvoti personažus ir veiksmo eigą“, – šypteli autorė, pristatanti ką tik pasirodžiusi detektyvą, kuris taip ir vadinasi – „Klasiokai“ (išleido BALTO leidybos namai).

Idėja kilo po susitikimo su klasės draugais, pavadinimas signalizuoja, kad herojai – klasiokai… Ar galėsite pasirodyti artimiausiame savo klasės susitikime?

Pavadinimas pavojingas, išties. Ir galima įtarti, kad mano brangūs klasiokai ims ten ieškoti savęs, nors pirmame knygos puslapyje juos nuraminau, jog vienintelis iš akies trauktas personažas yra bendradarbio šuo. Rašydama galvojau ne apie konkrečius žmones, o apie tam tikrus tipažus – juk kiekvienoje klasėje buvo ir yra pirmūnas, blogiukas, mokytojų mumylėtinis, gražuolis ir gražuolė, neformalus lyderis, vienišius, atpirkimo ožys. Kartais, po daugelio metų, būtent per klasės susitikimus, kažkas prisimena tuos vaidmenis, nors gyvenime būna pavirtęs tarsi visai į kitą žmogų. Beje, klasės susitikimai yra absoliučiai nykstantis žanras, nepažįstamas jaunajai kartai. Gal todėl, kad mano karta su bendramoksliais kartu praleido visus mokyklinius metus, gi dabar jie išsibarsto po skirtingas gimnazijas ir progimnazijas. Nebelieka tos ilgų metų bendrystės, kaip mano klasėje, kai dalis atėjome į mokyklą iš to paties darželio, taigi, esame pažįstami nuo trejų metų.

Skaitant „Klasiokus“ įtraukia ne tik įvykių virtinė – kaip ir priklauso detektyvui, bet ir veikėjų likimai: kadaise jie prisiekinėjo amžiną draugystę ir tvirtą petį vienas kitam, po kelių dešimtmečių net nenori vienas kito matyti akyse, per daug nuoskaudų…

Visi knygos herojai yra gerai pakratyti gyvenimo centrifūgoje, neišskiriant nė tyrėjų. Visi su savomis žaizdomis, kurias, šiais instagraminiais būties ir buities dailinimo laikais, laiko giliai užslėpę: nors iš šalies kai kurie atrodo pavydėtinai sėkmingi ir laimingi, bet patys jaučiasi toli gražu ne taip. Todėl lengva su jais susitapatinti, jaučiant, kad gal ne viskas per tuos metus ir mums tekėjo taip sklandžiai, kaip kitiems atrodė. Juk apie svetimą gyvenimą dažnai sprendžiame iš postų socialiniuose tinkluose, argi ne?

Kartais skaitytojai kaltina rašytojus, kad jie visko prisigalvoja, o šie atsako, kad realybėje būna dar įdomiau. Ar daug kas jūsų knygose nužiūrėta iš realaus gyvenimo?

Gyvenimas dažnai laimi prieš vaizduotę: turiu po devyniais užraktais saugomų istorijų, kurių esu prižadėjusi niekam nepasakoti, tad aišku, jų nepanaudojau ir nepanaudosiu. Gal ir rasčiau knygoje keletą detalių „iš gyvenimo“, bet jos neatpažįstamai transformuotos. Dažniau viskas tiesiog sugalvojama: matau kokį keistesnį praeivį ir pafantazuoju, kas ir koks jis galėtų būti.

Ne kartą esate užsiminusi, kad kai rašote, pastebite, kad realiame gyvenime pasikartoja tai, ką sugalvojote ir įdėjote į knygą?

Kai rašai, ar kai kai jau būni parašęs, esi šiek tiek apsinuodijęs siužetu, tad dėmesys nori nenori iš realybės išplėšia tai, į ką esi ar buvai susikoncentravęs. r nuolat pastebiu informaciją apie sulaikytas narkotikų siuntas. Prieš kelias dienas žiūrėjau suomių detekyvinį serialą – ir pamačiau tiesiog atgijusią mano tyrėją: pradedant analogiška išvaizda, kalbos maniera, charakteriu. Na, po „Antrininkės“ kurį laiką mane tiesiog persekiojo senutės dvynės: visiškai panašias buvau aprašiusi. Matydavau tas moteris gatvėje, parduotuvėje, autobusų stotelėse.

Abiejuose detektyvuose labai ryški gija – ne pagal receptus vartojami vaistai, narkotinių medžiagų gamybos ir platinimo tinklai, į šias pinkles patenkantis jaunimas. Kodėl vis grįžtate prie šios temos?

Aišku, man tai rūpi – pati esu mama, ir, nors mano vaikai jau suaugę, dar vežimėliuose juos stumdydama prieš daugiau kaip dvidešimt metų matydavau įtartinus automobilius, stovinčius prie mokyklų. Greitai ši bjauri prekyba persikėlė į internetą: psichotropines medžiagas, kurios atpigo, paaugliams tapo itin paprasta nusipirkti. Iš žurnalistinės patirties žinau tragiškai pasibaigusių istorijų, papasakotų „ne spaudai“ – kai iš gerų šeimų, gerose mokyklose besimokę, geri vaikai užkibo ant narkotikų kabliuko. Jų nebėra gyvų.

Susiraskite internete bent vieną Vilniaus universiteto profesoriaus, toksikologo Roberto Badaro interviu: tokia informacija, kad į ligonines perdozavę papuola ne tik paaugliai (pagal paauglių psichoaktyvių medžiagų vartojimą esame tarp lyderių Europoje), bet jau ir vaikai, sukrečia. Kaip ir jo įžvalgos, kad Z karta turi kitokį požiūrį į psichoaktyvias medžiagas: jei anksčiau jas vartojantys vis tik suprasdavo, kad tai yra blogis, kuriam sunku atsispirti, tai dabar tokias medžiagas kai kas sieja netgi su sveiku gyvenimo būdu. Žodžiu, žmogus, sveikai maitinasi, sportuoja, o savaitgaliais pavartoja. Jei netikėtai atsiduria ligoninėje, gydytojų šiaip net taip atgaivintas paaiškina, kad turbūt šįkart per daug įsilašino ar kažką ne taip sumaišė, ai, niekis. Nuostabą kelia ir tai, kad jei anksčiau buvo išskiriamos šešios ar septynios narkotinių medžiagų grupės, tai dabar jie įvairiomis sudėtimis maišomi tarpusavyje, toliau eksperimentuojama ir tokių medžiagų jau skaičiuojama virš tūkstančio rūšių.

Kalbant apie vaistus, ieškodama informacijos pirmajam detektyvui, pakalbinau ir gydytoją psichiatrą, ir farmacijos kompanijoje dirbantį žmogų. Priklausomybės nuo raminamųjų vaistų mastas yra neįsivaizduojamas. Nors gydytojai juos skiria tik dviems mėnesiams, kad neišsivystytų priklausomybė, drąsių lietuvių jie vartojami metų metus, tėvai juos siūlo net ir savo paaugliams. Nusiperkama jų internete, nors kartais neaišku, ką ir iš kur ten žmonės gauna. Man pasakojo apie nelegalius vaistų ir psichoaktyvių medžiagų fabrikėlius tolimose šalyse, bet mačiau informaciją, kad jų jau likviduojama ir Lietuvoje.

Vieniems patinka, kai kriminalinės istorijos autorius sugeba taip supainioti visus galus, kad tik paskutiniuose puslapiuose paaiškėja, kas kaltininkas. Kiti ieško įtraukiančio pasakojimo, nesvarbu, kad gana greitai galima suprasti, kas yra kas. O kaip jums?

Man svarbu knygos (nesvarbu, kokio žanro) atmosfera, į kurią įkrenti nuo pirmo (pageidautina) puslapio, o ne kankiniesi, esą, gal toliau bus geriau. Ir kitas dalykas – stipri pabaiga. Iš detektyvų autorių ji geriausiai sekasi Jo Nesbo: paskutiniame puslapyje visada išsižioji.

Aš rašau labai egoistiškai: turi būti įdomu pirmiausia man pačiai – tarsi kurtum serialą puslapiuose ir čia pat žiūrėtum gerą filmą. Supainioti galus nėra sunku, bet vat išpainioti… Tada norisi, kad kažkas kitas pabaigtų tą knygą pagaliau!

Ar rašant kriminalinį romaną prireikia specialistų pagalbos, gal pavyksta atsakymus į visus klausimus rasti internete?

Be abejo, reikia. Šįkart daugiausia klausimais kankinau kolegę Rasą, dirbančią teisėsaugos struktūroje, kuri geranoriškai atrašydavo tiek anksti rytais, tiek po darbo, prieš tai dar pasikonsultavusi su kolegomis kriminalistais. Negalima pasikliauti vien internetu ar detektyviniais serialais, klaidos kuriuose profesionalams kelia šypseną: tarkim, neįmanoma pagal sužeidimą nustatyti, tiksliai iš kokio ginklo šauta. Gerbiu be galo sunkų tyrėjų darbą, kuriam dažnai tenka išplėšti valandas iš ramaus pasibuvimo su šeima.

Kartais nusikaltimai įvyksta iš aistros, bet dažnai rašytojai įterpia kokią romantinę siužetinę liniją tarsi specialiai, kad įtiktų skaitytojams. Ar reikia detektyvui jausmų dramos?

Jausmai detektyve tik prieskonis, reikia ir jų, svarbu nepadauginti. Skaitytojai, o ypač skaitytojos to tikrai ieško. Būčiau prasta meilės romanų rašytoja: man pačiai kartais ima juokas skaitant neva jautrias scenas, kai reikėtų jau ašaras berti. Neseniai pagalvojau, kad per žurnalistinio gyvenimo metus prisiklausiau daug meilės istorijų apie tai, kad „pagaliau atradome vienas kitą“, „su ja/juo niekada anksčiau taip nesijaučiau“ – dabar tos keliasdešimt porų jau išsiskyrusios. Nors buvo kelios, dėl kurių būčiau galvą dėjusi, kad gyvens ilgai ir laimingai.

Tarp abiejų detektyvų parašėte ir kitokią knygą – „Kaip tu? 10 drąsių istorijų“, į kurią sudėjote pasakojimus su moterimis, patyrusiomis įvairių gyvenimo išbandymų. Kas paskatino?

Buvo niūri COVID-19 realybė: karantinas ir vakarinės apžvalgos per televiziją, kiek išvežta į ligonines, kiek mirė ir visai rimtai atrodė, kad kaulėta giltinės ranka jau siekia tavęs. Norėjosi bent kažkokio pozityvumo lašo, tad pakalbinau dešimt drąsių moterų, kurių kiekvienos gyvenimo istorija verta filmo. Po sukrečiančių išbandymų jos stebuklingai išsaugojo šviesų požiūrį į gyvenimą, nė viena nekaltino likimo, nebambėjo ant aplinkybių ar aplinkinių, tad kai jau ima noras pagailėti savęs, pagalvoju apie jas.

Rašymas jums yra darbas – esate žurnalistė. Laisvalaikis – taip pat?

Esu girdėjusi tą klausimą iš kolegų. Dauguma turi puikius hobius: nuo keramikos iki jėgos aitvarų. Na, o aš kažkaip nieko įdomesnio už rašymą, skaitymą ir žiūrėjimą dar nesugalvojau.

Ar turite rašymo rutiną?

Anksčiau parašydavau per devynis mėnesius, bet dabar tai nusitęsė į dvylika: pernelyg savęs nespaudžiau. Buvau numačiusi parašyti skyrių per savaitę – dažniausiai taip ir būdavo. Padėdavo tik ilgametė disciplina: kai keliesi 5.30, galima labai daug padaryti. Rašyti galiu gana greitai bet kada ir bet kur: nesvarbu aplinka ar triukšmas: tai labai padeda.

Kodėl žmonės taip mėgsta detektyvus ir trilerius? Padeda užsimiršti ir atitrūkti nuo realybės ir savų rūpesčių?

Atsakysiu, gal ne už kitus, o tik už save: mane visad traukė ir traukia paslaptys – o detektyvuose jų daugiau, nei, sakykime, kokioje ramioje šeimos sagoje. Atitrūkti nuo realybės ir tarsi panerti po vandeniu man padeda ir tokie raunantys stogą serialai kaip „Severance“, tinklalaidės apie kvantinę fiziką, kuria seniai domiuosi ir visokios keistos knygos. Tarkim, perskaičiusi Yoko Ogawos „Begalinę lygtį“, aš matematikos nemėgėja (švelniai tariant), taip susidomėjau skaičiais, paslaptingomis jų sekomis ir tarpusavio ryšiais, kuriuos matematikos profesorius atskleidė savo namų tvarkytojos sūnui, kad kelis mėnesius keverzojau skaičius užrašų knygelėse ir negalėjau sustoti.